Kad grobiami ar šantažuojami verslininkai, prieštaringos reputacijos asmenys ar net patys nusikaltėliai - jokia naujiena. Kartais su jais taip pasielgiama dėl negrąžintų skolų, susikirtus verslo interesams, neįvykdžius tam tikrų pažadų, kartais - be jokios kaltės... Tačiau gana netikėta, kai į šantažistų akiratį patenka Seimo nariai. Kad politikai turi didelę įtaką mūsų gyvenimui - tai visiškai aišku, tačiau kažin kokias išvadas galima daryti sužinojus, jog ir mūsų išrinktiesiems tenka išgyventi vienokį ar kitokį spaudimą. Būtent apie tai ir kalbamės su Seimo nariu Kęstučiu Kuzmicku, kuriam teko pajusti, ką tai reiškia.
- Mūsų pokalbį pradėkime nuo "Akistatoje" jau minėto teismo proceso, kuriame nukentėjėliu pripažintas verslininkas S. Zokas prisipažino pernykštį balandį ne tik buvęs pagrobtas nusikaltėlių, iš jo reikalauta didelės pinigų sumos, bet jis taip pat buvo verčiamas įrašinėti vieno iš nuteistųjų - R. Bilinsko diktuotą jus kompromituojančio pobūdžio tekstą. Ar jums šis faktas yra žinomas?
- Kad buvo pagrobtas toks verslininkas, sužinojau iš žiniasklaidos - būnant Briuselyje man paskambino vienas žurnalistas. Tačiau paaiškinti, kas vyksta, negalėjau. Laikas bėgo, joks straipsnis taip ir nepasirodė. Tad pagalvojau, jog kažkas, galbūt tiktai prisistatęs žurnalistu iš "Lietuvos ryto", paleido eilinę "antį". Vis dėlto po kurio laiko apie šį pagrobimą perskaičiau laikraščiuose. Iškart kreipiausi į policijos komisariatą ir sužinojau, jog iš tiesų yra iškelta tokia baudžiamoji byla, pagrobimo faktas lyg ir užfiksuotas "Maksimos" prekybos centro vaizdo kamerų, jog verslininkas teigia, esą jis buvo verčiamas įrašyti į kasetę kažkokį "kompromatą" mano atžvilgiu, tačiau nei tos kasetės, nei kokių nors kitų konkretesnių įrodymų nebuvo rasta. Jokių kontaktų nė su vienu iš pagrobėjų (atrodo, ten buvo "daškinių" žmonės), neturėjau. Ir tik visai neseniai sužinojau, jog šią bylą išnagrinėjo teismas.
- Ar iki to įvykio jūs nejautėte kokio nors spaudimo, niekas nereiškė tam tikrų reikalavimų, grasinimų? Juk, sutikite, ar nėra keista, kuomet be jokios priežasties Seimo nario atžvilgiu "kurpiamas" kažkoks "kompromatas"...
- Yra viena versija... 2001 metų pavasarį bandė nustumti nuo kelio mano žmoną, važiavusią iš Vilniaus į Kauną... Po to jai buvo paskambinta į mobilųjį telefoną ir pasakyta:"Saugokis, jei tavo vyras nebaigs savo darbų". Konkrečiai kokių - nenurodė. Taip pat buvo užsiminta, jog jiems žinoma, kokį darželį lanko mūsų dukra. Tokios žinios į žiniasklaidą nepateko, niekam apie jas oficialiai nepranešėme. Aš tiktai informavau Seimo pirmininką ir generalinį komisarą. Jau tuomet kilo įtarimų, jog kažkas patenka į Seimo viešbutį, kur aš gyvenau, tačiau generalinės prokuratūros pareigūnai tokių pėdsakų nerado. Na, o mes su žmona, niekam nieko nesakę, išvežėm dukrą į Šiaulius pas senelius. Po to, praėjus gal porai savaičių, kažkas įėjo (na, gal įsibrovė - R. P.) į mūsų butą Kaune, pavogė katiną (visa ta istorija gerai žinoma) ir dar apie 1 000 litų (pinigai buvo paskirti mokesčiams, niekur nepaslėpti) bei žmonos žiedą. Daugiau niekas neliesta. Tačiau policija įsilaužimo žymių nerado. Po kurio laiko žmona sulaukė skambučio. Kažkas pranešė, jog kaip buvo su katinu, taip bus ir su dukra... Man niekas neskambino. Tuomet su šiurpu pagalvojau, kokį stresą gali patirti namiškiai, radę prie durų prikaltą mūsų katiną. Tačiau to neatsitiko. Gal tokie išpuoliai būtų tęsęsi, tačiau viešumon iškilę faktai kažką privertė sustoti. Vėliau dukros darželio direktorė mums pranešė pastebėjusi prie pastato besisukiojusius arba ilgesniam laikui sustojusius prabangius automobilius. Direktorė, net nežinodama, kodėl, užsirašė numerį. Apklausti policijoje tie žmonės nieko nepasakė, aiškino laukę panelių ir t. t. Paaiškėjo, jog būtent jie siejami su "daškiniais" (tai patvirtino pareigūnai). Manau, jog kuomet jie pamatė, jog yra žinomi, tolesnių žingsnių nežengė...
