Jei nors kiek rimčiau pažvelgtume į internete skelbiamus straipsnius ir jų komentarus, turėtume pripažinti, kad kalbininkai lituanistai pakliuvo į didelę nemalonę. Tiesą sakant, labai mylimi jie niekad ir nebuvo.
Kurgi bus, kai lietė vieną iš opiausių ir jautriausių asmenybės vietų – mūsų kalbą. Lietė ne itin švelniai, jei paklausytume RTV kalbos valandėlių intonacijų, tai net šiurkščiai – pasišaipydami, ironiškai ar net sarkastiškai pamokslaudami, kaip tie, kurie geriau žino ir išmano už visus kitus, todėl tvarko kalbą su tauta nepasitarę. Įsijautus į tokį vaidmenį meilės ir pritarimo nėra ko laukti, tačiau paskutinis mėnuo atskleidė nemeilės mastą. Proga tam atsirado Seime ėmus svarstyti filmų užsienio kalbomis vertimo žodžiu ar raštu tvarką, bet labiausiai tai VLKK pirmininkei „Kauno dienoje“ prabilus apie rengiamą lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos reformą. Straipsniai apaugo tūkstantiniais komentarais, pasigirdo ir garsesnių balsų bei priekaištų lituanistams (žr. Lino Šimonio straipsnį „Omni.lt „Lituanistai siautėja“ ir jo komentarus (http://www.omni.lt/?i$9359_70693$z_304211)). Taigi tema skausminga ir aktuali.
Komentarai lieka komentarais. Perdėm negatyvūs, dažnai užgaulūs ir nepamatuoti, jie tenkina komentatorių norą išsibarti. Gal todėl jie randasi neigimo būdu: paprastai prasideda nuo pradžią jiems davusio straipsnio kritikos, tuomet oponentus puola prieš tai tylėję šalininkai (o kam gi rašyti, jei pritari!?), oponentai atsako tuo pačiu ir prasideda grandininis polilogas. Įsijautus į žodžiavimąsi kartais net pamirštama, nuo ko viskas prasidėjo. Kitaip sakant, komentatoriai suskyla į dvi priešiškas stovyklas ir puola vieni kitus. Toks jau žanras tie skaitytojų komentarai. Būtų galima į juos ir jų autorius nekreipti dėmesio, – anonimiški, neatsakingi, atsainiai replikuojantys internautai. Tačiau ir iš tokių komentarų, jei tik jų yra gana daug, galima išskalauti aukso smilčių, šiuo atveju komentatorių požiūrio į kalbininkus dalelių, o jei jas apibendrintume – gal net ir visuomenės nuomonės apraiškų. Taigi kokios jos?
Pirmiausia į visus kalbininkus žvelgiama kaip į vieningą ir priešišką gentį, jiems priskiriant jų būtas ir nebūtas nuodėmes. Jei kas blogai išvertė ar sudarė mokymo programą, kalti lituanistai. Jei VLKK reiškia savo nuomonę, su kuria nebūtinai sutinka ir kiti kalbininkai ar ?lologai, vėl kalti visi in corpore. Prisimenami nevykę siūlymai ar nepavykę bandymai įteisinti naujadarus, tuo rodant jų bejėgiškumą pakeisti vartoseną. Kita vertus, jiems kraunama atsakomybė už kalbos ateitį ir likimą, tikimasi ir laukiama radikalių sprendimų. Tik ar vieni kalbininkai pajėgūs čia ką nors pakeisti.
Žodžiu, situacija kon?iktinė. Jei ji nepasikeis, galima laukti dar didesnio lituanistų prestižo nuosmukio. Dėl to nukentės visi: ir lituanistai, ir visuomenė, ir kalba. Labiausiai – lietuvių kalba, patirianti dar vieną išbandymų metą. Išbandymų mažėjančio gimstamumo ir raštingumo tauta, moderniomis, bet lietuvių kalbai nepritaikytomis technologijomis, globalizacija, emigracija, galiausiai didesnių kalbų poveikiu, nuo visuomenės atitrūkusiais ar atsitvėrusiais jos tvarkytojais.
Kur išeitis ar bent jau pastangos jos ieškoti? Remiantis tų pačių komentatorių mintimis, galima siūlyti kalbos forumą ar kaip kitaip pavadintą nuolatinę diskusijų internete erdvę, kurioje galėtų sklandyti pačios įvairiausios kalbos vartotojų mintys nepriklausomai nuo jų profesijos ar išsilavinimo. Svarbiausia, kad būtų kalbama apie kalbą, aptariama, siūloma, polemizuojama, nes kalba yra visų mūsų reikalas.
www.akiraciai.lt
