Klausimas, kodėl spartus ekonomikos augimas menkai atsispindi daugumos gyventojų gerovėje, Lietuvoje virsta amžinu. Statistiniai duomenys šokiruoja. Ekonomika sparčiau auga Lietuvoje, o atlyginimai – Estijoje. Gamybos apimtimi vienam gyventojui pavijome Lenkiją, šioje šalyje vos ne du kartus didesni biudžeto deficitas ir nedarbas, tačiau – beveik tiek pat didesnės ir lenkų pensijos.
Palyginę Lietuvos ekonomikos ir gyvenimo lygio rodiklius su senosios Europos šalimis, dar labiau nustebtume. Mūsų darbo rezultatai nėra taip toli nuo vakariečių, kaip atlyginimai ar socialinės išmokos. Kodėl Lietuvoje rinkos ekonomikos suklestėjimas sugyvena su socialine stagnacija?
Daugumos gyventojų gerovę lemia darbo užmokestis. Nuo jo mokamais mokesčiais finansuojamos ir socialinės išmokos. Todėl galime drąsiai teigti, kad raktas nuo visuotinės gerovės guli, pirmiausia, darbo rinkoje.
Darbo rinka yra pagrindinis velenas, kuris sukurtą produktą paskirsto masiniam vartojimui. O padėtis lietuviškoje darbo rinkoje, deja, primena ,,sekundinių” paskolų firmelių laikotarpį. Palyginkime juos su šiuolaikiniais bankais ir nesunkiai įsivaizduosime, koks skirtumas tarp to, kokią darbo rinką turime Lietuvoje ir kokia ji turėtų būti.
Daug kas prieštaraus, juk turime krūvas darbo įstatymų. Ko dar trūksta? Trūksta derybinių galių darbo rinkoje pusiausvyros, trūksta realios darbuotojų jėgos, kad jie galėtų tartis dėl atlyginimų su darbdaviu, o ne tik nuolankiai priimti bet kokį pasiūlymą.Kol kas Lietuvoje net ekonomistai nelinkę pripažinti darbo rinkos ypatumų, neskiria jos nuo bulvių rinkos. O skirtumas, toks, kad esant pigioms bulvėms, jų auginama mažiau ir kaina pakyla. Tačiau juk nenorime būti bulvėmis ir laukti, kad darbo kaina - algos augtų tik lietuvių skaičiaus mažėjimo sąskaita.
Kas gali įsikišti į darbo rinką ir ją civilizuoti? Kas turi galią pakoreguoti rinkos jėgų išsidėstymą, jeigu ne politinė valdžia? Tik ji pajėgi atsverti turto valdžią. Todėl partijų stalčiuose guli antrieji raktai nuo gyventojų gerovės.
Ar Lietuvoje yra partija, kuri bent pažadėtų, kad laimėjusi valdžią, ją panaudos dalies įmonių pelno perdavimui darbuotojams, o per juos ir pensininkams? Ar yra tokia partija?
Ideologiškai tas vaidmuo labiausiai tiktų socdemams. Tačiau vengdami geneologinių ryšių su Rusijos bolševikais, pastarųjų atsakymo jie nepakartos. O baimė gerokai perdėta. Tai joks grįžimas į devynioliktąjį šimtmetį. Tais laikais socialistai siekė perdalinti turtą, o ne pelną. Tai esminis skirtumas.
Bolševikų ir socdemų keliai pasaulyje ir net patys pasauliai išsiskyrė, kai pirmieji užsimojo jėga atimti turtą, o antrieji tik demokratiniu keliu laimėti valstybės valdžią. Socdemai nenusidėjo rinkoms kai jose parėmė silpnesniają pusę. Priešingai, rinkos, taip pat darbo rinka, tapo efektyvesnėmis. Įtvirtinta pramoninė demokratija, darbuotojų derybos su darbdaviu dėl sukurtos vertės pasidalijimo tapo kasdienybe.
Neatsitinktinai šimtmečiais vakarų Europoje gyvavusi rinkos ekonomika visuotinę gerovę pažėrė tik po antrojo karo, tik tuomet, kai demokratiškai renkama politinė valdžia atsistojo į silpnesnių derybininkų rinkoje pusę.
Todėl menkas darbo užmokesčio, socialinių išmokų lygis augančios ekonomikos šalyje, pirmiausia, rodo demokratijos stoką. Ir nepadidins jos jokie petrų šokinėjimai nuo partijos prie partijos. Nepadidins demokratijos, o kartu gerovės net ir įmantriausios koalicijos partijų, kurios neturi drąsos stoti į ekonomiškai silpnesniųjų pusę.
Liūdnoka priešrinkiminė Lietuva. Partijų daug, bet vargu ar atsiras tokia, kuri išdrįstų ekonomikos augimą sparčiau transformuoti į daugumos piliečių gerovę.
Komentaras buvo skaitytas per Lietuvos radiją.
