Lietuvos pietvakariuose, ant Jūros upės kranto, prie Karaliaučiaus - Rygos kelio, jau kelis šimtmečius gyvuoja Tauragė. 2007-aisiais miestas švęs savo 500 metų jubiliejų. Miestą garsina daugelis iškilių žmonių, tačiau kaip visur, taip ir čia yra sava mafija, savi nusikaltėliai, dalis kurių garsūs visoje šalyje, žinomi ir užsienyje.
Ištakos - sovietmečiu
Netoliese esanti Kaliningrado sritis bei plentas į Karaliaučių Tauragę paverčia strategiškai svarbiu punktu. Tad ir nusikalstamumas turi gilias šaknis. Pirma stambi vagių grupė buvo areštuota dar 1978 metais. Vyrai iš Juodpetrių žvėrininkystės ūkio vogė lapes. Tais laikais valstybinio turto grobimas buvo traktuojamas kaip ypač sunkus nusikaltimas, todėl gaujos nariai gavo po 10 ir daugiau metų laisvės atėmimo. Vėliau, 1980 metais, areštuota "Profsąjungų" gauja. Ji vertėsi parduotuvių, butų, mašinų plėšimu bei vagystėmis. Gauja beveik neplėšė Tauragės rajone. Nusikaltėlius labiausiai viliojo objektai Rusijoje ir aplinkiniuose Žemaitijos rajonuose. Iki arešto jie padarė net 70 nusikaltimų.
Mafijos šaknys
Lemiamais formuojantis organizuotam nusikalstamumui tapo 1986 metai - nelemtojo "antialkoholinio įstatymo" metai. Sumažinus alkoholio gamybą, tuo pasinaudojo nusikaltėliai.
Suvešėjo brolių Meirų gaujos veikla. Jie ieškodavo atokiuose vienkiemiuose gyvenančių senukų, susitardavo su jais dėl naminės degtinės gamybos, pristatydavo grūdus, kitas žaliavas bei priemones. Paruoštą produkciją išveždavo parduoti į Kaliningrado sritį. Iš pradžių realizuodavo per Kaliningrado lietuvius, po to veiklos mastai išsiplėtė. Jau vien iš šios nusikalstamos veiklos Meirų gauja gavo pakankamai lėšų, kad dalį jų galėtų skirti savų žmonių milicijoje verbavimui. Kaip tik tuo metu ir buvo pastebėti pirmieji žymūs operatyvinės informacijos nutekėjimai.
Pradėjus kurtis pirmiesiems kooperatyvams, atsirado ir konkurencija. Anksčiau įvairių bazių direktoriai ir šiaip tarybinės prekybos " asai" iš aukšto ir su panieka žiūrėjo į tokius kaip Meirai, o atidarius nuosavus prekybos taškus, ieškant būdų, kaip sužlugdyti konkurentus, jau prireikė ir Meirų pastangų. Drauge ėmė rastis ir pirmieji reketo elementai. Meirų grupuotė sustiprėjo, vis daugiau baimės įvarydama gyventojams ir milicijai. Buvo net toks atvejis: kai vienas iš Meirų pateko į milicijos skyrių už smulkų chuliganizmą ir reikėjo uždaryti jį į kamerą, nė vienas milicininkas nesiryžo daryti kratos. Apieškoti Meirą teko pačiam VRS viršininkui su savo pavaduotoju.
1989 metais nuo Meirų gaujos atskilo A. Stumbra ir sukūrė savo grupuotę. A. Stumbra tuo laiku buvo charakterizuojamas kaip įžūlus, stiprus ir labai gudrus. Bandant sulaikyti jį gatvėje už kokį nors nusižengimą viešajai tvarkai, savo postringavimais kaipmat suburdavo aplink save pritariančių žioplių minią, tuo komplikuodamas milicininkų darbą. Vienas iš nedaugelio tais laikais turėjo užsienietišką automobilį ir demonstruodavo savo begalinę puikybę, užvažiuodamas mašina ant scenos vykstant dainų šventei. Viena iš naujosios gaujos komercinės veiklos rūšių buvo konditerijos gaminių gamyba ir prekyba Rusijoje.
