Nors Lietuvos politinis gyvenimas karštas ir įvairus kaip niekad, pirmalaikių rinkimų nebus. Po Gedimino Vagnoriaus partijos susikūrimo, po Rolando Pakso politinių viražų partijų skilimai ar jungimasis jau nieko nestebina.
Laisvosios rinkos triumfas – sparčiai keičiantis partijų populiarumui, kandidatų biografijos paįvairinamos duomenimis apie bestuburę, pelno siekiančią politiką. Ir tam nebūtinai reikia politikų pilotų – Lietuvoje vis dar naiviai pasitikima karjeristais perbėgėliais, jie sąrašais renkami į Seimą net tada, kai vienmandačių apylinkių rinkėjai jais akivaizdžiai nepasitiki. Kai kurie politinio pilotažo čempionai, kas metai antri pakeičiantys savo pažiūras, jau paskubėjo, tačiau nemažai jų dar dairosi. Pavardžių neminėsiu, užtenka pasižiūrėti į kiekvieno naujo politinio darinio sąrašus ir taps savaime aišku, kad naujos partijos traukia politinius parsidavėlius lyg gražuolių konkursai, neretai už perbėgimą atsidėkodamos postais ar vietomis rinkimų sąrašuose. Partinių pažiūrų imitavimas yra pelningas verslas. Tačiau tam dar nėra visiškai patogi terpė – per mažai laiko, kad būtų galima naujai susikūrusių darinių populiarumą išprognozuoti. Kol rezultatai yra neprognozuojami, pirmalaikių rinkimų nebus.
Lietuviškas partijas dažnai kamuoja Eugenijaus Gentvilo sindromas: kiekvienas naujas darinys turi turėti naują politinį manekeną partijos emblemai papuošti; dažniausiai tie manekenai brangiai kainuoja ir verčia dažnai keisti iškabas. Kita vertus, kai neieškoma tokių manekenų, darosi akivaizdi ir politinė ar partinė stagnacija. Kone kiekviena partija, savo egzistenciją skaičiuojanti ne valandomis, o metais, apie artėjančius rinkimus galėtų pasakyti – naujų veidų į rinkimus mes neatsinešime, nes jau kurį laiką draugų apsuptyje miegame, patogiai išrinkti į Seimą. Metams bėgant lyderių veidai praktiškai nesikeičia, gal tik kiek papilnėja, pražilsta. Tebekalbama apie tuos pačius dalykus, pavyzdžiui, indėlių grąžinimą arba sveikatos apsaugos reformą... Kiek galima balsuoti už tuos pačius veidus ir tas pačias idėjas, vis neįgyvendinamas iki galo? O kol partijos nejaučia, kad savo idėjomis gali pakeisti pasaulį – pirmalaikių rinkimų nebus.
Blogiausiu atveju partijos dygsta ir pūva kaip grybai po lietaus, bet ne tam, kad atstovautų rinkėjo interesams, o tam, kad sukurtų darbo vietas nuo skandalo iki skandalo gyvenantiems „lyderiams“. Tai nėra atsitiktinis dalykas. Partinė stagnacija, politinis oportunizmas ir grožio konkursai kliudo suformuoti ideologines partijų vertybes, kurios būtų patrauklios įvairių kartų žmonėms. Todėl sovietiškai tebepasikliaujama lyderių kultu – vienu, dviem ar daugių daugiausiai penkiais žmonėmis. Tie žmonės tampa partijos viešuoju veidu. Kalba už partiją, mąsto už partiją, daro sprendimus už partiją... Neretai – iki gyvo kaulo atsibodę veidai. Tradicinėmis save vadinančioms partijoms verkiant reikia naujų impulsų – jaunų žmonių, gebančių kalbėti ne tik sovietinio baubo ar nostalgijos sukaustytiems pensininkams, bet ir Lietuvos ateitį kursiančioms kartoms. Kol tokie žmonės neims dominuoti partinio gyvenimo ir diktuoti politinio gyvenimo ritmą, Lietuvoje ir toliau dygs visokios partijos. Ciniškai, uždarųjų akcinių bendrovių principu, kausis dėl vietos politiniame gyvenime. Nepriklausomai Lietuvai ugdant naujas rinkėjų kartas, senstančios partijos netrukus atsidurs situacijoje, kai nebeliks jokio ryšio su dauguma Lietuvos rinkėjų, o vietos Seime bus perkamos tarsi populiarumas pramogų versle – samdant tam profesionalų komandas ir atliekant naujus populistinius šlagerius.
Nestabili politinė padėtis Lietuvoje rodo keletą teigiamų dalykų. Svarbiausia – nors šalyje yra pasitikėjimo trūkumas, vis dar džiugina žmonių tikėjimo perteklius. Nepasitikima Seimu, bet tikima, kad galima pakeisti padėtį rinkimais ir emigracija. Kol yra to tikėjimo – demokratinė valstybė augs. Tai yra didžiausias pilietinės visuomenės laimėjimas – išnaudojama teisė keisti politinę padėtį balsavimu. Todėl nereikia rėkauti, kad Lietuvoje nėra pilietinės visuomenės. Jei kažkam nepatinka piliečių balsavimas, dar nereiškia, kad pilietinė visuomenė neegzistuoja ar ji yra nebrandi. Pagyvenę rinkėjai aiškiai sako: nepriklausomoje Lietuvoje partijų požiūris į paprastą provincijos žmogų bei stambųjį kapitalą verčia ilgėtis sovietmečio net socialdemokratų valdymo metais. O kas atsitiktų, jei valdžioje būtų konservatoriai? Kita vertus, nepavydėtina Lietuvos jaunimo padėtis – rasti patrauklią politinę jėgą tuo metu, kai politinės partijos visiškai susikompromitavusios, o stipriausios politinės situacijos analizės ir vertinimai paslaptingų jėgų neretai dedami į radikalių ar įtartinų politinių grupuočių lūpas... Didžiausia bėda ta, kad partijų populiarumas pasiekiamas ne dėl jų darbo rezultatų, o dėl konkurentų susikompromitavimo. O kol susikompromitavusi yra ne tik, ko gero, turtingiausia Lietuvos partija – pirmalaikių rinkimų nebus.
