Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Šiomis dienomis Panevėžio rajono policijos komisariato ekonominės policijos vyr. inspektorius Rimas Narkūnas ir Karsakiškio nuovados vadovas Rolandas Masiulis tiria nekasdienišką įvykį: aiškinasi, kaip apiforminti, ką daryti su lobiu, kurį, "pakrutinus" "Akistatos" žurnalistams, į policiją atnešė Stumbriškių girininkijos girininkas Virginijus Adomavičius. Lobis - ne toks ir menkas: beveik 200 įvairaus diametro baltojo metalo, greičiausiai sidabrinių, monetų - lietuviškų litų ir latviškų latų, nukaltų 1918 - 1938 metais. Kiek jos sveria - vienas Dievas težino: komisariatas neturi svarstyklių, todėl kitą dieną lobis dar nebuvo pasvertas! Aišku tik viena: pinigų tikrai buvo daugiau nei yra dabar. Kur pradingo dalis lobio ir ar už tai gali tą dalį pasisavinusiajam atsirūgti, sužinosite skaitydami toliau...
Maišelis gulėjo šalia kamino
Maždaug prieš tris savaites Stumbriškių girininkijos girininkas Virginijus Adomavičius pasikvietė į pagalbą netoliese gyvenantį Valdemarą Juodžionį, kad šis (žinoma, ne už ačiū) patvarkytų išklerusį girininkijos pastato kaminą.
Valdemaras krapštėsi viršuje, palėpėje, o Virginijus kažką veikė pirmajame aukšte. Pavertė Valdemaras kaminą aplipusias spalių krūvas ir ranka užkliudė kažkokį kauburėlį.
- Ei, lobį suradau! - vyriškis juokdamasis šūktelėjo girininkui.
Šis į tokius žodžius nė nesureagavo - maža ką pliurpia humorą mėgstantis kaimietis... Tačiau Valdemarui visi juokai išgaravo, o paširdžius užliejo badančio karščio bangelės, kai, patraukus arčiau savęs, nelengvame, nuo laiko parudusiame drobiniame maišelyje pavyko užčiuopti kažką panašaus į monetas.
Netrukus prie maišelioko galvas sukišo abu - ir Valdemaras, ir Virginijus. Virpėjo vyrams ir balsas, ir rankos... Stiklo šuke prapjovę drobinio maišelio kraštą, jiedu išvydo įvairaus dydžio baltas monetas.
- Ai, jos, žinok, nieko nevertos, - staiga timptelėjęs, anot Valdemaro, kokius penkis kilogramus sveriantį maišelį į savo pusę, numykė girininkas ir, nešinas lobiu, jau ruošėsi lipti žemyn.
Valdemarui taip ir atvipo pažandės - kaip tai? Ir be žodžių supratęs, jog taip savavaliauti mažių mažiausiai negražu, girininkas, anot Valdemaro, vis dėlto ištiesė šiam saujelę monetų. Visa kita, aišku, nusinešė...
Valdemaras namo grįžo nukabinęs nosį. Iš galvos neišėjo viena mintis: jisai - ne kas kitas - rado lobį, galėjo apie tai nepranešti ir pačiam girininkui, o kliuvo, kaip sakoma, tik trupiniai! Dar kiek pasvarstęs Valdemaras pasibeldė į girininko trobos duris. Paprašė daugiau radybų. Virginijus, anot Valdemaro, nors ir raukydamasis, ir vėl atkišo nedidelę saujelę monetų. Sidabrinių. O ką gali žinoti, kaip dabar svarsto Valdemaras, gal to maišo apačioje buvo sukrautos auksinukės?
Užuot apsidžiaugęs, Valdemaras visai nusiminė - pasidarė dar sunkiau "ant širdies", neėmė nė miegas.
- Aš sąžiningai, draugiškai viską parodžiau, o jis - va tau, kvaileli, čia nieko nevertas metaliukas, - korespondentei guodėsi Valdemaras.
Lobis - vienas, pretendentų - daug
- Jei būčiau gavęs pusę rastųjų monetų - gal būtų pakakę įsirengti antrajam aukštui, - svajingai mąstė Valdemaras Juodžionis. - Tuomet apie lobį nė šuo nebūtų sulojęs... Pagailėjo, apikniso - ėmiau ir viską išplepėjau kaimiečiams pieno priėmimo punkte. Ir nė kiek dėl to nesigailiu - svetimi pinigai laimės neatneša...
Kalbos apie "aukso maišą" bemat pasklido ne tik po Stumbriškių kaimelį, bet ir po visą Karsakiškio seniūniją. Kaip ir reikėjo tikėtis, atsirado visas būrys pretendentų paveldėti rastąjį lobį.
Viena, rodos, pernai į Stumbriškes atsikėlusi moterytė pareiškė, kad anksčiau Stumbriškių girininkijai vadovavęs turtingas viengungis Mykolas Turkevičius (kuris, kaip manoma, ir galėjo paslėpti pinigus) - buvęs jos sesers krikštatėvis ir ne kartą žadėjęs krikštaduktę pamaloninti dideliais turtais, bet taip ir nesuspėjęs - staiga pasimiręs... Tai, girdi, būtų visai neblogai, jei dabar tas kapšelis atitektų ne kam kitam, o mielajai sesutei...
