Pankoliai
Pankolis - labai retai auginamas daržovinis, prieskoninis ir vaistinis augalas. Jis priklauso skėtinių šeimai. Augalas išauga iki 60 - 150 cm aukščio. Vaisiai - pilkšvai žali, kiaušiniški, malonaus saldoko kvapo.
Manoma, kad pankolis kilęs iš Viduržemio jūros regione. Dar antikos laikais Europoje ir Azijoje jis buvo vertinamas dėl savo panašaus į anyžius skonio, įvairių gydomųjų savybių. Visas augalas (net ir šaknys) yra malonaus, anyžius ir krapus primenančio kvapo. Visose jo dalyse yra eterinio aliejaus, o daugiausia - sėklose.
Iš pankolių pagamintas eterinis aliejus nuo seno žinomas kaip veiksmingas naminis vaistas nuo žarnyno veiklos sutrikimų, kosulio, gleivių nosiaryklėje. Pankolio eterinis aliejus turi dezinfekuojamųjų savybių, jo sudėtinės medžiagos gali neleisti atsirasti mikroorganizmmams, sukeliantiems kvėpavimo takų infekcines ligas. Labai populiarus ir veiksmingas iš pankolių pagamintas sirupas Pankolio eterinio aliejaus savybės labai veiksmingos sergant bronchitu, kai atsiranda bronchų spazmas ir dusulys. Geriama po valgomąjį šaukštą 5 - 6 kartus per dieną. Jis vartojamas, kai dažnai vargina bronchų gleivinės uždegimas. Jį labai mėgsta vaikai, tačiau nėštumo metu reikėtų vengti. Be to, pankolių sirupas gerina virškinimą, turi nestiprų šlapimą varantį poveikį. Iš vaisių verdama gydomoji arbata skrandžiui bei žarnynui. Ji šiek tiek ramina, todėl puikiai tinka ir vaikams. Pankolis šalina blogą burnos kvapą, dezinfekuoja, gydo opaligę ir skrandžio uždegimą.
Pankolio vaisiai vartojami apetitui žadinti ir virškinimui gerinti. susikaupus dujoms žarnyne, nuo skrandžio ir žarnų spazmų, tulžies ir inkstų akmenligės, atsikosėjimui lengvinti, sergant kvėpavimo takų ir plaučių uždegimais. Antpilas gaminamas iš 2 - 3 arbatinių šaukštelių smulkintų vaisių stiklinei verdančio vandens. Geriama po 1 - 3 valgomuosius šaukštus 4 - 5 kartus per dieną.
Gydymui daugiausia vartojamos pankolių sėklos, todėl jas patartina rinkti rudenį ir sumalti. Nupjautus ir sudžiovintus pačius augalus galima laikyti 3 metus.
Kulinarijoje vartojama šviežia ir džiovinta žolė, taip pat subrendusios sėklos. Švieži lapai patiekalus ne tik aromatizuoja, bet ir vitaminizuoja, nes turi daug vitamino C. Pankolis nuslopina aštrų žuvies kvapą, ypač skumbrės ir menkės. Su pankolio lapais rauginti ar marinuoti agurkai būna kieti ir kvapnūs.
Vaistinis pankolis pripažintas 22 šalyse. Jau viduramžiais žinota, kad jis geria virškinimą, todėl persivalgę didikai pakramtydavo jo sėklų. Tada juo ne tik akis plovė ir gerklę skalavo, bet ir laikė priešnuodžiu gyvatei įgėlus. Pankolis padaugina žindančioms motinoms pieno, gerina atmintį, ilgina gyvenimą. Sako, kad net meilės jausmus žadina.
Sėjamasis pastarnokas
Pastarnokas (lot. pastinaca) - skėtinių šeimos dvimetis augalas. Lietuvoje auga paprastasis pastarnokas. Jis išauga iki 100 cm aukščio. Pastarnoko šakniavaisis baltu, puriu minkštimu, šaknies forma panaši į morkos.
Pastarnokas kilęs iš Rytų Europos. Europoje jį žinojo jau VIII-IX amžiuje.
Pastarnoko šaknys vartojamos kulinarijoje ir konservų pramonėje. Savo skoniu jos panašios į petražoles ir salierus. Pastarnoko kaip aromatinio prieskonio vertė priklauso nuo eterinio aliejaus. Be to, jame daug vitamino C, vitaminų B1 ir B2, angliavandenių, baltymų ir mineralinių medžiagų. Yra flavono junginių ir kitų fiziologiškai aktyvių medžiagų. Eterinio aliejaus daugiau vaisiuose, negu žolėje ir šaknyse.
Gydymui pjaunamas žydintis augalas. Tačiau jo derlių reikia imti atsargiai, nes liečiant drėgna ranka gali prasidėti rankų odos uždegimas. Oda pažeidžiama tik paveikus ją saulės spinduliais ir daugiausia tik šviesiaplaukiams. Manoma, kad dermatitus sukelia eterinio aliejaus medžiagos.
