Vakar rašiau (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_16011$z_250994) apie tai, kaip susitikau su viena mergiote. Ir štai kuo viskas baigėsi.
Netikėta meilė
6.30 val. ryto. Gaunu SMS žinutę: “Rapolai sapnavau tave - tokį švelnų ir tokį viliojantį. Norėčiau, kad dabar tave galėčiau apkabinti. Rasa”.
6.45 val. “Kodėl nieko neatsakai?”
8.30 val. Gaunu elektroninį laiškelį (į mano darbinį el. paštą - iš kur jinai jį žino?): “Mane ignoruoji? Tačiau tu man patinki ir taip lengvai nuo manęs nepabėgsi. Juk žinojau, kad būsi nelengvas kąsnelis”.
Ji ne tik žino mano telefono numerį, ne tik darbinį el. paštą, bet dar nori mane suvalgyti. To jau buvo per daug. Jos atkaklumas ir žinojimas per daug apie mane trikdė. Kodėl ji taip atkakliai manęs siekia? Už viso to turi slypėti kažkokia klasta.
O Rasa kuo toliau, tuo labiau mane baugino - atrodė, apie mane ji žinojo viską - iš kur kilęs, kokius darbus dirbu, netgi nurodė mano asmens kodą. Ir kiekvieną laiškelį su nauja informacijos apie mane porcija baigdavo pasiūlymu kuo greičiau susitikti. Atkakliai tam priešinausi teisindamasis savo dideliu užimtumu ir piktu šefu. Jos besaikis domėjimasis mano asmenybe jau atrodė ne visai sveikas. Be to, galvoje man kribždėjo mintis: “Jei jau ta Rasa tiek apie mane žino, tai turėtų žinoti ir apie mano merginą. Ir kas bus, jei ji nuspręs su ja pasikalbėti. Kaip aš jai viską paaiškinsiu”?
Ši baimė dar labiau sustiprėjo, kai vieną dieną grįžęs pašto dėžutėje radau laišką. “Rapolai, tavo namų adresą aš irgi žinau. Kadangi įtariu, kad nusprendei mane ignoruoti, aš pati ateisiu pas tave į namus. Rapolai, suprask, aš be tavęs negaliu. Tu tikrai būsi mano”, rašė Rasa.
Man baisu. Mane persekioja. Kam pasiskųsti? Ar kas supras, jei sakysiu, kad mane persekioja graži mergina. Palaikys išprotėjusiu. Aš spąstuose. Štai ir norėk padėti artimui, norėk įrodyti, kad dar esi šaunus vyrukas, sugebantis suvilioti merginas.
Supratau, kad nuo tokios merginos krūmuose nepasislėpsi. Čia reikia visos Belovežo girios. Bet ir tai negarantuotų, kad ji tarp stumbrų manęs nesurastų. Kažką reikėjo daryti - radikaliai. Sprendimų ieškoti patraukiau pas draugus.
Pokalbis su Benediktu ir Tomu
Pirmiausia susitikau su Benediktu. Jis viską išklausęs reziumavo:
- Ji nesveika. Tikriausiai ji taip persekioja visus iš eilės. Nenuostabu, kad ji vieniša.
- Taip, ji nesveika, bet labai graži, - nutęsiau.
- Apsispręsk tuomet - nori jos ar ne, - pasakė Benediktas.
- Nėr ką spręsti - ji mane persekioja. Tokias merginas pažįstu, nuo jų reikia bėgti. Be to, aš turi savo nuosavą merginą, kai ji viską sužinos, kaip tai paaiškinsiu? - pasakiau aš.
Ir paskui kiek patylėjęs išdėsčiau savo planą. Aš susitarsiu susitikti, bet nueis Benediktas ir už mane pasakys, kad nenoriu toliau su ja bendrauti.
- Benediktai, jei tu jai patiksi, galėsi ją merginti. Ji tikrai graži, - viliojau savo draugą.
Tačiau Benediktas nebuvo iš naiviųjų:
- Sprendžiant iš jos elgesio, ji neatrodo psichologiškai stabili, su ja aš nenoriu turėti jokių reikalų. Juk aš irgi turiu merginą. Kas bus, jei ji pradės mane persekioti? Čia tu visuomet įlendi į visokias aferas, tai pats iš jų ir sukis, - pabrėždamas savo griežtumą jis užsirūkė cigarą.