Pirmas sprogimas Lietuvoje
1989 metų pavasarį ne tik Tauragę, bet ir visą Lietuvą sudrebino žinomo verslininko Liorančo nužudymas. Jo automobilis sprogo pačiame Tauragės centre. Tokio pobūdžio sprogimas buvo pirmas Lietuvoje ir antras visoje tuometinėje SSRS (pirmasis analogiškas atvejis užfiksuotas Sočio mieste). Nors įvykio tyrimu užsiėmė bemaž visos tiek respublikos, tiek sąjunginės reikšmės teisėsaugos tarnybos, byla liko "tamsi". O tyrė ją ir galingasis KGB, ir sovietų armijos kontržvalgybos aukštų karininkų grupė. Po Tauragę vienu metu sklandė gandai, kad žuvusysis turėjęs ryšių su įvairiuose Rusijos miestuose dislokuotų karinių dalinių karininkais, nevengdavo pasismaginti ir su jų žmonomis, todėl koks nors įžeistas vyras ir padėjo bombelę.
Yra ir kitokia versija. Liorančas, pasinaudojęs visuotinio deficito sąlygomis ir gerais savo biznio ryšiais, iš "Beriozkos" tipo parduotuvių (jose sovietmečiu buvo galima nusipirkti įvairių deficitinių prekių už kitų šalių pinigus) turėjusiuosius pinigų aprūpindavo aukštos kokybės prekėmis. Šį biznį lydėjo įvairios machinacijos užsienio valiuta itin stambiu mastu. Organizuoto nusikalstamumo grupės Kaliningrado srityje pajuto didelį pavojų savo veiklai, nes aferomis, vykstančiomis specifinės paskirties parduotuvėse, ėmė intensyviai domėtis KGB. Liorančas tapo mirtinai pavojingu liudininku Kaliningrado mafijos bosams.
Pirmieji du pasikėsinimai nužudyti nebuvo sėkmingi. Pirmą kartą prie durų rankenos buvo prijungta aukštos įtampos elektros srovė, antrąkart - po nuolat drėgnu kilimėliu kojoms valyti buvo pakištas neizoliuotas laidas su aukštos įtampos elektros srove. Liorančas abu kartus pastebėjo spąstus ir kreipėsi į miliciją. Tačiau po kelių savaičių, naktį, į prie namo stovintį Liorančo automobilį buvo įdėta 400 gramų trotilo. Po vairuotojo sėdyne paslėptų sprogmenų detonatorius buvo sujungtas su automobilių stabdžių sistema. Žudikas labai gerai žinojo visus Liorančo įpročius, netgi tai, kad automobilio stabdžiai "skysti" - suveikia tik gerai "paminkius" pedalą. Nustatyta ir sprogimo vieta - kai pirmą kartą Liorančui teks stabdyti. Tą rytą transporto eismas nebuvo intensyvus ir vairuotojas savo automobilį pirmą kartą stabdė pačiame miesto centre, užsidegus raudonam šviesoforo signalui.
Vėliau sprogimai sparčiai išplito po visą Lietuvą. Tai vienas sunkiausiai išaiškinamų nusikaltimų, nes sprogstant dingsta visi pėdsakai.
"Švininiai" - be konkurencijos
Tais metais Stumbros grupuotėje pasirodė ir Arūnas Pukelis (Švinius), vėliau tapęs nusikalstamo pasaulio autoritetu, su kuriuo skaitomasi ne tik Tauragėje. Vaikystėje šis žmogus nepasižymėjo jokiais chuliganiškais poelgiais. Prekiaudamas saldumynais pajuto pinigų skonį. Tada ir ėmė skleistis kiti vaikino talentai. "Šviniaus" gauja savo nagus parodė 1991 metais. "Švininiai" veikė ryžtingai: užmezgė ryšius su Kauno mafiozais ir gavę jų palaiminimą paėmė į savo rankas ne tik Tauragę, bet ir aplinkinius rajonus. "Švininiai" išblaškė iki tol Tauragę gąsdinusią Meirų gaują ir pradėjo reketuoti pagal visas taisykles: ėmė liepsnoti privatūs kioskeliai, dingti ir už užmokestį atsirasti automobiliai. Neužmiršta pasirūpinti ir ryšiais teisėsaugos organuose.
