Pasak paskutiniųjų gandų, Šiaulių tardymo izoliatoriuje teismo laukiantis 23 metų Liutauras Dapkus izoliatoriaus vadovybei parašė prašymą leisti susituokti su kita kalinamąja. Nebūtų nieko keista, jei nežinotume, kad Liutauras suimtas už tai, kad prieš metus metaliniu strypu pridaužęs beveik nepažįstamą pensininką, šiam dar leisgyviam... nupjovė galvą, o paskui ją nešiodamas rodė Šiaulių turgaus mėsos skyriuje ir net siūlė pirkti kiaulienos pardavėjai! Logiškas klausimas - ar tokį kraupų dalyką padaręs individas (žmogum jį sunku pavadinti) gali mylėti moterį? O gal jis siekia kitų tikslų? Santuokų be kivirčų nebūna, tad jei L.Dapkus nepažįstamam vyrui galvą nupjovė vien už tai, kad šis jį sunervino, kiekgi galva ant pečių laikysis naujajai Liutauro žmonai? "Akistata" pasidomėjo, kaip kailiniai myli ir tuokiasi, ko labiausiai jie siekia vedybomis.
Toks tokį pažino...
"Žinokite, kad aš toks pat kaip jūs, aš turiu tokią pat sąmonę, širdį bei jausmus, kaip ir jūs visi, - taip jausmingai L. Dapkus pradėjo savo laišką "Akistatai".
Noreikių kaime (Šiaulių raj.) augęs L. Dapkus nuo bendraamžių skiriasi nebent tuo, kad sulaukęs 23 metų jau gali pasigirti 8 teistumais. Vaikinas turėjo padorius tėvus, draugavo su mergina. Pernai rugpjūtį jis Šiauliuose susirado darbą. Patenkintas, kad gyvenimas tvarkosi, prieš pirmąją darbo dieną Liutauras nutarė aplankyti seną pažįstamą Aurimą Skerstoną (35 m.).
"Toks tokį pažino ir alaus pavadino", - sako patarlė. Žinoma, sunku būtų patikėti, kad kone dešimtkart teistas Liutauras draugautų su profesorium ar gydytoju. Aurimas - irgi tikras kalėjimų kamštis. Daug kartų teistas už smulkias vagystes bei chuliganizmą, niekur nedirbantis. Augalotas, tik baisokai atrodo nuo nesibaigiančio girtavimo išpurtęs veidas bei kažkurių muštynių metu sulaužyta ir kreivai suaugusi nosis. Pastaruoju metu A. Skerstonas glaudėsi Šiauliuose, Aukštosios gatvės 27-ajame name, kur L. Dapkus ir užėjo. Tiesa, šį namą pavadinti namu galima tik su išlyga, iš tikro - tai tik sukežusi lūšna, kurioje, be A. Skerstono, už vienos sienos glaudėsi 69 metų Juozas Kilinskas, už kitos - dar viena pora pensininkų.
Pjaunant galvą prašneko
J. Kilinskas su A. Skerstonu nuolat ginčydavosi. Užėjęs L. Dapkus kaip tik rado pagiringą Aurimą drybsantį ant lovos ir per plonutę sieną besiplūstantį su kaimynu Juozu. Nuvirtęs ant kitos lovos Liutauras užsirūkė ir klausėsi kivirčo, kol nebeištvėrė.
"Nežinau, kas man užėjo, - toliau savo išpažintyje rašo L.Dapkus. - Iki to laiko aš ir girtas žiauriai nesielgdavau, o tądien buvau blaivus, tik nervingas. Nuėjęs į J. Kilinsko kambarį, tarpduryje pamačiau metalinį strypą, kuriuo Juozas, matyt, naktį užremdavo savo duris ir laikė savigynai. Paėmęs virbą juo smogiau kelis kartus per galvą, kol vyras susmuko. Tada virtuvėlėje susiradau duonriekį, kuriuo užvertęs smakrą ėmiau pjauti pensininkui galvą. Kai perrėžiau kaklą, vyras pravėrė akis ir paprašė "Baik, sūneli!", bet aš nesiklausiau ir pjoviau toliau. Kai nupjoviau galvą, Juozas nieko nebekalbėjo, tik man pakėlus galvą už plaukų, kūnas sukrutėjo. Taip nešinas vienoj rankoj galva, kitoj - peiliu, nupėdinau pas Aurimą. Atrodo, aš norėjau ir jam nudžirinti makaulę, nes vos numečiau Juozo galvą ir užsimojęs peiliu pagrasinau "Dabar ir tau tas pats bus!", A. Skerstonas kaip kulka nėrė per langą ir dingo. Tada padėjau galvą ant grindų, susiradau kažkokius baltus marškinius ir juodą polietileno maišelį - nu tokį su rankenom maisto produktams. Apvyniojau galvą marškiniais, įdėjau į maišelį ir išėjau ieškoti Aurimo".
