Filosofė Jūratė Baranova Lietuvos radijo laidoje “Kultūros savaitė” kalbino rašytoją Sigitą Parulskį, 2003 metais apdovanotą Lietuvos rašytojų sąjungos premija už savo pirmąjį romaną "Trys sekundės dangaus". “Omni laiko” skaitytojams siūlome šį pokalbį.
Sigitai, labai džiaugiuosi, kad gavai premiją. Tu džiaugiesi?
Taip.
Kai buvo šventinis vakaras, kur pristatinėjai premiją, man kažkaip įsiminė tavo žodžiai, kai minėjai, jog meluotum sakydamas, kad tau ta premija nieko nereiškia. Turbūt vis dėlto šį tą reiškia?
Premijos apmąstymas, kaip sakoma, yra dvilypis dalykas. Šiaip nieko nėra gėdingo suvokti save kaip kultūros objektą, ne tik subjektą. Bet pas mus nėra įprasta, kad žmogus analizuotų, pavyzdžiui, savo paties premiją. Aš truputį pamėginau “Šiaurės Atėnuose” parašyti šia tema ir premiją įvardijau kaip provokaciją. Kadangi menininke visuomet daugiau ar mažiau slypi megolomanas, narcizas, galima aptikti pigmalionizmo apraiškų, tai premija visuomet suteikia galimybę visiems puikybės ir tuštybės vidaus pasaulyje snaudžiantiems gyvuliams išlįsti į paviršių. Kiek šia prasme esi civilizuotas, kad juos sutramdytum arba pažvelgtum į juos su ironija, tiek to ir džiaugsmo. Bet vienintelis džiaugsmas, kad masinės informacijos priemonės mus išmokė vienkartiškumo. Tu esi vieną dieną herojus, o kitą dieną - vakarykštės dienos herojus. Labai greitai viskas praeina.
O šiandien tu dar jautiesi herojus ar jau vakarykštės dienos?
Ne, dabar jau viskas nugrimzdo į mitologinius laikus…
Man dar įstrigo vienas dalykas: esi tryliktas šitos premijos laureatas. Kažkaip pagalvojau, kad esi tryliktas, bet, ko gero, galbūt pats jauniausias. Gal nėra buvę tokių laureatų, kurie neturėtų keturiasdešimties. Kaip jautiesi būdamas jauniausias? Galbūt talentingiausias?
Ne, aš manau, kad čia amžius neturi jokios reikšmės, kaip ir skaičius - tas velnio tuzinas man asmeniškai neturi jokios reikšmės. Šiaip daugelis rimtų prozos vyrų yra sakę, kad prozos rašymas pirmiausia susijęs su patirtimi ir patartina pradėti rašyti po keturiasdešimties. Bet yra daug išimčių, o aš - nei išimtis, nei taisyklė.
Sigitai, sakai, kad visi menininkai yra šiek tiek narcizai. Bet kai tu rašai, įsivaizduoji savo mintyse kažkokį dialogo partnerį, tokį idealų skaitytoją. Kam tu rašai?
Skaitytojas turbūt yra truputį mistifikuotas reiškinys ir turbūt gal popkultūra labiau pradeda domėtis savo rinka - skaitytojas kaip rinka. Kuo daugiau, tuo geriau. O aš apskritai neįsivaizduoju skaitytojo rašydamas. Jeigu kalbėsim apie pataikavimą skaitytojo skoniui, tai visų pirma esi pats skaitytojas, nėra rašytojo, kuris nebūtų skaitytojas. Ir visų pirma pataikauji savo paties skoniui. “Vox populi” tikrai man nėra aktualus ir būtų labai neįdomu rašyti ką nors prieš savo valią, galvojant, kad kažkam noriu įtikti. Pirmiausia noriu įtikti pačiam sau.
Kiek aš stebiu tave, tai man susidarė įspūdis, kad esi iš tų autorių, kurie nemėgsta savęs interpretuoti, kurie tiesiog laikosi tokios nuostatos - parašiau, o jūs supraskite, ką parašiau. Kaip galvoji, ar kritikai prisideda prie tavęs supratimo ar dar labiau užvualina, nutolina nuo tavęs skaitytoją?
