Remigijaus RAINIO ir Romualdo VILČINSKO fotoreportažas
Jeigu panorėtumėte sugrįžti į praėjusį šimtmetį ir išmėginti tuometinio gyvenimo malonumus, visiškai nebūtina važiuoti į Rumšiškių buities muziejų ir mokėti pinigus už bilietą. Autentišką praėjusio šimtmečio sodybą, apsuptą keturių gerokai naujesnių, tačiau pagal čia vykstantį gyvenimą absoliučiai tapačių namų, nesunkiai surasite ir Jonavos rajono miškuose. Tai Antrųjų Būdų kaimas, kurio gyventojai iki šiol neturi elektros, nors jau ne pirmi metai gyvena šio stebuklo laukimo nuotaikomis. Tačiau dėl to jie, ne taip, kaip mūsuose įprasta, valdžios nekaltina nes kadaise patys laiku nesusitvarkė reikiamų dokumentų.
Sentikių kaimas
Pagal iš lūpų į lūpas perduodamus pasakojimus, Antrųjų Būdų kaimą įkūrė Rusijos caro Petro I laikais persekioti sentikiai. Ištremti į šias vietas keturi broliai Lisovskiai čia giliai įleido šaknis: pasistatė trobas, miške pasiruošė po žemės sklypelį ir pradėjo ūkininkauti. Ilgainiui brolių palikuonys išsiskirstė kas kur, tačiau visuomet Antrosiose Būdose gyveno bent vienas Lisovskis.
Sovietmečiu Antrųjų Būdų kaimas dėl melioracijos turėjo išnykti nuo žemės paviršiaus, todėl elektros linijos čia niekas net neketino tiesti. Kitoms bene vienuolikai šeimų išsikėlus, čia liko tik viena Ksenijos motinos Darjos šeima. Šeimos galva Ilarijonas Lisovskis, per Antrąjį pasaulinį karą šiose vietose dirbęs eiguliu, buvo nušautas rusų partizanų likus vos keliems mėnesiams iki vokiečių pasitraukimo, todėl "liaudies priešų" šeima niekas nesirūpino. Buvusios didelės sodybos dalis ūkinių pastatų buvo nacionalizuoti, o Ksenijos mama gavo žodinį tuometinio kolūkio pirmininko, pavarde Lochmatovas, leidimą gyventi iš senų rąstų pasistatytoje troboje, ir to tuomet visiškai pakako.
Dabar seniausioje kaimo sodyboje šeimininkauja Ksenija Kovalenko su vyru Povilu, paveldėjusi šį turtą iš motinos. Tačiau butą Jonavoje tebeturinti moteris savo nuosavybės oficialiai įteisinti neskubėjo, dėl ko vėliau kilo aibės problemų. Savavališkai suręstų būstų neįteisino ir kiti šiame kaime po sklypelį žemės atsiėmę naujakuriai: Ksenijos brolis Avakumas Lisovskis, Nadežda Anisimenko, jos seserys Lida Fomkina bei Valia Marudina ir tikrai dailų namelį pasistačiusi Raisa Ivanova su sutuoktiniu. Euforijos dėl atgautos žemės apimti žmonės manė, jog savo valdose gali statyti ką nori ir kaip nori, su niekuo nederindami ir nedarydami jokių projektų. Štai kodėl per visus nepriklausomybės metus reikalauti, jog savivaldybė į Antrąsias Būdas atvestų elektros liniją, nebuvo jokio teisinio pagrindo, o visi kaimo gyventojai į "balanos gadynę" sugrįžo savo noru. Seniūno rūpesčiu visi gyvenamieji būstai jau inventorizuoti ir galutinio įteisinimo procesą stabdo tik jų savininkų finansinis pajėgumas. Paruoštas ir kaimo elektrifikacijos projektas, vargais negalais rajono biudžete surasta pinigų, tad jau prieš Naujuosius metus elektros stulpai turėtų "atžingsniuoti" į Antrąsias Būdas.
