Ramutė PEČELIŪNIENĖ
- Net ir pačiam didžiausiam priešui niekada nelinkėčiau to, ką teko išgyventi man ir mano artimiesiems, - skausmo prislėgta pasakojo Raudondvario (Kauno r.) gyventoja Roma Lilienė. Skaudūs išgyvenimai dėl tragiško vyriausiojo brolio Jono Varkulevičiaus (68 m.) likimo atsiliepė moters sveikatai, tad pokalbis su ja vyko ne jaukiuose namuose, o vienoje iš Kauno klinikinių ligoninių...
Dingo naktį iš savo namų
Su žmona seniai išsiskyręs Jonas Varkulevičius gyveno Lomankos kaime (Raudondvario sen., Kauno r.) kartu su garbaus amžiaus sulaukusia teta Natalija Knizikevičiene. 2002-ųjų balandžio 6-osios naktį sodybos šeimininkas paslaptingai dingo iš savo namų. Atsikėlusi ryte 80-metė močiutė pastebėjo pravertas duris. Jono namuose nebuvo. Pagalvojusi, jog jis šeria gyvulius, išėjo į kiemą. Ant tvarto durų kabėjo spyna. Niekur neradusi Jono, senolė net apsiverkė - širdin įsismelkė nerimas. Sunkiai vaikštanti, lazdele pasiramsčiuojanti moteris nuėjo pas artimiausius kaimynus Žemaičius ir paprašė paskambinti Jono seseriai Ramutei (R. Lilienei) - senolei ypač rūpėjo nešerti gyvuliai. Išgirdusi apie paslaptingai dingusį brolį, R. Lilienė kartu su anyta kaimyno vairuojamu automobiliu tuoj pat atvyko į Lomankos kaimą. (Sesuo beveik kasdien apsilankydavo brolio sodyboje, nes nuo jo gyveno tiktai už keleto kilometrų, artimai bendravo). Apžiūrėjus namus ir nieko neradus, moteriai dingtelėjo mintis, jog galbūt kas nors išsivedė brolį išgerti ir jis tuoj tuoj pasirodys. Jonas buvo ramaus būdo, tačiau mėgo kompanijas, nevengdavo ir taurelės. Nuostabą kėlė tai, jog tąsyk jis buvo išėjęs vilkėdamas darbiniais drabužiais, namuose palikęs cigaretes (su jomis niekada nesiskirdavo). Na, o kai brolio švarko kišenėje sesuo aptiko pinigus (už juos vyriškis ruošėsi pirkti paršiukų), širdį tarsi užgulė sunkus akmuo. Juk be pinigų jis niekur nebūtų ėjęs...
Suvažiavę pradingėlio vaikai, giminės ir artimieji puolė jo ieškoti. Nors buvo išbraidžiotos visos Raudondvario, artimiausių kaimų apylinkės, patikrintos visos vietos, kuriose apsilankydavo Jonas, išklausinėti gyventojai, tačiau nei jo paties, nei jo pėdsakų aptikti nepavyko. Tada beliko kreiptis į policiją, kuri paskelbė J. Varkulevičiaus paiešką...
Įtarimo šešėlis - ant kaimyno sūnaus
R. Lilienė neslėpė, jog jos vyras (buvęs policijos pareigūnas), apsvarstęs įvairiausius variantus, iškart įtarė, kad su Jono dingimu gali būti susijęs jau minėtų artimiausių kaimynų Žemaičių sūnus Gediminas (praeityje jis buvo teistas 4 kartus, vartojo narkotikus, girtavo). Jonas dingo naktį iš penktadienio į šeštadienį, na, o sekmadienį buvęs policininkas išdrįso nueiti pas kaimynus. Romualdas Žemaitis neslėpė esąs nustebęs, kad iš namų dingo dalgis, kad radęs kruviną kirvį... Vyriškis garsiai mąstė, jog greičiausiai tas jo nedorėlis sūnus gyvulius vagia. Nors buvęs pareigūnas pasiūlė atiduoti ištirti ant kirvio rastą kraują, tačiau to padaryti nepavyko, nes B. Žemaitienė vėliau sakė tuo pačiu kirviu nukirtusi vištai galvą... Įtarimą kėlė ir tas faktas, jog po Jono dingimo kažkur prapuolė ir Gediminas.
