Viename renginyje sutiktas italas kunigas Maksimas pradžiugino ne tik tuo, jog be ryškaus akcento kalbėjo lietuviškai. Tiesiog sužavėjo jo nuoširdus noras padėti mūsų jaunimui spręsti sunkias gyvenimiškas problemas bei parama tiems paaugliams, kurie neturi rimto gyvenimo ramsčio... Nors kunigas salezietis Lietuvoje dar tik keleri metai, tačiau, atrodo, jau sugebėjo į mūsų žemę tvirtai įleisti savo šaknis. Jis yra Palemono parapijos Kaune klebonas ir bendruomenės vadovas, kurio dėmesio centre - ne tik bažnytinės apeigos, bet ir darbas oratorijoje, visi parapijos administraciniai reikalai. Kunigas Maksimas maloniai sutiko pasidalinti mintimis su mūsų skaitytojais.
- Kada ir kaip atsidūrėte Lietuvoje? Ar ši valstybė buvo pirmoji užsienio šalis, į kurią atvykote vykdyti savo garbingos misijos?
- Atvažiavau į Lietuvą 2000-ųjų lapkritį iš Turino. Dar būdamas klierikas vasaros metu tris kartus buvau Afrikoje, Nigerijoje. Ten įgijau įdomios patirties. Kadangi Lietuvoje reikėjo atkurti bei sustiprinti saleziečių veiklą, man ir buvo pasiūlyta vykti į jūsų šalį. Apie ją buvau girdėjęs labai mažai. Net tiksliai nežinojau, kur ji yra - buvau tiktai girdėjęs, jog kažkur prie Rusijos. Tačiau jūsų rusais nelaikiau (šypsosi - R. P.). Daug apie Lietuvą sužinojau iš italo kunigo Aleksandro. Grįžęs Italijon jis nemažai pasakojo apie jūsų kraštą.
- Kokių darbų teko imtis pirmiausia?
- Pirmoji problema, kurią teko įveikti, buvo kalba. Atvykau čia nemokėdamas nė vieno lietuviško žodžio (ir dabar dar gerai šios kalbos nemoku), tad pirmąjį pusmetį intensyviai mokiausi, baigiau vieną Vytauto Didžiojo universiteto kursą, skirtą užsieniečiams. Žinoma, geriausia savo žinias buvo įtvirtinti praktikoje, bendraujant su Palemono vaikais... Žinau, kad reikia toliau tobulinti įgytas žinias (kunigas pritaria minčiai, jog tobulybei ribų nėra - R. P.). Kalbos mokėjimas yra labai reikalingas dalykas...
- Koks pagrindinis jūsų misijos tikslas?
- Trumpai tariant - vaikų ir jaunimo auklėjimas. Dabar daug jaunų žmonių ieško darbo užsienyje - važiuoja į Angliją, Vokietiją, Ameriką ir t. t. Mūsų tikslas - kiek įmanoma padėti jaunimui, stengtis, kad jie nebėgtų į užsienius, o liktų savo tėvynėje, užsiimtų naudinga veikla, augtų gerais krikščionimis ir garbingais piliečiais. Palemone turime oratoriją (tai vaikų ir jaunimo laisvalaikio centras), kur parapijos vaikai užsiima jiems įdomia veikla, mokosi pažinti ir iš gyvenimo paimti tikrąsias vertybes. Ypač daug dėmesio kreipiame į prevencinį darbą, stengiamės, kad įvairūs užsiėmimai užkirstų kelią neigiamiems veiksniams, net nusikaltimams... Visada žvelgiame į jaunimo, žmogaus ne tik fizinę, bet ir psichologinę, dvasinę pusę, siekiame savotiškos integralinės auklėjimo sistemos. Pasaulyje saleziečiai turi ir mokyklas (taip pat ir profesines), ir oratorijas parapijose, taip pat radiją, televiziją - visa, kas tinka jaunimui... Italijoje tokių mokyklų yra labai daug. Mes gyvename bendruomenėje, dirbame ir individualų darbą. Specifinis mūsų veiklos tikslas - kuo daugiau dėmesio skirti labiau apleistiems, mažiau galimybių turintiems vaikams tobulėti, mokytis, siekti gražių tikslų... Jeigu susipažintumėte su mūsų kunigo Jono Boskos istorija, sužinotumėte, jog jis visąlaik stengėsi, kad jaunuoliams iš anksto būtų užkirstas kelias į kalėjimą (o tiems, kurie jau nusikalto, kad šią misiją vykdytų jų draugai).
- Jei teisingai suprantu, dėl to jūs nesate retas svečias ir įkalinimo įstaigose, o ypač nepilnamečių pataisos namuose?
- Iš tiesų dažnai apsilankau Pravieniškėse ir nepilnamečių pataisos namuose Kaune. Mūsų idėja - bandyti atvesti į tikrąjį kelią net ir tuos, kurie jau nusikalto... Jauną žmogų, kaip tą medį, galima lengviau palenkti...
- Ar jums jau pavyko prigyti toje aplinkoje, kurioje esate dabar?
- Į šį klausimą sunku atsakyti. Čia esu jau pusketvirtų metų, tačiau negaliu sakyti, jog labai gerai pažįstu Lietuvą ir jos kultūrą. Aš suprantu, kad sunku svetimšaliui į ją greit įsilieti... Bet atrodo, kad po truputį čia prigyju. Tai labiau liečia Palemono bendruomenę, su kuria daug ką darome kartu... Pastebėjau, kad yra daug gerų iniciatyvų. Deja, dažnai žmonės į bažnyčią eina kaip į supermarketą - tada, kai reikia pakrikštyti vaiką ar genami kitų jiems reikalingų paslaugų, o paskui dingsta. Pas mus, Italijoje, yra visai kitaip. Bažnyčia - tai visa bendruomenė, mes kiekvienas joje turime dalyvauti pagal galimybes.