Liaudies medicinoje pastarnokas naudojamas žadinti apetitui ir gerinti virškinimui, ypač sergant skrandžio diegliais. Po organizmą nualinusių ligų patariama gerti 4 kartus per dieną prieš valgį po ketvirtį stiklinės antpilo su cukrumi arba medumi. Antpilui 2 valgomuosius šaukštus smulkintų šaknų užpilti stikline verdančio vandens.
Pastarnokas gali būti vartojamas ir kaip šlapimą varantis, atpalaiduojantis lygiuosius raumenis ir skausmą mažinantis vaistas atsiradus inkstuose ir šlapimo pūslėje smėlio ir akmenų, nuo vandenės ir kai kurių ginekologinių ligų.
Pastarnoko nuoviras geriamas peršalus kosuliui švelninti ir skrepliavimui lengvinti. Nuovirui arbatinis šaukštelis smulkintų šaknų verdama 15 minučių (įstačius į vonelę) stiklinėje vandens. Geriama po valgomąjį šaukštą 4 - 6 kartus per dieną. Tokiomis pat dozėmis galima gerti ir smulkintus lapus ar vaisius (tik lapų reikia imti pusantro šaukšto stiklinei vandens, o susmulkintų vaisių - pusę šaukštelio 2 stiklinėms vandens).
Kulinarijoje pastarnokai vartojami kaip priedas prie įvairių patiekalų. Prieš vartojant juos reikia nuskusti, o kad nepatamsėtų - palaikyti parūgštintame vandenyje. Jie tinka mėsiškoms, daržovių sriuboms paskaninti, virtų daržovių salotoms ir žuvies patiekalams.
Mangoldai
Mangoldai (kitaip - lapiniai burokėliai) pas mus primiršti. Taip yra todėl, kad per mažai žinome apie jų maistinę, medicininę vertę ir net naudą vėžio profilaktikai. Mangoldai - universali lapkotinė daržovė: maistui tinka lapai ir kotai. Savo skoniu ji panaši špinatus ir riešutus. Mangoldus augino jau senovės romėnai. Storus šviesius lapkočius galima tiekti kaip šparagus, o lapus kartu su lapkočiais kaip špinatus.
Savo maistingumu mangoldai pralenkia burokėlius. Kuo tamsesnė žalia mangoldų spalva, tuo joje daugiau betakarotino arba provitamino A. Ši biologiškai aktyvi medžiaga mums teikia gyvybingumo ir gerina nuotaiką. Ypač juose daug vitamino C, B1, B2, kalcio, fosforo, geležies, kitų mineralinių medžiagų, baltymų, cukraus, mikroelementų, ląstelienos. Dėl visų šių savybių mangoldai rekomenduojami profilaktiškai nuo vėžio.
Mangoldai - puikus gliukozės šaltinis smegenų bei nervų ląstelėms, be to palaiko sotumo jausmą. Juose esantis vitaminas A ir kazotinai gerina gleivinės būklę, o jų balastinės medžiagos naudingos žarnyno gleivinei bei jo mikroflorai. Mangoldai spartina žarnų judesius ir virškinimo masės judėjimą. Tai gydo vidurių užkietėjimą ir kitus virškinimo sutrikimus. Kuo greičiau maistas suvirškinamas ir pašalinamas iš žarnyno, tuo labiau išvengiama puvimo ir rūgimo.
Trumpai galima taip charakterizuoti gydomąsias mangoldų savybes: gydo virškinimo sutrikimus ir valo žarnyną, mažina riebalų kiekį kraujyje, stiprina visas organizmo gleivines, kaulus bei dantis, gerina kraujodarą ir ląstelių aprūpinimą deguonimi, stiprina imuninę sistemą, širdį bei raumenis, spartina hormonų sekreciją, gerina protinę veiklą, gaivina smegenis bei nervų sistemą, teikia gyvybingumo, mažina nervingumą, gerina gebėjimą sutelkti dėmesį, šalina nuovargį. Būtina priminti, kad mangoldai labai tinka vyresnio amžiaus ir seniems žmonėms.
Mangoldų apdorojimas labai paprastas. Nuvalyti lapkočiai verdami nepjaustyti arba supjaustyti kaip šparagai (į vandenį galima įpilti truputėlį pieno). Lapai tiekiami kaip špinatai. Jie labai tinka su sūriu (juo tik apibarstyti arba net apkepti). Šiaip jau mangoldų patiekalų paruošimas priklauso nuo šeimininkės išradingumo. Vienam asmeniui reikėtų suvalgyti ne daugiau kaip 150 - 200 gramų mangoldų. Tai dėl mangolduose esančio didelio kiekio oksalo rūgšties. Ir dar vienas patarimas: mangoldus tiekti su paprikomis ar citrinų sultimis, kuriose gausu vitamino C. Taip neleidžiama susidaryti vėžį sukeliantiems nitrozaminams.