Aš liūdnai nuleidau galvą, visa savo esybe teigdamas, kad tikri draugai nelaimėje nepalieka. Benediktą tikriausiai šis liūdnojo riterio vaizdas sugraudino, todėl jis pasiūlė į susitikimą pasiųsti mūsų draugą gėjų Tomą.
- Jis galės viską jai išdėti tiesiai, be to, jos persekiojimai, jei kartais taip nutiktų, jam nebaisūs, - dėstė argumentus Benediktas.
Man jie pasirodė įtikinami, tad greitai jau sėdėjau kartu su Tomu.
Deja, Tomas irgi buvo nepalenkiamas:
- Rapolai, mane galėsi pasiųsti, kai tave persekios vaikinai. O ką aš veiksiu su ta mergina. Ir dar - pats kaltas. Nereikia rašyti visokių straipsnių apie savo gyvenimą, tuomet tokios mergos tavęs nepersekios. O dabar pats moki už savo populiarumą.
Supratau, kad man niekas nepadės. Reikia su ja susitikti ir viską vieną kartą ir visiems laikams išsiaiškinti. Jei pavyks, žinoma.
Atomazga
Parašau trumpą laiškelį, kuriame pasiūlau susitikti ir viską išsiaiškinti.
Siūlau susitikti per pietus: visuomet galima greitai užbaigti pokalbį pasakius, kad laukia darbas. Tačiau ji užsispyrusi reikalauja, kad susitiktume po darbo. Man tai nepatinka, nes vakaras, kaip žinia, - pavojingas laikas. Tačiau tenka nusileisti, nes ji pagraso paskambinti mano merginai. Ir net pasako jos vardą.
Susitinkam tame pačiame “Forte”. Vos tik man įėjus, pamatau ją sėdint ir besišypsant. Ji tikrai velniškai graži. Ji traukia, bet kartu jos ir bijai. Rasa atsistojo ir paklausė:
- Tai ką, bijai?
- Šiek tiek, - neslėpiau.
- Gerai, eime.
- Kur? - išsigandau.
Ji paėmė mane už rankos ir nuvedė į kitą salę. Ten sėdėjo keturios mano bendradarbės ir linksmai šypsojosi. Aš nieko nesupratau. Negi Rasa jas pasikvietė tam, kad jos visos mane įtikintų, jog turiu ją imti į žmonas? Jei aš prieštarausiu, gal kitoje salėje sėdi mano šefas, kuris taip pat mane įtikinės ją vesti prie altoriaus?
Nežinojau, ką sakyti. Buvau pasimetęs. O mano bendradarbės kvatojo. Aš nieko nesupratau. Nesupratau, kodėl joms - įskaitant ir Rasą - taip linksma. Ypač kai man jau darėsi labai liūdna. Kiek pasijuokusios paaiškino, kad visą šią istoriją jos sugalvojo perskaičiusios mano rašinuką. Mano mintys ir Lietuvos moterų nuvertinimas jas giliai įžeidė ir jos nusprendė įrodyti, kad rašau netiesą.
Iš savo draugių atrinko gražiausią, prieš tai jos išsiklausinėję, ar mes kur nors jau nebuvome susitikę. Ir pasiuntė mane suvilioti. Rasai buvo lengva sužinoti visą informaciją apie mane, nes jai ją teikė mano bendradarbės. Merginoms buvo labai linksma, prisimenant, kaip aš pakylėtai lėkiau į susitikimą, kaip paskui po kiekvieno Rasos laiškelio neramiai rūkydavau cigaretes.
- Rapolai, tai ar pakeitei nuomonę, kad Lietuvos moterys yra prastos?
Teko pripažinti, kad aš klydau. Jos man kilniaširdiškai atleido, tačiau įpareigojo aprašyti šią istoriją ir paskelbti “Omni laike”. Taip ir padariau. Tad atsakingai tvirtinu, kad klydau prieš dvi savaites - Lietuvoje tikrai dar liko šaunių merginų ir moterų.
Atgailaujantis Rapolas Rakalas ([email protected])
P.S. Jau baigiantis mūsų pasisėdėjimui “Forte”, už kurį, beje, turėjau sumokėti, prie manęs priėjo Rasa ir pasakė: “Rapolai, aš tikrai nemelavau sakydama, kad tavo rankos labai gražios”.
