Jonas STRAŠINSKIS
Be galo, be krašto laukiau tos laimingos dienos, kai įstosime į Europos Sąjungą. Ir pagaliau sulaukiau. Iš to džiaugsmo net apsiverkiau. Mat dabar galėsiu pamatyti tą Europą iš arčiau ir savo akimis. O svarbiausia - galėsiu įvykdyti savo seną svajonę, atpildą. Nes ir miegot per ją negaliu. Vis galvoju ir galvoju, kaip greičiau ir geriau tai padaryti. Ir štai mano svajonė išsipildė. Aš jau - Europos centre, pačiame Paryžiuje. Įsikoriau į tą didingąjį Eifelio bokštą ir dairausi aplinkui. Gražu, visas Paryžius - kaip ant delno. Pro šalį tik eina, tik plaukia kilmingos ponios, gražios panelės. O jau tie ponai europiečiai! Gražiai apsirengę, su brangiomis skrybėlėmis. Vieni kitiems tik kilnoja tas skrybėles, sveikinasi. Ir kai tik pro šalį ėjo didelis būrys puošnių ponų su dar gražesnėmis skrybėlėmis, aš ant tų skrybėlių pradėjau spjaudyti, vis atsikrenkšdamas. Pamatę mane taip darant, šalia buvę turistai baisiausiai pasipiktinę pradėjo šaukti:
- Pone, pone, ką jūs darot? Juk tai negražu, nekultūringa! Čia Europa - ne Afrika. Ponai europiečiai supyks ant jūsų, atsikvošėkite!
Aš jiems atrėžiau:
- O kai tie ponai europiečiai apčiuriojo mūsų Lietuvos Prezidentūrą, tai gražu, tai kultūringa?! Va jiems už tai atpildas.