- Jūsų iniciatyva kovoti su blogybėmis puikiai suprantama. Tačiau ar nesvyra rankos matant ir žinant, jog nusikalstamumo kreivė kyla, vis dažniau ir žiauriau nusikalsta paaugliai?
- Jei galvosime tik apie savo menkas galimybes, atrodys, jog iš tiesų nieko padaryti neįmanoma. Tačiau mes negalime nusivilti. Sėkmė yra ne tik mūsų, bet ir Dievo rankose. Nėra neįmanomų dalykų, mes darome savo, jis - savo... Mes dirbame su Dievo palaima. Kuo daugiau darome, tuo daugiau atsiranda žmonių, kurie nori padėti mums ne tik finansiškai, bet ir patys savanoriškai įsilieja į mūsų veiklą. Todėl reikia daryti ką nors gera negalvojant, kiek tai duos naudos...
- Greičiausiai jau neblogai susipažinote su lietuviška virtuve. Kaip ją vertinate?
- Žinoma, man truputį trūksta itališko maisto, tačiau aš jau pripratau prie lietuviškų valgių. Man labiau patinka tie patiekalai, kurie yra labiau panašūs į itališkus... Lietuvoje labai skanūs ir kokybiški pieno produktai, mėsa... Kiek kitokia čia kava, arbata, tačiau tai didelių problemų man nekelia. Jūsų virtuvė labai panaši į vokiečių. Suprantu, jog klimatas vaidina nemažą vaidmenį, todėl čia mažiau daržovių, maistas riebesnis... Beje, neseniai šeimininkė išvirė cepelinų. Iš pradžių jie man buvo gana sunkus maistas, tačiau dabar jau pripratau, tiktai stengiuosi jų nesuvalgyti per daug...
- O gėrimai? Atsiprašau, ar kunigams nedraudžiama išlenkti vieną kitą taurelę? Ir apskritai, ką manote apie alkoholį?
- Nedraudžiama, tačiau pastebėjau, jog Lietuvoje alkoholizmas tapęs didele problema. Galbūt čia trūksta vaišinimosi kultūros, tam tikro įpročio, jog reikia visko ragauti su saiku. Italijoje neteko matyti tokių vaizdų, kokius pastebėjau Lietuvoje. Pas mus kitos problemos, gal daugiau susijusios su narkotikų vartojimu, tačiau alkoholizmo nėra. Tai labai sunki liga. Tikiu, kad viena iš priežasčių - depresija, saulės, šviesos stygius, kita vertus, galbūt didelės įtakos turėjo tai, kad šalį ilgai buvo okupavę rusai... Beje, man teko matyti, kaip jie gerai degtinę stiklinėmis...
- Žinau, jog Italijoje yra susiformavęs labai rimtas požiūris į šeimą. Kokią nuomonę susidarėte apie lietuvišką šeimą?
- Manau, kad šeima kartais tampa labai didele problema (sakyčiau, netgi istorine) visuose kraštuose, kur dėl vykusių (ar vykstančių) karų trūko vyrų. Kalbant socialiniu požiūriu - šeima Lietuvoje trapi todėl, kad neretai dviejų jaunų žmonių santykiai baigiasi tuo, jog gimsta vaikas, o jo tėvas staiga dingsta ir moteris lieka viena su savo kūdikiu. Tai gana rimta problema. Manau, kad tokiais atvejais vyrams trūksta atsakomybės...
- Jūs, kaip kunigas, esate priverstas save riboti nuo daugelio žemiškųjų dalykų... Ar tai nesukelia sunkumų?
- Kunigai yra tokie pat žmonės kaip ir kiti. Jie taip pat turi jausti atsakomybę, nes į juos visada kreipiamas didesnis dėmesys. Todėl ypač mes, dirbantys su vaikais, jaunimu, jaučiame pareigą, pavyzdžiui, nerūkyti ne tik dėl to, kad saugotume savo sveikatą, bet ir todėl, kad nerodytume blogo pavyzdžio vaikams. Galbūt mūsų, italų, kultūra yra kiek laisvesnė, gal mums lengviau ir paprasčiau bendrauti nei lietuviams kunigams. Man atrodo, kad žmonės viską vertina teisingai, ieško dvasinės, o ne materialinės pagalbos ir ją labai vertina...
- O koks jūsų požiūris į celibatą? Juk pastaruoju metu gana grėsmingai nuteikia pedofilijos skandalai Amerikoje, kuomet, stengiantis atlyginti teismų pateiktus ieškinius, net bandoma pardavinėti bažnytinį turtą...
- Mes, kunigai, kaip ir vienuoliai, davę skaistybės įžadus, esame tarsi daugiau įsipareigoję žmonės. Celibatas yra Bažnyčios įstatas, kuris teoriškai gali kisti - apaštalai iš pradžių irgi turėjo savo šeimas, bet paskui Bažnyčia įvedė celibatą, kad kunigai būtų laisvesni dirbdami pastoralinį darbą, kad daugiau pasišvęstų ir aukotųsi Dievui. Turint savo šeimą, parapijai ir Bažnyčiai galima skirti tik dalį savo laiko... O juk mes pašaukti eiti paskui Jėzų... Man atrodo, kad Bažnyčia, nustačiusi tokius įžadus, gerai daro, nes jeigu žmogus yra silpnas, jam geriau tokio kelio atsisakyti. Todėl nereikėtų mažinti reikalavimų - kas gali juos suprasti, tas supras, kad tai turi prasmę...
- Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Ramutė PEČELIŪNIENĖ