L. Dapkus su juoduoju maišeliu patraukė į turgų, esantį maždaug už kilometro. Ten nesuradus Aurimo, užsinorėjo pakvailioti. Toliau jis rašo:
"Priėjau prie tų vyrų, kur iš po skverno pardavinėja kontrabandines cigaretes. Klausiu, gal kuris jų pigiai pirktų kiaulės galvą? Ištraukiau ir parodžiau, ką nešiojuosi, o jie išsilakstė. Pasidėjau galvą prie paviljono, pailsėjau".
Ant prekystalio mėsos skyriuje
"Parūkęs nudrožiau į mėsos skyrių, - tęsia L. Dapkus. - Ten dar krauju varvančią galvą ištraukęs ramiai padėjau ant prekystalio. Pagyvenusi pardavėja, iš matymo pažįstama Valė, aiktelėjusi apalpo.
Galvą įsidėjęs atgal, pasukau prie kitų prekystalių, kur paklausiau darbo. Kažkokia prekiautoja manęs paklausė, ką sugebu dirbti. Jai prieš nosį ištraukęs galvą tariau: "Štai ką moku!" Šita pardavėja neapalpo, bet praradusi amą išbalusi žiopčiojo.
Tada vėl paslėpęs galvą patraukiau į prekybos centrą "Centukas", kur maišelį su galva užrakinau spintelėje, skirtoje pirkėjų rankinėms".
Retorinė mintis pamąstymui apie mūsų - padorių žmonių - moralę. Sukrėsti turgaus prekiautojai nė vienas nesusiprato apie atvirai žmogaus galvą nešiojantį kraugerį pranešti policijai! Tad paslampinėjęs po turgų ir prekybos centrą, L. Dapkus netrukdomas iš "Centuko" spintelės vėl pasiėmė juodąjį maišelį, sėdo į miesto autobusą ir sugrįžo į A. Skerstono kambarį Aukštojoje gatvėje. Name vėl neradęs Aurimo, Liutauras galvą padėjo į spintelę, namą padegė žiebtuvėliu ir nudrožė toliau savais keliais. Net neatsisuko ir nepamatė, kad sukeltas gaisras greitai pats užgeso.
Motinai kraugeryste nesigyrė
"Paskui nuvažiavau pas mamą į Noreikius, - toliau pasakoja kraugerys. - Buvau labai išsikruvinęs drabužius, tačiau vilkėjau juodais džinsais ir kraujo iš toli nesimatė, tad mama nieko nepastebėjo, o aš ir nepasakojau. Kitą rytą nutaręs persirengti vėl atvažiavau į Šiaulius, kur mugėje prie to paties turgaus nusipirkau "maikę", kelnes ir kedus.
Nežinau, kas mane buvo apsėdę, dabar aš jau pats savęs bijau. Nes viską, ką turėjau, pats sunaikinau, dabar tik laukiu nuosprendžio ir kažin ar bepamatysiu saulę ne per grotas", - taip liūdnai laišką baigia Liutauras.
Kambaryje radę išniekintą J. Kilinsko lavoną, o galvą - dilgėlyne, 2005 m. rugpjūčio 23-iąją kriminalistai sulaikė A. Skersoną. Nepageidavęs prisiimti kaltę už tokią piktadarybę, Aurimas paskubėjo policininkams iškloti, kas padarė kraupų nusikaltimą. Maždaug po savaitės grotos užsitrenkė ir L. Dapkui už nugaros.
Liutaurą pradėta teisti šiemet gegužę. Vyras kaltinimus tyčine žmogžudyste pripažįsta, atgailauja, tik negali paaiškinti savo nežmoniško poelgio motyvų. Tikimasi, kad nuosprendis bus paskelbtas rudenį. Šioje byloje apklausiamas A. Skerstonas jau nuteistas už kitus savo nusikaltimus. Nustatyta, kad atgavęs amą jis grįžo į apdegusį namą, spintelėje rastą galvą numetė per langą į dilgėles ir toliau nakvojo šalia J. Kilinsko lavono savo kambaryje, kol atvykę jį suėmė policininkai.