Kasdienybė
Ksenija sako, jog prie pirmykščio gyvenimo priprato nesunkiai, nors iki šiol labai pasigenda šaldytuvo. Greitai gendančius pieno produktus moteris laiko šulinyje, mėsą ar žuvį ilgėliau išsaugo naudodama dar iš senelės sužinotą būdą - suvynioja į dilgėles. Pasak šeimininkės, dieną jų gyvenimas nedaug tesiskiria nuo kitų kaimiečių - keliasi vos praaušus, verdasi kavą ar arbatą, išleidžia iš tvartelio vištas, į ganyklą išveda arklį, kurį įsigijo perpus su kitame kaime gyvenančiu ūkininku ir prižiūri pakaitom, bei skuba į daržus. Anksčiau Kovalenkos laikydavo ir karvę, ir paršelį, tačiau metai bėga ir gyvulius prižiūrėti jau per sunku, todėl pieno produktų, kaip ir duonos bei druskos, nusiperka tris kartus per savaitę čia užsukiančioje autoparduotuvėje. Mėsos atveža dažnai tėvus aplankančios dukros su žentais. Per didžiąsias šventes Ksenija užkuria senovinę rusišką krosnį ir joje kepa skanius pyragus. Dar viena antrabūdiečių pramoga - pamaldos sentikių maldos namuose, įsikūrusiuose buvusiame Užusalių vaikų darželyje. Šį pastatą sentikiai dalijasi su biblioteka ir krikščionių bendruomene. Šventikas laikyti pamaldų atvažiuoja iš Kauno tik didžiųjų švenčių proga. Artimiausios pamaldos čia bus laikomos per Sekmines. Povilas mėgsta pasėdėti su meškere ant netoliese pratekančio Šešuvos upelio kranto, šalia kartais užkuriamos nuosavos pirtelės. Joje užtenka vietos nusiprausti visam kaimui. Žuveles P. Kovalenka vilioja tik norėdamas praleisti laiką, nes abu su žmona nemėgsta nei žuvienės, nei keptos žuvies. Šiemet vyriškis jau sugavo pirmąją lydekaitę. Kitąmet aštuoniasdešimties metų jubiliejų švęsiantis ilgametis milicijoje dirbęs kriminalistas rūpinasi sodu ir bitėmis, kurių teliko tik dvi šeimos. Ksenija iki šiol nepralenkiama šiose apylinkėse grybautoja ir uogautoja. Moteris į mišką dažniausiai eina viena, nes šeimynykščiai ir anūkai su ja nesuspėja. Net pernai, kai visi keikė negrybingus metus, vien baravykus tikrais grybais pripažįstanti moteriškė teigė be grybų atsargų nelikusi. Žinių iš pasaulio K. ir P. Kovalenkos išgirsta per radiją. Baterijomis maitinamas dar sovietiniais laikais pagamintas VEF imtuvas stovi bene garbingiausioje namų vietoje. Senoliai per jį klausosi žinių, pageidavimų koncertų ir... valandėles vaikams. Pasak Ksenijos, gulti jie eina išklausę vakarinės pasakos, transliuojamos apie pusę devynių vakaro. Šventadieniais vakarojama ilgiau, tuomet į svečius kartais ateina Ksenijos brolis bei tolėliau gyvenanti kaimynė Nadežda Anisimenko. Sutemus užžiebiamos žibalinės lempos, kurių name yra bent keletas. Ant sienų kaba įprastos pakabinamos žibalinės lempos su uždedamu stiklu. Deja, šie stiklai dažnai dūžta, o atsarginių pastaruoju metu gauti vis sunkiau, todėl moteris labiau vertina dar anais laikais Vokietijoje pagamintą nešiojamą žibalinį žibintą, kurio neužpučia joks vėjo gūsis. K. Kovalenko kolekcijoje yra ir anksčiau geležinkelio apeivių naudotas žibalinis žibintas, koncentruojantis šviesos srautą viena kryptimi, ir dar bent keli žibintai. Moteris pažadėjo, kad tą dieną, kai jos namuose įsižiebs pirmoji elektros lemputė, vieną žibalinį žibintą padovanos Užsaliuose besikuriančiam muziejui. Seniūnas Vincentas Prakapavičius, kurio rūpesčiu pagaliau pajudėjo Antrųjų Būdų kaimo elektrifikacijos reikalai, ketina prie šio žibinto pridėti kortelę su užrašu, kad juo žmonės naudojosi net 2003 metais. Prieš kelerius metus Ksenija už 700 litų įsigijo benzinu varomą generatorių ir name išsivedžiojo elektros instaliaciją bei pakabino lemputes. Iš buto Jonavoje Kovalenkos atsigabeno televizorių, tačiau kelios "nuosavos" elektrinės dėka pasižiūrėtos filmo "Turtuoliai irgi verkia" serijos kainavo per 100 litų, nes pukšintis motoriukas ryte rijo benziną, todėl Ksenija paprašė, kad žentai generatorių parduotų. Kai į svečius suvažiuoja abi dukros su žentais, keturi anūkai bei penki proanūkiai, troboje tampa ankšta.
