Dar prieš rašydamas šį straipsnelį suabejojau: ar verta viešai reikšti savo nuomonę rizikuojant užsitraukti nemalonę Lietuvos keliuose?! Po ilgų dvejonių, pasvėręs visus už ir prieš nusprendžiau - verta!
Buvo šeštadienio vakaras, - tiksliau, naktis, - su draugais grįžom namo iš kolegos gimtadienio. Kadangi išnuomota pirtis buvo šiek tiek už Kauno (netoli Veiverių), kažkuriam reikėjo prisiimti “nemalonią” dalią - po vakarėlio sėsti prie automobilio vairo. Tad visą vakarą teko atlaikyti primygtinius draugų ir bičiulių siūlymus išgerti bent taurelę, na bent “prie lūpų prisidėti”, jei gerbi tą asmenį... Antraip rizikuoji būti nesuprastas ir apšauktas pasipūtusiu ar pan.
Taigi grįžtant namo (vakariniu Kauno aplinkkeliu) ir smagiai šnekučiuojantis su linksmai nusiteikusiais bičiuliais, staiga pamačiau raudonos ir mėlynos spalvos švyturėlius. Pirma mintis: įvyko avarija, tačiau šalia automobilio su įjungtais švyturėliais stovinčio pareigūno mostai lazdele aukštyn žemyn reiškė ką kita...
“Kur taip skubat?” - išgirdau klausimą vos pravėręs langą. Nelabai supratau, kaip galima skubėti 90 kilometrų per valandą greičiu važiuojant “Via Baltica” keliu, tačiau paaiškinau, kad galutinis kelionės tikslas - namai. Pareigūnas, įkišęs galvą į automobilį, nužvelgė pakeleivius, pastebėjo aprasojusius langus ir, matyt, pajuto nuo draugų sklindantį alkoholio kvapą. “Ateikit prie mašinos!” - iškart pareikalavo pareigūnas. Nustebau - jokio prisistatymo, jokio pažeidimo paaiškinimo... Priėjęs prie automobilio dar labiau nuščiuvau. Žvilgtelėjęs į mano dokumentus pareigūnas (šįkart jau kitas) mestelėjo: “Tai ką, važiuosim?!”
“Kur važiuosim? Kodėl važiuosim?” - nieko nesuprasdamas paklausiau.
“Ką nežinai?” - piktai atrėžė policininkas ir toliau klausinėjo nežinia kam reikalingų dalykų. “Kur gyveni, Kaune?! Gerai!” - nespėjęs nieko atsakyti, pamačiau man tiesiamą alkoholio matuoklį. Man trumpai paaiškino: “Giliai įkvėpk ir pūsk stipriai, 10 sekundžių, kol pasakysiu - stok!”
Išsigandęs veikiau griežto pareigūnų muštro (alkoholio matuokliu anksčiau nebuvo tekę naudotis) nei pūtimo rezultatų (tikrai žinojau, kad nieko nepripūsiu), nesugebėjau kaip reikiant įkvėpti ir pūsti tas 10 sekundžių. “Vaikeli, tu ką negirdi, kas tau sakoma!” - dar pikčiau sukriokštė pareigūnas ir pakartojo pamokymus.
Šį kartą pavyko. Išpūčiau tiek, kiek reikėjo. “Tai ko bijai?!” - švelnesniu tonu paklausė policininkas, pamatęs alkoholio matuoklyje 0,00. Tada parodė radarą, kuriame buvo užfiksuotas 92,3 kilometrų per valandą greitis, ir tarė: “Bauda nuo 150 iki 300 litų ir keturi baudos taškai, taigi surašysim 225 litus”.
Nesuvokiau, už kokį pažeidimą man nori surašyti protokolą, todėl paklausiau: “Kokiu greičiu čia galima važiuoti?” Tačiau, pasirodo, ponas pareigūnas tokios informacijos teikti neprivalo (o gal suteikia tik už papildomą mokestį?!), bent taip supratau iš jo atsakymo: “Cha, tai ką, aš turiu tau pasakyti?! Aš tau galiu ką noriu pasakyti!” Jo kolega buvo atlaidesnis ir pasakė, kad šioje kelio ruožo atkarpoje greitis ribojamas iki 70 kilometrų per valandą. Taigi viršijau 22,3 kilometro per valandą.
Paklausė, kur mokėsiu baudą: vietoj ar “išrašyti kvitą?” Atsakiau, kad turiu tik 20 litų. Pareigūnas nusijuokė ir pasakė: “Eik tiktai, nejuokink...” Pagalvojau, gal draugai galėtų paskolinti. Pareigūnas taip pat “mąstė” ir pasiūlė nueiti “pasižiūrėti, ką ten rasiu”. Grįžau su 50 litų. Policininkas dar kartą nusijuokė ir paklausė, ar aš nesuprantu, kad man gresia 200 litų bauda, - taigi leido suprasti, kad su 50 litų neišsisuksiu. Paaiškinau, kad tai viskas, ką mes turim. Tada policininkai grąžino dokumentus, o vietoj “gero kelio!” tepasakė: “Važiuok!”
Pasakodamas šią istoriją nebandau ieškoti teisybės ar suvedinėti asmeninių sąskaitų. Taip pat nenoriu aiškinti, kad buvau netinkamai nubaustas. Norėjau tik pasakyti, kad dažnai mes, vairuotojai, skundžiamės ir verkšlename dėl kelių policininkų įžūlumo ir panašių dalykų, bet retai būnam savikritiški!
Ar duodami kyšius ir kaip nugalėtojai girdamiesi kitiems, kad pavyko “susitarti” už kuo mažesnę sumą, mes sykiu neklijuojam sau aukos etiketės? Ne vien todėl, kad turėjom neplanuotų išlaidų, bet ir todėl, kad ieškodami sau palankesnės išeities ir siūlydami kyšius pareigūnams mes juos paverčiam aukomis. Juk mes verčiam juos nusižengti įstatymui! Dėl ko? Dėl savų tikslų! Šiaip ar taip, dažnas pasakys, kad auka tokioje situacijoje yra tik viena - tas, kuris duoda, nes jis netenka! Ar tikrai?
Koks galėtų būti šios istorijos moralas? Ar galima išvis kalbėti apie moralą davus kyšį pareigūnui (ko gero, niekas netiki, kad tokią situaciją būtų galima vadinti susitarimu, kai policininkas, duodamas gerą pamoką savo klaidą pripažįstančiam vairuotojui, surašo protokolą už mažesnį nusižengimą)? Vis dėlto manau, kad galima. Visų pirma pareigūnams reikia pagalvoti (nesakau, kad visiems, nes anksčiau tokių situacijų nepasitaikė) apie savo elgesį: ar žinojimas apie vairuotojo nekvestionuojamą kaltę atleidžia juos nuo pareigos prisistatyti, paaiškinti nusižengimą, kitaip tariant, ar bendraujant su prasižengusiais vairuotojais būtina su jais elgtis kaip su nusikaltėliais?
Galbūt priešingai, kaip tik derėtų rodyti teigiamą pavyzdį ir taip prisidėti prie kalbų, kad visi kelių policininkai reikalauja kyšių, mažinimo!?
Kitas klausimas, kaip tokiose situacijose dera elgtis “aukai”: galbūt nereikėtų bijoti pareigūnų kaip neklystančių ir nepajudinamų personalijų (kuriomis jie dažnai dedasi), nebijoti užsitraukti didesnę bausmę ir neparduoti savo įsitikinimų bei orumo duodant kyšį ir vis vien laikyti save auka!?