Pilietinės visuomenės balsavimas rodo labai pozityvų dalyką – duodamas ženklas partijoms, kad nebus duotas pasitikėjimo (daugumos) mandatas, jei tos partijos nebus reformuotos iš vidaus, iš esmės pakeista pareigų dalijimo politika ir požiūris į valdžios funkcijas. Kol pavargę partiečiai neįsileis į vadovaujančius postus naujomis idėjomis gyvenančio jaunimo. O kol tų vidinių reformų nėra, tol pilietinėje visuomenėje naujos partijos bus sėkmingai kuriamos laisvosios rinkos principu. Bus lengvai prisitaikoma prie politinės paklausos ir gaminamos rinkėjui skirtos lengvo problemų sprendimo iliuzijos. Kol nebus vidinių reformų partijose, Lietuvoje ir toliau bus išradinėjama „geriausia liaudžiai“ partija. Stabiliausias Lietuvos politikoje išliks politinės sistemos nestabilumas. Galime tik pavydėti nuobodumo, kuris pastebimas senose demokratijose, kur partijos perauga į tradiciją turinčias politines kultūras. Susiformavusi politinė kultūra ugdo savo narių pasaulėjautą, minimalizuoja politinį oportunizmą ir marginalizuoja populistines alternatyvas. Politinės kultūros stygius Lietuvos partijas suniveliuoja – visos jos žada gana panašius dalykus. Tad politinių pažiūrų nesusiformavę rinkėjai vieną po kitos organizuoja politines revoliucijas, kurios iš esmės nieko nepakeičia. O kadangi rinkėjai pavargę po Darbo partijos fiasko – pirmalaikių rinkimų nebus. Reikia leisti jiems užsimiršti, nes tikėjimas – šventas reikalas.
Investuotojams viešųjų ryšių specialistai įrodinėja, kad bet kuris naujas politinis darinys gali bet kuriuo metu gauti daugumą Seime ar net ir turėti savo prezidentą. Į tai metamos lėšos, neretai – milžiniškos, kartais – ne iki galo lietuviškos. O kadangi Vyriausioji rinkimų komisija patogiai miega neprižiūrima ir nebaudžiama dėl akivaizdaus savo funkcijų neatlikimo (vadų prasme tai yra pati neliečiamiausia nepriklausomos Lietuvos struktūra), kadangi partinės investicijos privalo atsipirkti, ir toliau regėsime kapitalo diversifikaciją politikoje. Pinigai investuojami į skirtingus politinius darinius, tikintis, kad nors vienas iš jų laimės aukso puodą. Kuo daugiau darinių – tuo mažiau rizikos prarasti pinigus...
Tad pirmalaikių rinkimų nebus, kol nebus pasidalytos partijoms skirtos biudžeto dotacijos, dažnai naudojamos rinkimų skoloms apmokėti. Dar nesukurtas elektroninio balsavimo mechanizmas, supaprastinsiantis balsų pirkimo procedūrą. Darbo partija dar nesusigrąžino reikiamo savo populiarumo, o Pilietinės demokratijos partija dar neturi savo rinkėjų. Paksas dar neapskrido pasaulio. Šustauskas dar nemobilizavo radikalų rinkimams. Uspaskichas dar nesugalvojo, kaip Lietuvoje legalizuoti savo diplomą ir tariamai nešvarius pinigus. Juodosiose buhalterijose neva esantys politikų sąrašai dar nebuvo parduoti žiniasklaidai, todėl sunku nuspėti artėjančių skandalų mąstą. Dar nesugalvota, kuo realiai galima būtų pakeisti Adamkų. Kaipgi pulsi stačia galva į rinkimus, tam visiškai nepasiruošęs?
Nepavykusi konservatorių ir socialdemokratų koalicija: Lietuvoje nėra taip blogai, kad šalį reikėtų gelbėti kuriant keistus politinius darinius ar skelbiant naujus rinkimus. Tad konservatoriai, užuot galvoję apie valstybingumo stiprinimą, viešųjų ryšių galia įtikėję, prasivardžiuoja proveržiais ir vaivorykštėmis. Toks gyvenimas: tikėkite magiška žodžių galia ir bus daug lengviau gyventi. Neklauskit, kodėl socialdemokratijos šešėlyje vėl sušmėžavo Andriukaičio veidas. Neklauskit, kodėl antrasis žmogus Darbo partijoje lieka visiškai nesusitepęs tai partijai inkriminuojamais dalykais ir ramiai pirmininkauja Seimui, kol jo buvęs sėbras viską įdėmiai stebi iš anapus. Muntianui išgelbėjus ruso investiciją į Lietuvos politiką ir sukūrus naują politinį darinį, net landsbergietiški pavojaus varpai keistai tyli. O gal apsipratom ir jų nebegirdim?
