Vakaruose seniai tapo norma, kad intelektualai eina valstybei į opoziciją. Lietuvoje, kenčiančioje nuo apsimestinės amnezijos marksistinėms idėjoms, taip nėra. Užmiršta kairuoliškoji kapitalizmo kritika: moderni valstybė yra galingas lėšų administravimo mechanizmas, kuris naudojasi savo galiomis, kad pagamintų tam tikrą produktą – lojalų, reikiamai galvojantį pilietį.
Tiesą sakant, turiu nuliūdinti Foucault ar marksizmo gerbėjus – netikiu valstybės galia visiškai nuspręsti individo pasirinkimus. Idealistiškai netgi galvočiau, kad demokratinėje visuomenėje įprasta ir savaime suprantama, kad valstybės institucijos, t.y. piliečių balsais išrinktas politinis lėšų ir idėjų administravimo aparatas, yra naudojamos piliečių vizijoms įgyvendinti. Juk, šiaip ar taip, valstybės institucijos administruoja mokesčių mokėtojų pinigus, o jų veiklos kryptį lemia balsuotojo valia.
Tačiau stebėdamas didėjantį Lietuvos valstybės pasitikėjimą privačiomis viešųjų ryšių kompanijomis, su nerimu klausiu – ar Lietuva ne per lengvai peržengia ribą, skiriančią demokratines šalis, gerbiančias individo laisvę, ir tas, kurios kadaise taip įnirtingai kūrė socrealistinę savo tikrovės falsifikaciją? Ir kodėl apie tai tyli mūsų garbūs politologai?
Šiuo metu Lietuvoje klostosi ypatinga situacija, kelianti grėsmę ne tik žodžio laisvei ar politiniam savarankiškumui, bet ir apskritai demokratiniam valstybės ir individo santykiui. Keisčiausia, kad tiek politologai, žurnalistai, tiek politikos komentatoriai to stengiasi nepastebėti, atakuodami pavienes asmenybes ir plevėsuodami virš jų koneveikiamų asmenų idealistine Lietuvos valstybės idėja kaip kokiu „McDonald‘s“ balionu.
Iš anksto noriu pabrėžti – nesu Europos Sąjungos idėjos priešininkas. Tačiau milžiniški pinigų srautai, einantys į Lietuvą, skatina politikus paversti valstybę viena didele akcine bendrove, kur stabiliausiai įsitvirtinusi partija ne tik neatsiklaustų savo rinkėjų prieš darydama sprendimus, bet ir diktuotų savo madas ir pažiūras emigruoti nesiryžusiai daugumai. Valstybei pasiliekant su vis didesne dalimi pasyviausių, postsovietiškai konservatyvių (čia nekalbu apie konservatorius, o apie nostalgiją sovietmečiui išlaikiusius asmenis) piliečių, jų balsai perkami ne tik siūlant demagogines ar populistines idėjas rinkimų kampanijose, bet ir valstybės vardu užsakant tam tikrų pažiūrų pagaminimą. Drįsčiau paklausti – gal vyresniems žmonėms tai kažką primena?
Vienas iš geriausių pavyzdžių – įvairių viešųjų ryšių kampanijų bumas Lietuvoje. Be abejonės, partijos gali leisti pinigus kaip tik nori. Bet kai valstybė ima samdyti privačias kompanijas, kad šios įteigtų lietuviui tam tikrus dalykus, ima krėsti socrealistinis šiurpas. Ar ne per greitai skubam į tą patį utopijos kūrimą? Negi tie trumpi keliolika nepriklausomybės metų atnešė per daug individualios apsisprendimo laisvės, kad stačia galva puolama jos atsikratyti?
Įsivaizduokit Sąjūdžio mitingą, kurio tikslas – pasakyti lietuviams, kas yra Lietuva ir kas yra jie patys. O dabar Lietuvos tapatybės kampanija nieko nebestebina, tam kuriamos institucijos, metamos šiokios tokios lėšos. Ar žmonėms reikėjo tokių kampanijų, kai jie stovėjo Baltijos kelyje ar prie parlamento ir televizijos bokšto, tikėdami savo apsisprendimo laisve?