Liūdna iškilminga ceremonija
Dabar, kai žinome, už ką suimtas L. Dapkus, skaitytojams, ko gero, įdomu, kas jo išrinktoji. Atspėjote - ji tikrai ne diplomuota psichologė, pedagogė ar verslininkė. Sužadėtinė - taip pat teismo laukianti nusikaltėlė vagilė. Tardymo izoliatorius pačios nuotakos prašymu jos pavardės neskelbia, juolab kad kol kas vedybos atidėtos, nes jaunikio pirma laukia teismo psichiatrų ekspertizė - ar jis gali atsakyti už savo veiksmus bei gyventi su žmona.
Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus pavaduotojas J. Žilinskas "Akistatai" paaiškino, jog suimtieji nuolat tuokiasi. Šiaulių izoliatoriuje per metus sutuokiama apie 20 porų, o visoje Lietuvoje - per 100 vien tardymo izoliatoriuose.
Įdomu, kad prašymus leisti tekėti už kalinio žymiai dažniau teikia laisvėje esančios merginos. Procedūra paprasta - izoliatoriuje suimtasis taip pat parašo prašymą vesti, kurį izoliatoriaus vadovybė paprastai tenkina. Jei jaunikiui vesti neuždraudžia jo baudžiamąją bylą tiriantis tyrėjas (irgi būtinas jo parašas), belieka suderinti su civilinės metrikacijos skyriaus darbuotojomis, kada viena jų galės užsukti į izoliatorių ir atlikti procedūrą. Pasak J. Žilinsko, vedybos už grotų atrodo liūdnokai - į kambarį administracijoje atskuba pasidažiusi ir pasikvėpinusi jaunoji, iš kameros atvesdinamas kostiumu pasipuošęs jaunikis. Civilinės metrikacijos darbuotoja be Mendelsono maršo, fotografo ir ilgų kalbų jaunuosius per kelias minutes paskelbia vyru ir žmona. Sutuoktiniai apsikeičia žiedais, pasibučiuoja, na, dar pašneka kokią valandą, suvalgo po saldainį ar pyragėlį. Po to žmona gali keliauti namo laukti išrinktojo. Pasitaiko, kad besituokiantieji gyvena taip skurdžiai, kad tuokdamiesi už grotų net nenusiperka auksinių žiedų, jaunikiui niekas neparūpina išeiginio drabužio. Tardymo izoliatorių taisyklės teismo laukiantiems kalinamiesiems draudžia gerti alkoholį, todėl "grotuotų" vedybų metu nebūna net simbolinės šampano taurės. Izoliatoriuose taip pat nenumatyti ir pasimatymai su artimaisiais.
Turėti žmoną - apsimoka
Bausmės atlikimo vietose kalinių vestuvės skiriasi tik tuo, kad čia leidžiami ilgalaikiai pasimatymai, ir kaliniai po vedybų užsidaro pasimatymo kambaryje porai parų, kur mėgaujasi ne tik jaunosios iš laisvės atneštais gardumynais. Nors ir kolonijose netoleruojamas alkoholis, ilgalaikio pasimatymo metu susituokusieji bent turi galimybę netrukdomi iki soties mylėtis. Teismo bausmę jau atliekantys kaliniai ilgalaikius pasimatymus gauna priklausomai nuo režimo bei prasižengimų - paprastai kelis kartus per metus. Tad bausmės atlikimo vietose nuobodžiaujantys kaliniai, jei dar neturi, labai suinteresuoti įsigyti žmoną, kuri atvyktų į ilgalaikius pasimatymus, rašytų malonius laiškus, lankytų, nešiotų gardėsius ir pinigus, už kuriuos kalinys perkasi "zonos" parduotuvėje. Tad kalintieji šimtais siunčia pažinčių skelbimus į laikraščius, žvejodami patiklias moteris.
"Akistatoje" daug kartų rašyta, kokius nuostabius laiškus kaliniai siuntinėja į jų skelbimus atsiliepusios naivuolėms. Laiškai neretai būna pagražinti piešiniais ir meilės eilėmis, kartu apdairiai nutylint, už kokias piktadarystes laiško autorius iš tikro kali ar kiek kartų sirgęs venerinėmis ligomis. Mažaraščiai kaliniai dažnai už kelias cigaretes ar saldainius pasamdo labiau išprususius, raštingesnius kameros draugus, kad sukurtų kuo labiau už širdies griebiantį meilės laišką. Deja, kaliniui atlikus bausmę ir atgavus laisvę, gražūs žodžiai ir pažadai užmirštami. Nemokėję laisvėje nenusikalsdami gyventi vyrai retai moka gyventi santarvėje ir su moterim. Statistika rodo, kad iš 10 už grotų sujungtų santuokų ilgainiui net 7-9 subyra.
