Žilvinas VIZGIRDA
"Tu žiedi kaip Dievas", - leliūniškiui keramikui Vytautui Valiušiui yra sakęs kitas žymus keramikas, Dailės akademijos profesorius Juozas Adamonis. Tai bene geriausias palyginimas apie V. Valiušį, surastas internete. Ten taip pat rašoma, kad V. Valiušis gimė ant molio krūvos, nes jo ir tėtis ir senelis buvo puodžiai. Kalbama, kad net ligoninėje gulėdamas Vytautas po pagalve turėjo molio gabalą.
Tokios žinios mus suintrigavo, tad važiuojant pro Leliūnus, kurie yra 12 kilometrų nuo Utenos, buvo nuodėmė neužsukti į Vytauto Valiūno keramikos muziejų, kurį jis pats su žmona Vanda savo rankomis įruošė jau namu vaiduokliu tapusioje senojoje mokykloje. Daugiau kaip 20 metų V. Valiušis rinko senosios keramikos ir lietuvių buities eksponatus, o 2001-ųjų vasario 2-ąją juos padovanojo Utenos kraštotyros muziejui.
Paties Vytauto muziejuje neradome, tad visus daugiau kaip 2000 eksponatų mums aprodė ir apie kiekvieną papasakojo keramiko žmona Vanda. Puodai, puodynės, puodeliai, ąsočiai, dubenėliai, žvakidės - visi eksponatai turi savo istoriją. Čia yra net ožkai rišti kuolas padarytas iš molio, indai grietinei, pienui laikyti, grūstuvės. Seniausiems indams jau ir 200 metų suėję, o naujausi paties Vytauto nužiesti.
Labai gražiai ne tik apie eksponatus, bet ir apie patį Vytautą pasakoja jo žmona Vanda. Jaučiasi, kad moteris didžiuojasi vyru, kurio rankos iš molio kuria tiesiog stebuklus. Ypač gražūs, tiesiog žaižaruojantys Vytauto nužiesti juodosios keramikos dirbiniai. Kai ką galima ir nusipirkti čia pat prie muziejaus esančioje parduotuvėje.
Muziejuje yra ir salė, skirta parodoms. Iki birželio vidurio joje eksponuojami Pasvalio muzikos mokyklos Dailės skyriaus absolventų keramikos, kompozicijos ir tapybos darbai. Gaila tik, kad tiek moksleivių darbus, tiek muziejaus eksponatus dažniausiai atvažiuoja pažiūrėti užsieniečiai ar kokie nors ponai iš Vilniaus. Vietniai pro muziejų praeina žvairuodami, nesusigundo nors akies krašteliu žvilgtelėti į grožį. Ar juos atbaido pats žodis "muziejus", kuris sovietmečiu buvo tapęs nuobodybės sinonimu, ar kvailas įsitikinimas, kad savas žmogus nieko gražaus nepadarys? Nulėkę į užsienius, beveik visada apžiūrime tenykščius muziejus, grįžę pasakojame, kaip ten buvo įdomu, o štai kas yra panosėje, nematome.