Intelektualai dažnai kalba apie toleranciją. Tačiau retai kalba apie visuotinį skurdą, iš anksto nurašydami skurdo kultūros produktus. Intelektualai dažnai komentuoja politinių partijų veiklą. Tačiau retai kritikuoja valstybės vykdomą politiką savo gyventojų atžvilgiu, didėjantį socialinį visuomenės susiskaldymą. Kodėl taip yra, sunku spręsti. Gal todėl, kad žiūrima per arti, nematoma visumos. Neklausiama, kodėl, užuot stengęsi panaikinti egzistencinę žmonių krizę lemiančius ekonominius veiksnius, Lietuvos eurobiurokratai imasi kurti utopinį burbulą – stebuklingą antidepresantą, išgelbėsiantį nuo visų psichologinių, socialinių ir ekonominių problemų. Pasidžiaukim – Europa dosniai parems šį projektą. Bet kodėl užsienio valstybės turi finansuoti mūsų iliuzijas? Ir kodėl reikia iliuzijų alkanam ir ne visada išsilavinusiam piliečiui pamaitinti?
Kitas garsus projektas yra vadinamasis Euro įvedimo viešųjų ryšių konkursas. Lietuvos visuomenė yra pasisakiusi šiuo klausimu įvairiose apklausose ir ta nuomonė nėra ignoruojama. Tiesą sakant, skubant įlipti į eurotraukinį, tą nuomonę norima pakeisti, todėl vietoj diskusijų rengiami konkursai žmonėms įtikinti, kad tai naudinga, net tuo metu, kai vadinamieji Europos biurokratai oficialiai Lietuvos galimybėmis nelabai tiki. Ne, nebenorima diskusijų, nebenorima atsiklausti piliečių valios – reikia sukurti jų norus čia pat, vietoj. Ir tai turi būti labai veiksminga. Bet ar litas nebuvo vienas iš didžiausių Lietuvos valstybingumo simbolių, kai Lietuva ryžosi siekti politinės nepriklausomybės? Ar elektroniniai atsiskaitymai neišsprendžia pinigų keitimo problemų? Ar kam nors tai apskritai rūpi?
Partijos, valdančios Lietuvą, nėra tik pavienės partijos. Jos yra ir pati Lietuvos valstybė. Tačiau kai partijos ryžtasi įgyvendinti eurobiokratų Europos sąjungos viziją bet kokia kaina, darosi labai neramu dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės ir individų laisvės apsispręsti. Kai nenorima pripažinti, kad ne tik pavieniai uspaskichai, bet ir pati Lietuvos valstybė yra apakinta „eurosojuzo“ milijonų, sunku įsivaizduoti, kad Lietuva skuba paminti pagrindinį demokratijos principą – nuomonių gimimą iš diskusijų, o ne dėl su užsieniu siejamo politinio poreikio. Pseudopartinė biurokratų demokratija yra ypač nepageidautinas Europos Sąjungos plėtros rezultatas.
Viešųjų ryšių kampanijų suklestėjimas tėra tik didesnės problemos dalis. Kodėl, praėjus keliolikai metų nuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, vis dar nėra rimtos partijų programų diskusijos, angažuojančios žmones tam tikroms pažiūroms, kurias rinkėjai išlaikytų visą gyvenimą? Ar neįžvelgiama idėjinės krizės dėl to, kad partijos dirba tik rinkimams ir meta lėšas prieš rinkimus ne į idėjų diskusiją, o į balsuotojų gaminimą? O vėliau su įvairiomis ideologijomis susitapatinę „nepriklausomi“ politiniai komentatoriai išlieja pagiežą dėl nenusisekusio populizmo, nudažydami diskusijų atmosferą į depresiją varančiu negatyvu. Tokiu būdu laisvas pilietis patenka į savo valstybės spąstus, kur jo tikėjimas galimybe ką nors pakeisti yra visiškai sunaikinamas.
Nenuostabu, kad žmonės, matydami tokį valstybės požiūrį, renkasi užsienį kaip įtikinamesnį problemos sprendimą. Kai ten valstybė sako, kas tu esi ir kuo turi tikėti, gali paprasčiausiai išjungti televizorių ir eiti plauti indų.