1992 - 1993 metai buvo juodi doriems verslininkams. Žmonės, matydami nusikaltėlių nebaudžiamumą, puolė į paniką. "Mes esame liūne. Valdžiai tai nė motais, tad nėra jokios vilties, kad kas nors pasikeis", - "Akistatai" tuo metu sakė viena verslininkė.
1992 pavasaris. Vieną naktį susprogdinama "Agavos" parduotuvė. Jos savininkai buvo atsisakę mokėti duoklę reketininkams. Kilusiame gaisre žuvo parduotuvės savininkės motina. Dėl sprogimo sulaikomi keli "švininiai", tačiau po kelių mėnesių išleidžiami trūkstant įrodymų.
Tų pačių metų birželis. Ateities tako daugiabučiame name apipiltos benzinu suliepsnoja pasiturinčiai gyvenančios šeimos buto durys. Žūsta buto šeimininkas ir du vaikai. Padegėjas sulaikomas. Tai nepilnametis Arvydas Jonča. Tardymo metu išaiškėja, kad ir iš daugiau žmonių jis bandė reikalauti pinigų. Iš pradžių padegėjas nebuvo siejamas su organizuotais nusikaltėliais ir tik teisme paaiškėjo, kas stovi už jo. A. Jončą ėmėsi ginti vienas garsiausių Vilniaus advokatų, o teismo salėje proceso klausėsi A. Pukelis, A. Stumbra ir kitos Tauragės "įžymybės". Aukščiausiojo Teismo teisėjas V. Greičius A. Jončai, nusikaltimą padariusiam nepilnamečiui, skyrė maksimalią 10 metų laisvės atėmimo bausmę. Iškalėjo 8 metus. Grįžęs iškart įsitraukė į gaujos veiklą. 2001-ųjų rudenį A. Jonča buvo sulaikytas kaip uniformuotos "Policininkų" gaujos, grobusios vilkikus, dalyvis. Jis kurį laiką buvo laikomas Šilalės areštinėje, po to pervežtas į Tauragę. Kameroje buvo vienas, todėl niekas nematė, kaip naktį suimtasis pririšo paklodės atraižą prie lovos galo ir pasikorė. Taigi galima konstatuoti, kad ne tik didžiųjų miestų banditai miršta jauni. Panaši padėtis ir rajonuose - Arvydas Jonča pasitraukė iš gyvenimo 27-erių. Gal graužė sąžinė dėl trijų niekuo nekaltų žmonių nužudymo, o gal nenorėjo vėl sėsti už grotų.
Visagaliai
Na, o "Švininis ir Co" ir toliau vysto savo veiklą. Pats A. Pukelis dalyvauja privatizacijoje ir ruošiasi tapti respektabiliu verslininku, o jo sėbrai vis dar siaučia. Naujuosius 1993 metus Tauragėje sutinka "Švininių" vietininkas Jurbarke G. Eiza. Ar gėrimų vyrui pritrūko, ar dar ko, bet jau po vidurnakčio jis nusprendžia užsukti į "Tauragės" viešbutį. Durų jam niekas neatidaro, tad į vidų įeina su stiklais. Grįžtančius iš viešbučio G. Eizą ir jo draugus areštuoja. Šie lengvai nepasiduoda - dar spėja sužaloti policininką-vairuotoją. Įsisiautėję mafiozai uždaromi į areštinę. Ir jau pirmosios pošventinės darbo dienos rytą G. Eizos bylą vedantį kvotėją nustebina skambutis iš Vilniaus. Garsus advokatas R. Andrikis sako imsiąsis ginti G. Eizą ir be jo reikalauja nevykdyti jokių tardyminių veiksmų. Tuo laiku dar buvo neįprasta, kad provincijos mafioziukus gintų tokie teisės grandai. Baudžiamoji byla iškeliama tik už pasipriešinimą policijos pareigūnui, nes nei viešbutyje, nei restorane po kelių dienų pretenzijų triukšmautojams jau niekas neturėjo. Ir kaip turės, jei prokuroras P. Remeikis atsisakė duoti sankciją areštui ir mafiozus išleido. Vargais negalais šią baudžiamąją bylą pavyko perduoti teismui. Raseinių teismas nuteisė G. Eizą ir jo draugus poros metų laisvės atėmimo bausmėmis.