Be abejo, kad prisideda, nors labai solidžios kritinės studijos apie mano kūrybą turbūt nėra. Ir nesakau, kad reikia. Ypač, sakykime, apie romaną, - daugiau tokio žanro tekstai kaip recenzijos ar kažkokie pamąstymai. Mano nuostata - ir šios premijos, ir, pavyzdžiui, tų tekstų, kuriuose rašoma apie mano kūrybą, atžvilgiu, - kad vyksta dialogas. Ir premiją aš suprantu kaip kultūrinio dialogo buvimą. Teisingai ar neteisingai, bet mane stengiasi suprasti, o tai jau gerai. Kadangi romanas yra ganėtinai laisva forma, nenorėčiau, kad ji būtų sukišta į kažkokį kodą, formulę, kad būtent taip, o ne kitaip reikia suprasti.
Dar pastebėjau tokį dalyką, kad tu nesi vieno žanro autorius, mėgsti keisti žanrus - kažkada rašei eilėraščius, rašei dramas, rašei esė, dabar parašei romaną. Ką liudija tokia žanrų kaita, ką galvoji?
Aš nežinau, ko gero, pasirinkčiau aptakią, man patogią frazę, kad turbūt žanrai pasirenka mane, o ne aš juos. Taip susiklostė aplinkybės, pavyzdžiui, su dramomis, nes buvo režisierių, kurie norėjo, kad aš jiems rašyčiau. Panašiai ir su proza, galima sakyti. “Šiaurės Atėnų” dėka pradėjau intensyviai rašyti eseistiką. Kadangi laikraštis prašėsi tokios kalbėjimo formos, o paskui kažkaip ir romanas ėmė persekioti - kaip kažkokios didesnės formos noras, ilgesys. Žodžiu, nežinau. Aš sąmoningai sunkiai renkuosi.
Bet juk esė parašyti labai lengva, labai greita - prisėdi, parašai, o romaną - kankiniesi kankiniesi..?
Na, taip. Bet yra ir kančios malonumas, o rašytojai, be visų tų išvardytų nuodėmių, visada turi dar ir mazochistinį kompleksą. Labai nedaug esu sutikęs rašytojų, kurie sakytų, kad rašymas - vien malonumas. Procentais apskaičiuoti būtų sunku, bet daug yra ir nemalonumų, yra ir kančios.
Iš kur ta kančia?
Tiesiog yra kančia pakęsti save patį, tokį “kuriantį” rašytoją. Šiaip ar taip, vis tiek turi traukti iš savęs dalykus, kurie nebūtinai yra malonūs. O ką jau kalbėti apie techninę pusę. Sėdėjimas ir perrašinėjimas, redagavimas ar ieškojimas kažkokios frazės ar įvaizdžio, tinkamo ritmo laukimas ir panašiai.. Be to - ir savęs eksploatavimas, begalinis kaukių plėšimas nuo savo veido… Ir kad ir kiek tų kaukių plėštum, visą laiką po kiekviena kauke - vis nauja kaukė.
Tai, ką vadini kaukių plėšimu nuo savęs, aš tai vadinu metafiziniu eksperimentu su savimi arba egzistencine nuostata, egzistencine pajauta, bandymu kyburiuoti tarp tikrovės ir iliuzijos, tarp savęs vienokio ar kitokio. Aš žinau, kad tau gal ir nepatiktų tos visos klišės, tos formulės, bet aš pastebėjau, kad mes, tavo kritikai, sutariame dėl vieno dalyko, dėl ko nesiginčijame - kad iš tiesų tu esi tos egzistencinės pajautos autorius. O kaip tu jautiesi taip įvardytas?
Negaliu patvirtint, kad iš tikrųjų būčiau rimtai kada nors studijavęs egzistencializmą kaip filosofinę koncepciją arba tuos pačius autorius prancūzus, sakykim, Camus, Sartre’ą…
Aš jokiu būdu nesakau, kad tu nusirašinėji nuo jų ar kad koketuoji. Aš kaip tik dėl to tave ir vadinu intuityviu egzistencialistu, kadangi gali būti programiniai. Pavyzdžiui, Sartre’as ir Camus buvo programiniai, nes jie turėjo koncepciją.
Juk jie savo koncepcijų ir egzistencializmo - pačios filosofijos - turbūt nelaužė iš piršto ir jinai tam tikra prasme irgi juos pasirinko. Jinai tvyrojo ore, idėjose, kaip sakoma, gal nuo Nietzsche, nuo Kierkegard’o. Žodžiu, ji nėra vien tik jiems priklausantis dalykas. Egzistencine pajauta, pasaulio absurdiškumu, neiliuziniu mąstymu gali naudotis visi žmonės ir net nepretenduoti į sistemą.
www.lrt.lt
