Irena ZUBRICKIENĖ
Ukmergėje gimusį, o pastaruoju metu Kaune gyvenusį Andrių Šiktorovą (18 m.) galima ironiškai vadinti Lietuvos teismų salių žinovu: nuo keturiolikos metų su teisėsaugininkais reikalų turintis vaikinas yra jau aštuonis kartus teistas ir jam skelbiamus nuosprendžius yra išklausęs Kaišiadorių, Kauno, Kupiškio, Panevėžio, Skuodo, Vilniaus teismuose. Pastarąjį kartą teismų salių "kolekcionierius" susipažino dar ir su Marijampolės rajono apylinkės teismo sale, kurioje buvo teisiamas už vagystę.
Įdomu, kad padaręs nusikaltimą Marijampolėje Andrius prisipažino pats: būdamas suimtas dėl kito nusikaltimo Aukštaitijoje, vaikinas nuoširdžiai "pranešė", kad Suvalkijoje yra dar vienas neatskleistas jo nusikaltimas. Patikrinus tapo aišku, kad keistuolis suimtasis nemelavo, o Marijampolės teisėsaugininkai galėjo atnaujinti senokai sustabdytą vagystės tyrimą ir jį sėkmingai užbaigti.
Į Marijampolę Andrius buvo atvykęs 2002-ųjų gegužės 21-ąją. Jį atvežė pažįstamas, kurio vaikinas neišdavė nei iki teismo, nei teisme - esą kaunietis Valdas, ir tiek. Po pietų Valdas privežė Andrių prie nuošalesnėje Marijampolės centro gatvelėje gyvenančios pensininkės Onos D. namų. Garbaus amžiaus moteris svečią ramiai įsileido, nes išgirdo, kad jis esąs "Sodros" darbuotojas. Apsimetėlis pasiteiravo į proseneles tinkančios močiutės, ar ši turinti santaupų buvusiame Taupomajame banke (dabar - "Hansabankas"). Esą tas bankas bankrutuoja ir visos santaupos prapuls, tačiau jis, socialinis darbuotojas, ir yra tam, kad padėtų seniems žmonėms greičiau susitvarkyti reikalus. Močiutė patikėjo jauno vyruko šnekta ir sutiko kartu su juo važiuoti į banką pasiimti visų savo pinigų. Andrius, beje, prisistatęs Vilmantu Šaliaku, buvo itin džentelmeniškas - padėjo senutei įsėsti į automobilį, išlipti, netgi paslaugiai stoviniavo su ja banko salėje prie langelio. (Anot senutės, sukčius juk būtų slapstęsis nuo filmavimo kamerų - laukęs kur nors nuošaly.)
Kai Ona D., net neklustelėjusi banko darbuotojų, ar tikrai įstaigai gresia bankrotas, rankose jau turėjo per 10 000 savo santaupų, "socialinis darbuotojas" dėmesingai atlydėjo močiutę prie savo automobilio. Paėmęs jos lazdelę ir rankinę įdėjo į bagažinę, o senutę įsodino į mašiną. Veždami močiutę namo vaikinai dar užsuko į Marijampolės pakraštyje esančią degalinę nusipirkti degalų. Iš automobilio buvo išlipęs ir Andrius. Netrukus vyrai Oną D. atvežė iki jos namų, paslaugiai atidavė išėmę iš bagažinės lazdelę bei rankinę ir atsisveikinę nuvažiavo. Tuomet kambaryje senolė ir apsižiūrėjo, kad rankinėje jos tūkstančių nebėra...
Ilgai nenustačius sukčiavusių vagišių (banko filmavimo kamerose buvo matyti vaikinas šalia senutės, tačiau neryškus vaizdas neleido pareigūnams atpažinti ne šio krašto asmens), įvykio tyrimas strigo. Per tą laiką Ona D. išsikraustė į kitą rajoną, kur gyvena jos vaikai. Po kiek laiko, kaip jau minėta, Andrius Šiktorovas netikėtai prabilo, kad tai jis buvo apsimetęs "Sodros" darbuotoju Marijampolėje ir, tuokart sustojus degalinėje, apšvarino patiklią senutę. Tikrinant versiją, vaikiną, Onos D. palydovą, atpažino pinigus senutei padavusi banko darbuotoja, įtariamojo "neatmetė" ir filmavimo kamera.
Savo kaltę dėl vagystės pripažinęs A. Šiktorovas Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu nuteistas dvejų metų laisvės atėmimo bausme. Šią bausmę subendrinus su ankstesne neatliktąja, galutinė bausmė - šešeri gyvenimo Pataisos namuose metai. Bylą išnagrinėjęs teisėjas Nerijus Brinevičius patenkino ir Onos D. civilinį ieškinį - 10 110 litų, kuriuos nuteistasis sakė gana greitai po vagystės išleidęs savo reikmėms. Ikiteisminis tyrimas dėl kol kas nenustatyto A. Šiktorovo bendrininko "Valdo" yra išskirtas į atskirą.
Andrius Šiktorovas garsėja ne tik padarytų nusikaltimų (vagystės, plėšimai, sukčiavimas, pasipriešinimas pareigūnams) skaičiumi ir plačia jį teisusių teismų geografija. 2000-ųjų vasarą šis vaikinas, tuomet penkiolikmetis, buvo aktyviai linksniuojamas spaudoje, kai suimtas sugebėjo pabėgti iš Rokiškio policijos komisariato tardytojos kabineto ir kurį laiką buvo ieškomas.