Nepatikimas prokuroras
O prokurorui P. Remeikiui vis dėlto teko atsisveikinti su darbu prokuratūroje. Tų pačių 1993 metų vasarą išplėšiama "Neste" degalinė Kryžkalnyje. Dingsta įrengimų už 4,5 milijono talonų. Kaip tik tuo metu Tauragės miesto valdžia A. Pukeliui skiria sklypą degalinei statyti. Sulaikomi ir degalinės vagys. Pas juos randama dalis pavogtų daiktų. Prokuroras P. Remeikis vėl neduoda sankcijos suėmimui. Čia jau trūko policijos pareigūnų kantrybė. Sankcija suėmimui gaunama iš Generalinės prokuratūros. O dėl rajono prokuroro pasirodo toks įsakymas: "Petrą Remeikį už blogą prokuratūros darbo organizavimą ir veiksmus, nesuderinamus su einamomis pareigomis ir darbu prokuratūroje, pasireiškusius netarnybinių ryšių su nusikalstamų struktūrų nariais, palaikymu, atleisti iš Tauragės rajono vyriausiojo prokuroro pareigų ir prokuratūros". Tuo metu "Akistatoje" buvo išspausdinta tokia nuotrauka: prokuroras P. Remeikis šnekučiuojasi su Egidijum Kura, priskiriamu "švininiams". Vėliau A. Pukelis mūsų laikraščiui sakė: "Jokių ypatingų ryšių su tuo prokuroru nebuvo. Aš atsimenu nuotrauką, kuri buvo išspausdinta "Akistatoje". Tos nuotraukos istorija visai paprasta. Mes važiavome užmiesčio keliu savo "Porsche" apie 160 kilometrų per valandą greičiu ir užlėkėme ant kuolų. Po avarijos automobilis atsidūrė policijos kieme. Prokuroras išėjo į kiemą, norėdamas patikrinti kėbulo numerius. Tuo metu kieme prie mašinos stovėjo ir Egidijus Kura. Fotografuojama buvo slaptai, iš trečiojo policijos pastato aukšto, o nuotrauka pateikta kaip kompromituojanti. Esmė ta, kad tarp prokuroro ir vieno policijos vadovo vyko kova".
Tokia A. Pukelio nuomonė. Kitaip galvojo prokuratūros vadovybė. Beje, nuotraukoje užfiksuotas ir dažnai šalia A. Pukelio (Šviniaus) minimas Egidijus Kura Lietuvoje buvo plačiai apkalbėtas, kai į žmonas paėmė TV3 laidos "Be tabu" vedėją Ramunę Pečiulienę. TV žvaigždė kalbas apie jungtuves slėpė, bet jos tapo žinomos. Vestuvės įvyko Tauragės metrikacijos skyriuje. Jose dalyvavo ir Švinius. Į vestuvių vakarienę, vykusią Tauragėje, E. Kuros motinos namuose, Ramunė kolegų nekvietė, tačiau visuomenėje su savo vyru jau yra pasirodžiusi.
Beje, už bendravimą su "švininiais" nukentėjo ne tik prokuroras, bet ir prezidento patarėjas. Apie tai - kitame numeryje.