- Neklausykit, ji viską išsigalvoja, - nugirdę minėtos moteriškaitės tvirtinimus, piktinosi kiti stumbriškiečiai. - Kažkodėl anksčiau ta atsibastėlė apie jokius giminystės ar bičiulystės ryšius su Turkevičiumi nebuvo nė užsiminusi, gal apskritai to žmogelio nepažinojo!
- Taip, teko girdėti, kad vienišius Turkevičius gyręsis turįs tiek, kad užtektų be vargo nugyventi visą likusį gyvenimą, - svarstė buvęs Stumbriškių girininkas, nūnai pensininkas Juozas Viržintas.
Anot pono Juozo, jei girininkijoje lobį būtų suradęs jis, būtų žinojęs, kur padėti... Sako, Juozas irgi mielai pretenduotų į dalį radinio, tik kažin ar išdegs...
Kas dabar pasakys, gal tas kapšelis - visai ne Turkevičiaus? Gal juos palėpėje paslėpė dar prieš Turkevičių, Smetonos laikais, girininkijoje tvarkęsis irgi ne mažiau turtų prisikrovęs girininkas? Šis, sako, net mašinikę, ir ne bet kokią, amerikietišką, turėjęs. Tai ką tokiam reiškia susikrauti kapšą sidabrinių...
Taigi, įsižeidęs, kad gavo per mažai, Valdemaras ilgai neištylėjo, o tada kažkuris vietinis skambtelėjo į "Akistatos" redakciją ir viską atraportavo. Na, o kai korespondentai ėmė domėtis, kas per lobis buvo aptiktas ir tyliai ramiai užmirštas, Virginijus Adomavičius iš pradžių bandė viską neigti. Girdi, anoks ten lobis - rasti tik kažkokie seni dokumentai. Kiek pamąstęs girininkas pareiškė visų pirma pasitarsiąs su advokatu - tada daugiau paaiškinsiąs. Kaip galima numanyti, advokatas patarė nedelsti - tą dieną, kai "Akistatos" patarimu pas girininką ieškoti nuslėpto lobio vyko Karsakiškio nuovados vadovas Rolandas Masiulis, Virginijus Adomavičius su "terbele" bildėjo į Panevėžio policijos komisariatą. Taip sakant, vyrai prasilenkė...
Dalis lobio jau išparceliuota
Jei jau Virginijus Adomavičius, kad ir labai nenorėdamas, atsisveikino su lobiu, regis, gautas monetas valstybei turėtų atiduoti ir Valdemaras Juodžionis.
- O aš jų jau neturiu, - gudriai šyptelėjo Valdemaras. - Pardaviau, išmainiau. Už vieną, latvišką, gavau dešimt litų. Kitos buvo daug pigesnės.
O jei atvirai, anot Valdemaro, niekas dabar tiksliai ir nesužinos, kiek už tas monetas gavęs ir kur jos dabar esančios...
- Ir gerai, ir gerai, kad tau daugiau nedavė, - anapus durų pasigirdo Valdemaro pačios Reginos balsas. - Žinojau, kad man nė gramo neklius - nereik ir tau!
O štai Virginijų Adomavičių prakalbinti sekėsi gana sunkiai. Nusisuko vyriškis ir nuo fotoaparato... Neturįs esą ką pridurti - dėl to lobio dabar, girdi, vien nervų tąsymas.
Iš vienintelio viską žinančiojo rūpėjo sužinoti, kiek vis dėlto tame kapše buvo monetų. Ir kokių.
- Auksinių? - Virginijus nutaisė didžiai nustebusio žmogaus miną. - Gal dar kas pasakys, kad ten briliantų buvo prikrauta?
Pasak neilgai lobiu pasidžiaugusio girininko, žmonių gobšumui nėra ribų. (Šventa teisybė!) Jei, girdi, jis ir būtų su Valdemaru lobį pasidalijęs, tas turbūt vis tiek būtų likęs nepatenkintas... Tačiau dabar, anot pono Virginijaus, jo sąžinė rami: lobio nepasisavinęs. Bet tokiam sprendimui priimti, kaip jau žinome, prireikė net trijų savaičių - kol pajudino "Akistata"! O kur, girdi, parašyta, per kiek laiko apie radinį privalu pranešti? Aiškiai galėjai jausti - tikrai taręsis su advokatu...
Kaip ten bebūtų, belieka girininkui tik pareikšti užuojautą. Mat išeina, kad ne Virginijus Valdemarą, anot pastarojo, "apikniso", o atvirkščiai! Juk pirmasis lobį atidavė pareigūnams, o Valdemaras gautas monetas jau spėjo "išparceliuoti". Nors... Valdemaras ir vėl gudriai nusišypso. Ne toks, girdi, girininkas kvailas...
Už radinio pasisavinimą - baudžiamoji atsakomybė
Rasto lobio apiforminimo tvarka apibrėžta Civiliniame kodekse. Jei jo vertė viršija 250 MGL (šiuo metu tai būtų 31 250 litų), radusiajam asmeniui priklauso 25 procentai lobio. Tačiau, pareigūnų nuomone, girininkijoje rastos monetos tikrai nebus tokios vertingos.
Pasak kauniečio advokato Daniaus Svirinavičiaus, už radinio (lobio) pasisavinimą numatyta baudžiamoji atsakomybė. LR baudžiamojo kodekso 276 straipsnis skelbia, jog už rasto arba atsitiktinai patekusio svetimo didelės vertės turto pasisavinimą numatyta bausmė - pataisos darbai iki dvejų metų arba bauda.