Išdrįso kreiptis į ekstrasensus
- Labai paveikdavo kiekviena žinia apie kažkur matytą vaikštantį brolį arba kur nors rastą lavoną, - prisimena R. Lilienė. - Pasigirdus tokioms kalboms lėkdavom žiūrėti, tačiau paaiškėdavo, jog žmonės matė Jono brolį Vytautą, o ne jį patį, jog jokio lavono niekas neaptiko... Paskui pradėjau brolį sapnuoti... Į mano klausimą, kur jis yra, Jonas tyliai atsakydavo, jog gavęs vieną kartą per galvą...
Roma visada skeptiškai vertino aiškiaregių ar ekstrasensų galimybes, tačiau nusprendė, jog didžiulėje bėdoje ir šiaudas gelbsti, tad paskambino Panevėžyje gyvenančiai pusseserei ir paprašė apsilankyti pas būrėją... Pastaroji padarė tai, kas buvo prašyta. Būrėja paprašė, jog brolis negyvas, guli netoli savo namų... Vėl artimieji puolė ieškoti pradingėlio palaikų. Nors buvo kruopščiai apžiūrėtas kiekvienas žemės lopinėlis, jokių pėdsakų aptikti nepavyko...
Kaulelius aptiko grybautojas
- Lyg tyčia 2002-ųjų vasara buvo labai sausringa, - prisimena R. Lilienė. - Jeigu būtų buvę bent kiek daugiau drėgmės, grybautojai greičiau būtų suradę mano brolio palaikus...
Begrybaudamas Lomankos kaimo miške, 2003-iųjų liepos 20-osios rytą raudondvarietis Vilius Bulotas pastebėjo ant miško pakloto gulinčią kaukolę. Netoliese mėtėsi baltas maišas, kurį pajudinus pažiro skeleto kaulai... Apie šiurpų radinį vyriškis iškart pranešė R. Lilienei. Moteris skubėjo į nurodytą vietą drebančia širdimi. Ji pati savo rankomis surinko dar keletą kaulų... Iškart apie tai pranešus policijai, tą pačią dieną buvo sulaikytas ir Gediminas Žemaitis. Jaunas vyras prisipažino žiauriai nužudęs savo kaimyną...
Sukapotus nužudytojo palaikus paliko žvėrims...
G. Žemaitis papasakojo, jog 2002-ųjų pavasarį (tikino tikslios datos neprisimenąs) kartu su kauniečiu draugu Dainiumi Chveduku, kurį pasikvietė į savo tėvų namus, esančius Bernatonių kaime, girtavo, vartojo narkotikus. Naktį sugalvojo pavogti J. Varkulevičiaus karvę, o ją papjovus mėsą parduoti. Gediminas iš namų pasiėmė virvę, dalgį, maišą ir kartu su draugu pasuko artimiausio kaimyno namų link. G. Žemaitis tikino D. Chvedukui liepęs palaukti ant keliuko, o pas toliau ėjęs vienas. Prikėlęs sodybos šeimininką kaltinamasis pasakė, jog laukuose užklimpo automobilis, ir paprašė padėti jį išstumti. Mat jis buvo nusprendęs išvilioti J. Varkulevičių iš namų, kad tuo metu draugas spėtų iš tvarto išvesti karvę. Sodybos šeimininkas sutiko pagelbėti. Kartu nuėjus apie kilometrą G. Žemaitis pasakęs, jog įklimpęs automobilis jau išvažiavęs. Esą tuomet J. Varkulevičius pasijuto apgautas ir ėmęs priekaištauti, kad be reikalo turėjęs vaikščioti. Dėl to kilęs konfliktas. G. Žemaitis prisipažino smogęs vyriškiui pagaliu į galvą. Šis nuo smūgio parkritęs ir neatsikėlęs. Supratęs, jog kaimynas negyvas ir kad reikia kaip nors paslėpti kūną bei sunaikinti nusikaltimo pėdsakus, G. Žemaitis iš namų atsinešė kirvį, porą maišų, kastuvą. Nutempęs lavoną gilyn į mišką (kaip vėliau paaiškės, nužudytojo palaikai nuo nusikaltimo vietos rasti maždaug už 500 metrų), kūną sukapojo dalimis ir pakišo po medžių šaknimis. Nužudytojo drabužius sumetė į provėžą...
