Praėjusiame "Akistatos" numeryje rašėme, kodėl Viktoras Uspaskichas bus Lietuvos prezidentu. Na, jei ne prezidentu, tai Seimo pirmininku arba Vyriausybės vadovu. Pagal dabartinę situaciją pono Viktoro Darbo partija per rudeninius Seimo rinkimus pasmerkta triuškinančiai pergalei. Kas yra Darbo partija, kokie žmonės už ją balsuos? Štai kaip į šį klausimą atsakė Seimo pirmininko pirmasis pavaduotojas, vienas socialdemokratų lyderių Česlovas Juršėnas:
- Kas yra Darbo partija? Negaliu pasakyti, kurioje ji yra politinio spektro vietoje. Jie juk net sąmoningai pabrėžia nesą nei kairė, nei dešinė, nors man tai atrodo nesusipratimas. Taigi nedrįsčiau kategoriškai tvirtinti, kaip su jais reikės dirbti, tartis, aiškintis ar konkuruoti, kai neaišku, kokie tai žmonės, išskyrus du milijonierius, ir kokios yra jų programinės nuostatos: ar tai tik įvairių programų eklektika? Kaip su jais diskutuoti, konkuruoti rinkimų apygardose - tai problema, kurią mes aptarinėjame, bet šiandien, manau, dar anksti aiškiai ką nors sakyti.
- Viktoras Uspaskichas sako, kad jo vadovaujama partija yra socialiai orientuota centro partija, kad jos tikslas - padėti socialiai remtiniems žmonėms. Tai gal ši partija daugiau orientuojasi į kairiųjų elektoratą?
- Labai gražu. Iš TSKP istorijos prisimenu, kad buvo toks milijonierius Sava Morozovas, kuris rėmė bolševikus. Galima manyti, kad turime tokį milijonierių, kuris rūpinsis darbo žmonėmis, o darbdaviai jam bus paskutinėje vietoje. Jeigu iš tikro taip atsitiktų, būtų labai įdomu. Tačiau kažkaip sunku tuo tikėti, matant mūsų "naujuosius lietuvius" arba "naujuosius rusus".
- Kaip paaiškintumėte tai, kad, prasidėjus antrajam nepriklausomybės dešimtmečiui, visuomenė, užuot labiau brendusi demokratijai, ėmė ilgėtis "kietos" prezidentinės rankos ir iškėlė į populiariausių partijų viršūnę V. Uspaskicho tik ką sukurtą darinį?
- Daug žmonių Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje tikėjosi, kad, pasibaigus svetimųjų valdžiai, bus kita politinė sistema, sava valdžia ir mes ne tik patys tvarkysimės, bet ir greitai imsime gerai gyventi. Atgimimo laikotarpiu būta tokių "pažadukų", kurie sakė, jog po kelerių metų gyvensime kaip Švedijoje. Vėliau paaiškėjo, kad realus gyvenimas yra daug sudėtingesnis. Didžiajai daliai žmonių gyventi tapo sunkiau. Atsirado netikrumas, blaškymasis ir galvojimas: kas dėl to kaltas? Ar kaltas sunkus perėjimo iš socializmo į kapitalizmą periodas, jo ypatumai, ar kalta demokratija?
Tokiomis aplinkybėmis kai kam atrodo, jog paprastesnis sprendimas - vieno žmogaus, arba vienos "kietos" rankos, efektas duotų geresnį rezultatą. Jų psichologinis matymas, manau, yra toks: vienas žmogus sunkioje situacijoje esą greičiau spręs, greičiau susitvarkys, o jei dar tas žmogus geras, mielas, simpatiškas, tai jam reikia duoti daugiau valdžios, ir jis viską padarys. Žodžiu, reikalingas naujas mesijas, dėl viso pikto - su vėzdu už nugaros.
Tokia psichologinė nuostata atsirado dar iki vadinamojo prezidentinio skandalo. Jau anksčiau pradėta abejoti, ar mūsų pasirinktas parlamentinės respublikos modelis yra tinkamas, ar ne geriau būtų prezidentinė respublika su tvirtu vadovu, kuris viską spręstų, būtų ir "tėvas", ir globėjas, o kartu ir baudėjas.
- Ar dabartinis prezidentas atitinka šiuos "kietos rankos" lūkesčius?
- Kai kam - taip. Todėl jis populiarus tam tikruose Lietuvos žmonių sluoksniuose - tuose, kurie jaučiasi nuskriausti ir kažką praradę pereinant nuo socializmo prie kapitalizmo. Prezidentas prižadėjo jiems daugiau, negu jis gali padaryti pagal Konstituciją, ir tai taip pat yra pagrindas nusistatymui: "Duokim jam daugiau valdžios, kurkime prezidentinę respubliką".