- Tačiau priežasčių, dėl ko visa tai vyksta, vis tiek bandėte ieškoti...
- Bandžiau visa tai "suvedinėti"... Tuo metu buvau Seimo Sveikatos komiteto reikalų pirmininkas, turėjau daug reikalų ir su farmacinėmis kompanijomis, ir su ligonių kasomis, buvo iškilusios medikamentų problemos, todėl stengėmės konkrečiai "prispausti" farmacininkus. Tačiau po kurio laiko "išlindo" visai kiti dalykai - policija pasakė, kad mano versija netiksli. Tuo metu buvau Kauno miesto tarybos ir Sveikatos komiteto pirmininkas. Kartą pas mane atėjo vienos kompanijos atstovai ir pareiškė, jog ir Šiauliuose, ir Vilniuje, ir Kaune nori statyti privačius šeimos gydytojų kabinetus su vaistinėmis. Jie buvo net pateikę projektus - tokie stikliniai kioskeliai, kurių vienoje pusėje dirba gydytojas, kitoje įsikuria vaistinė. Tai labai geras pinigų plovimas ir biznis vaistais. Pagalvokite, toks kabinetas (o tiksliau - gydytojas), kuriam "prisirašo" žmonės, iš ligonių kasų gauna maždaug po 6 litus per mėnesį už kiekvieną žmogų. Per metus - jau po 60 litų... Tai didžiuliai pinigai. Čia gali būti ir studentai, kurie galbūt pas tą gydytoją niekad neapsilankys, ar kiti retai sergantys žmonės... Antras dalykas - ligoniui išrašomi vaistai, kuriuos jis iškart perka prie to kabineto įsteigtoje vaistinėje... Net buvo padaryti detalieji planai, surasti sklypai (tokia firma "Kauno planas" jiems buvo suradusi žemės net centre, senamiestyje). Štai iki kokio lygio viskas buvo padaryta... Aš jiems atsakiau, kad tokiu būdu pirmiausia yra iškraipoma rinka... Mes tuo metu buvome padarę planą, kur turėjo steigtis gydytojai, poliklinika. Toks planą (žemėlapį) patvirtino taryba ir kažką keisti, daryti kitaip, nebuvo galima... Sutinku, jog kaime tokius planus buvo galima įgyvendinti, tačiau mieste - ne. Tai reikštų - vieni ateina, visą rinką "nusišluoja" ir viskas. Tuo pokalbis ir baigėsi. Kuomet mane išrinko į Seimą, neužilgo pasikvietė Savivaldos komiteto pirmininkas ir pareiškė, jog vėl "stumiamas" šitas projektas. Atvažiavau į Kauną, susitikau su žmonėmis ir paaiškinau, jog taip negalima... Ir vėliau gavau duomenų, kad toji kompanija buvo susijusi būtent su "daškiniais" ir jų pinigais. Tai buvo 2000-aisiais metais. Ir todėl galvoju, kad tie dalykai siejosi... .
- Tačiau vis dėlto gal galite paaiškinti, kokie ryšiai buvo tarp jūsų ir pagrobtojo verslininko bei jo žmonos?
- Jokių... Aš darau prielaidą, kad tokios versijos, tai yra - vertimo įrašinėt i kažkokį "kompromatą" išvis nebuvo, kad paprasčiausiai verslininkas visa tai išgalvojo ir ... kad "stipriau", rimčiau visa tai atrodytų - įpynė Seimo narį... Man labai keista, kad po pagrobimo tas verslininkas kreipėsi ne į policiją, bet į E. Leonavičių. Tuo tarpu policijai jokių įrodymų surasti nepavyko. Niekas niekam neatnešė ar neišviešino to "kompromato"...
- O ar jūs bent žinote to "kompromato" turinį?
- Taip... Kad aš pateikdavau E. Leonavičiui "Rohipnolio" tabletes, kurios buvo vežamos į Skandinaviją. "Rohipnolis" yra psichotropinis vaistas, bet jis, pavyzdžiui pas mus, naudojamas visiškai normaliai, kaip antidepresantas. Iki 1994 metų dirbau Kauno klinikose šį vaistą skirdavom pacientams, kuriuos jis labai gerai migdydavo. Jis buvo pakankamai stiprus vaistas, tačiau kaip psichoterapeutas ar psichiatras jo ambulatoriniam gydymui neskirdavau. Tuo metu atsirado nauji migdomieji. "Rohipnolis" nepriskiriamas narkotikams, bet Skandinavijoje, matyt, sumaišius jį su alkoholiu, kažkokia reakcija ir kažkoks poveikis gaunasi. Jį, kaip ir kitus antidepresantus, galima priskirti raminamiesiems... Viskas priklauso nuo dozių...Iki 1994 metų dirbau Kauno klinikose ir šį vaistą naudodavom tikrai
Sau leidžiu manyti, jog galbūt ir pats E. Leonavičius galėjo sugalvoti tokią versiją... Žinoma, aš nieko blogo neturiu prieš E. Leonavičių, tačiau galbūt
- Ar jūs domėjotės tolesne šios bylos eiga? Juk, kaip yra žinoma, nebuvote pripažintas nei nukentėjėliu, nei liudininku...