Multfilmus pakeičia močiutė
Per keliolika metrų nuo Ksenijos sodybos apsigyvenęs Avakumas Lisovskis savo namą susirentė, kaip pats sako, iš atliekų. Iki pensijos dirbęs elektros suvirintoju, pats pasistatė kelių kambarių gyvenamąjį būstą, kuriame išsiverčia be elektros.
- Čia mano kasdieninis šviestuvas, o čia - šventinis, - juokavo vyriškis, rodydamas į ant sienų kabančias dvi visiškai vienodas žibalines lempeles. Žibalo, kaip ir jo sesuo, Avakumas perkasi iš privačių tiekėjų, mokėdamas po pusantro lito už litrą. Tai gerokai pigiau negu parduotuvėse. Anksčiau vyriškis žiemodavo savo bute Kaune, kuriame gyvena dukros šeima, tačiau dabar žada čia įsikurti visam laikui. A. Lisovskis džiaugiasi, kad jo bitelės pernai sunešė nemažai medaus ir saldaus vaisto užteko visai žiemai. Gyvenimą kaime Avakumui nuodija tik uodai, kurie atšilus orams puola spiečiais.
Pasakose vaikai dažnai išveža į mišką ir ten palieka nusenusius tėvus. Nadežda Anisimenko į mišką išsikraustė pati, savo butą palikusi šeimas sukūrusioms dukroms. Atgautame vos vieno hektaro sklypelyje Nadežda pasistatė nediduką karkasinį namelį ir pradėjo gyvenimą be jokių civilizacijos teikiamų patogumų. Pasak Nadeždos, jai, pripratusiai prie iš čiaupo bėgančio karšto vandens ir patogaus klozeto, teko mokytis gyventi iš naujo. Sunkiausia moteriai buvo įveikti nuo mažens kankinusią tamsos baimę. Buvusi Kauno radijo gamyklos darbininkė sakė, jog bandė griebtis verslo, auginti braškes ir daržoves, tačiau netrukus paaiškėjo, kad pajamos nepadengia išlaidų ir įdėto triūso, todėl dabar visko sodinasi tik kiek sunaudoja pati. Aišku, uogų užtenka ir dukroms bei anūkėms, kurios močiutę dažnai aplanko. Keturmetė Gabrielė tikino, jog viešėdama šiame kaime televizoriaus visai nepasiilgsta, nors labai mėgsta animacinius filmukus su Tomu ir Džeriu, nes močiutė seka nuostabias pasakas. Mažoji ypač mėgsta klausytis pasakų apie Pelenę, tris paršiukus, vilką ir septynis ožiukus. Kol Nadeždos auginama telyčaitė dar neduoda pieno, kas vakarą stiklinę ožkos pienelio Gabrielei atneša kaimynė Raisa.
Nadežda Anisimenko nesigaili iškeitusi miestietišką gyvenimą į kaimo buitį. Pasak moters, ilgu tik žiemos vakarais, kai pasijunti atskirtas nuo viso pasaulio. Jei ne pasisvečiavimai pas Kseniją arba Raisą, nuobodulio greičiausiai neišvaikytų nė beveik nuolat įjungtas radijas. Dar gerai, kad žiemą girininkijos darbuotojai retkarčiais nustumdo sniegą nuo į kaimą vedančio keliuko. Klampoti iki artimiausios parduotuvės tenka beveik valandą, o per pavasario polaidžius tenka eiti aplinkui, todėl prisideda dar pusvalandis. Vasarą maistu apsirūpinti galima tik tai dienai, nes jis greitai genda, todėl kai bus įvesta elektra, Nadežda čia pirmiausia atsigabens šaldytuvą.
Pasak seniūno Vincento Prakapo, Antrųjų Būdų kaimas, kuris netrukus vis dėlto turėtų būti elektrifikuotas, šalyje nėra unikalus. Pasidomėjęs seniūnas sužinojo, kad Lietuvoje elektros dar neturi per 200 sodybų, o jai įvesti reikia 10 milijonų litų.