Laidoti teko du kartus...
- Teisme klausiau Gedimino, kodėl jis, nužudęs ir sukapojęs mano brolį, negalėjo kokiu nors būdu - anonimine žinute ar skambučiu pranešti, kur paslėpė Jono palaikus, - susijaudinusi kalbėjo R. Lilienė. - Juk tuomet žvėrys nebūtų ištampę jo kaulelių ir mes būtume galėję jį deramiau palaidoti...
Moteris skaudžiai atsidūsta, kuomet prisimena, kiek kančių pareikalavo brolio laidotuvės. Ji sakė į mišką, į tą pačią vietą, vėliau ėjusi beveik kasdien - visą vasarą, kauptuku raususi samanas, rinkusi kaulelius. Kai pagaliau atlikus ekspertizę R. Lilienė gavo leidimą atsiimti brolio palaikus, buvo praėjęs beveik pusmetis. Moteris tikino nustebusi, kuomet dar morge jai buvo pasiūlyta atidaryti karstą - kauleliai buvo tvarkingai sudėti tarp drabužių - kaip ir priklauso. Tačiau tąsyk jai net nekilo mintis, jog dar trūksta pagrindinės dalies - kaukolės. Po laidotuvių praėjus maždaug mėnesiui, Roma sulaukė tyrėjo skambučio - jo žinia tiesiog pribloškė. Moteriai buvo pasiūlyta atsiimti ir brolio kaukolę... Buvo siaubinga, nes juk jeigu būtų žinoję, kad ne visi kauleliai atiduoti, laidoti būtų neskubėję... Kadangi gauti leidimą atidaryti karstą nėra taip paprasta, kaukolę artimieji palaidojo šalia. Tokių išgyvenimų R. Lilienė sakė nelinkinti niekam.
Atsiprašė...
Savo vyriausiojo brolio netekusi moteris iki šiol bendrauja su Gedimino tėvais. Romualdas Žemaitis ne kartą atsiprašė jos ir artimųjų už kruviną, sveiku protu nesuvokiamą sūnaus darbą, padėjo palaidoti brolio palaikus, siūlosi visuomet padėti... Roma tai vertina ir supranta. R. Žemaičiui, kuris, paaiškėjus šiam nusikaltimui, susirgo depresija, ji yra sakiusi: "Aš jau palaidojau, o tavo sūnus gyvas - gyvas ir skausmas... Tu juk neliepei jam to daryti, juk esi nekaltas". R. Lilienei gaila ne tik Gedimino tėvų, bet ir jo paties. Juk jis, nukentėjėlės nuomone, visiškai susigadino gyvenimą... Beje, teisme Gediminas atsiprašė visų J. Varkulevičiaus artimųjų.
Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija pripažino, jog G. Žemaitis tyčia nužudė J. Varkulevičių ir išniekino jo palaikus. Už tai, subendrinus bausmes, paskyrė devynerius metus kalėti. Toks nuosprendis labai nustebino nukentėjusiuosius. Jie nesitikėjo, jog už tokį žiaurų nusikaltimą - tokia palyginti menka bausmė..