Kalinėms moterims - sunkiau
Žymiai sudėtingesni meilės reikalai tarpsta kalinčių moterų širdyse. Daug metų įvairiose Sovietų Sąjungos kolonijose dirbusio dabar pensininko D. Koreckio pasakojimu, sovietmečiu kalėjusios moterys labiau idealizuodavo meilę ir įsimylėjusios drastiškiau, kvailiau elgdavosi. Vienu metu buvo madinga tatuiruotis mylimojo vardą su portretu ir net žudytis dėl nelaimingos meilės. Atlikusios bausmę, jei suaugdavo į protą ir susitvarkydavo gyvenimus, moterys puldavo tatuiruotes naikintis. Kol nebuvo plastinės chirurgijos, drąsuolės kūno piešinius išdegindavo nepakeliamai skaudžiais bei randus paliekančiais permanganato ir sieros mišinio, negesintų kalkių ar net atskiestos sieros rūgšties kompresais.
Sunku ginčytis su D. Koreckiu, kad moterims ir laisvėje, ir už grotų gyventi sunkiau. Kalinčios moterys net nedrįsta rašyti skelbimų į laikraščių pažinčių skyrelius, nes laisvi vyriškiai į juos neatsilieptų. Dauguma vaikinų nosis suka net nuo rūkančių ar emancipuotų merginų, tai kuris tau norės sėdėjusios arba dar blogiau - kalinės? Tad nusikaltėlėms likdavo ir lieka tokio pat gyvenimo būdo vyriškiai. Idealizuodama ją ne kartą mušusį bei išdavusį kokį nors pusiau debilų alkoholiką, nuolatinį venerinių ligų dispanserio pacientą, kalinė iš tikro idealizuoja abstrakčią meilę ir teorinį šio gražaus jausmo atspindį savo sąmonėje.
Grotomis meilės neužtversi
Už grotų vienišų moterų paprastai daugiau nei vyrų, tad nieko keista, kad įkalinimo vietose meilės stoką moterys kiek dažniau nei vyrai kompensuoja suartėdamos su ta pačia lytim. Kadangi mylintis lesbietėms reikia kokio nors įnagio (ir čia homoseksualiems vyrams labiau pasisekė), anksčiau kalinės siūdindavosi norimo dydžio maišelius (moterų kolonijose paprastai veikia siuvyklos), kuriuos vakarieniaudamos paslapčia iš lėkščių prikimšdavo koše. Veteranas D. Koreckis nesulaiko šypsenos prisimindamas, jog po pamainos pamačiusios, kad vakarienei patiekta manų ar kvietinių kruopų košė, kai kurios kalinės apniukdavo - maišeliai per greitai ištiš. Tuo tarpu grikių, stambių ryžių, o geriausiai - perlinių kruopų užpildas maišelyje iki paryčių išlaikydavo norimą formą.
Šiais laikais, kai prekyboje atsiradę dirbtinių pakaitalų seksui, kalinėms nebereikia siūdintis maišelių. Tarp kalinčių moterų nebemadingos ir kvailos tatuiruotės su užšifruotais simboliais, kas ir kada atėmė nekaltybę, jos jau nebesibado idiotiškų užrašų virš gaktos "Sveiki atvykę" arba "Pašaliniams įeiti draudžiama". Pasak veterano, visgi iš esmės reikalai nepasikeitę - meilė ir šiandien nežino tvorų bei grotų, už jų ir toliau verda aistros. Meilė ir santuoka su kaliniu - kaip buvo, taip ir lieka amžinai rizikinga avantiūra.
P.S. Ruošiant publikaciją spaudai pasklido gandai, kad kalinė kol kas persigalvojo tekėti už galvapjovio L. Dapkaus. Vienišos moterys, gal kuri norite susipažinti su vienišu gražiu "turinčiu širdį" jaunu vyru?..
Redakcijos archyvo nuotr.
Kasmet per 100 nuotakų skuba į vestuves vien tardymo izoliatoriuose. Dar apie pora šimtų susituokia kolonijose
(Vedyb-1.jpg);
Šiaulių tardymo izoliatoriuje kalėjęs "mafijos tėvu" tituluojamas Vidas Antonovas susirado kone 40 metų jaunesnę žmoną, su ja dabar laimingai gyvena ir augina vaikus
(Vedyb-2.jpg; Vedyb-3.jpg);
Už grotų santuokos atrodo liūdnai, ceremonijos vyksta trumpai
(Vedyb-4; Vedyb-5);
Iki šiol buvome įpratę, kad galvas nupjauna Pietų Amerikos mafija. Tai tikras vaizdelis iš Gvatemalos. Dar kraupesnį reginį parodė susinervinęs L. Dapkus Šiaulių turguje
(Galva.jpg).
