Besikeičianti Kinija
Viso pasaulio akys šiandien nukreiptos į Kiniją. Mirtinas SŪRS virusas, su kuriuo kol kas nepavyksta susidoroti, kelia didžiulę baimę, keičia daugelio pasaulio verslininkų, politikų ir turistų planus. Jie priversti neribotam laikui atidėti keliones ne tik į šią šalį, bet ir į visą Rytų regioną. Kadangi bent šiuo metu daugeliui susidomėjusiųjų Kinija nėra galimybės tenai nuvykti, apie ją papasakos ambasadorius Dainius Ginutis Voveris, kuris šioje šalyje praleido daugiau kaip šešerius metus.
Kaip lietuvis tapo kinu
1995-aisiais į Kiniją D. G. Voveris atvyko kaip laikinasis Lietuvos reikalų patikėtinis, o vėliau, 1997 metų pabaigoje Prezidento dekretu buvo paskirtas ambasadoriumi (pats tą ambasadą ir įkūrė). D. G.Voverį visąlaik domino Rytai, kuriuose jis iš viso pragyveno apie 10 metų. Ambasadorius ne tik atstovavo mūsų valstybę, bet ir pramoko kinų kalbą, susipažino su Kinijos kultūra, istorija, išvažinėjo visą šalį. D. G. Voverio teigimu, jo tapytoja žmona Elena diplomatinėje visuomenėje buvo populiaresnė netgi už savo vyrą. Čia ji dirbo labai produktyviai, prisisėmė naujų idėjų, o grįžusi į Lietuvą viena iš nedaugelio mūsų tapytojų savo kūrybai ėmė naudoti ne tik rytietiškus siužetus, bet ir medžiagas. Kartu su ambasadoriumi ir jo žmona Kinijoje gyveno ir keturi jų vaikai - dvi dukros ir tiek pat sūnų. D. G. Voveris šypsodamasis prisipažino, jog nuėjus su tokia gausia šeima į zoologijos sodą, kinai žiūrėdavo ne į žvėrelius, o į juos (tai vieno vaiko politikos padariniai). Visa šeima taip įsijautė į gyvenimą šioje šalyje, jog, pavyzdžiui, jauniausiasis sūnus Kristijonas, grįždamas namo tikino, kad jis esąs ne lietuvis, o kinas. Iš tiesų, iš gimtinės išvykęs ketverių metukų, čia Kristupas praleido didesnę savo gyvenimo dalį... Beje, visi ambasadoriaus vaikai pramoko kinų kalbos, o vyriausiasis sūnus Martynas yra vienas iš trijų-keturių Lietuvos žmonių, gerai ją mokančių.
Gigantiška valstybė
Pasakojimą apie Kiniją D. G. Voveris pradėjo nuo to, jog išgirdus vien šalies pavadinimą, jis asocijuojasi su žodžiais grandiozinis, neaplgėbiamas... Vos įvažiavęs į šią šalį pajunti jos didybę ne tik geografine prasme - didžiuliai žemių plotai, aukšti, galingi kalnai. Savo didybe tiesiog pritrenkia grandioziniai pastatai, minios žmonių... Čia netgi gatvėje kursuojantys autobusai yra kelių aukštų... Kinija save laikė centrine šalimi, o visos kitos, esančios aplink, buvo vadinamos periferija, "barbarais". Pavyzdžiui, šiauriniai "barbarai" - Mongolija, pietiniai - Vietnamas, o iki XIX amžiaus rytiniams "barbarams" buvo priskiriami ir vakariečiai, nes jie atkeliavo jūra iš Rytų... Kinija davė saltą kultūrai ir politikai. Jos kultūrinis palikimas jaučiamas visame Tolimųjų Rytų regione. Tokios šalys kaip Japonija, Korėja naudoja tuos pačius kinų kalbos ženklus. Be kultūros Kinija pasižymi ir savo grandiozine filosofija...
Vietoj ryžių laukų - modernus miestas
Šiuo metu šalies ekonomika vystosi labai sparčiai. Ambasadorius tikino savo akimis sugebėjęs įžvelgti tuos pasikeitimus, kurie įvyko per šešerius jo buvimo Kinijoje metus. Nepaprastai spėriais tempais auga miestai. Jie pasižymi modernizmu, didingais, puikiai įrengtais pastatais. Šanchajus tampa verslo, komercijos, gamybos centru visame Rytų regione. Jis perima tas funkcijas, kurias turėjo Honkongas. Dabartinio Šen Ženio vietoje prieš 40 metų plytėjo ryžių laukai, čia buvo įsikūrę valstiečių kaimai, o dabar jame gyvena 4 milijonai gyventojų, miestas savo modernumu nenusileidžia Honkongui. Akivaizdžiai pasikeitė ir Pekinas. Jeigu dar 1992 metais D. G. Voverį stebino gatvėmis plaukiančios dviračių upės (tiesiog tai buvo pagrindinė gyventojų transporto priemonė), tai dabar tų upių vanduo labai nusekęs. Šiuo metu gatves užtvindė automobiliai. Vis dėlto ketveriomis, aštuoniomis eilėmis judančios mašinos sudaro didžiulius kamščius ir grūstis...
Milijonas ten, milijonas šen
Didžiausiu Kinijos miestu laikomas Čian Čingas. Jame gyvena 30 milijonų gyventojų. Tai šiek tiek dirbtinas miestas, nes dėl statomos didžiausios visame pasaulyje hidroelektrinės mažesni miestai tiesiog perkeliami į Čian Čingą. Šanchajus perpus mažesnis, jame gyvena apie 14 milijonų žmonių. Kinijoje, kur gyvena vienas milijardas 300 milijonų gyventojų, o maždaug dviejuose šimtuose miestų yra po milijoną žmonių, tas pats milijonas nedaug ką reiškia... Koks skirtumas - milijonas šen, milijonas ten...
Migracijos tempai
Šiuo metu šalyje labai ryški migracijos iš kaimo į miestą problema. Kinija šiuo požiūriu lyg ir dalijama į dvi dalis - 400-500 milijonų gyvena miestuose, apie 800 milijonų - kaimuose. Žmonės į miestus veržiasi todėl, kad kaime gyvenimo lygis žymiai žemesnis, užimtumas nedidelis. Mieste sunku tiksliai suskaičiuoti gyventojus. Pavyzdžiui, vienu metu didžiuosiuose miestuose gali būti net apie 2 milijonus migruojančių asmenų. Jeigu jiems pavyksta legalizuotis - jie čia lieka dirbti ir gyventi. Anksčiau ši migracija buvo ribojama, nes miestuose dėl to iškilo nemažai socialinių bei ūkinių problemų, dabar bandoma jas spręsti...
Žemės kaina
Šiaurės Kinijos kaime pagrindinė auginama kultūra yra kukurūzai, tačiau yra ir ryžių laukų. Pietinėje dalyje - daugiau egzotiškesnių, šilumos reikalaujančių augalų. Šalyje nepaprastai branginama, tiesiog gerbiama žemė. Tai pirmiausia todėl, kad tiktai maždaug 6 procentai visos valstybės ploto yra ariama žemė - visa kita - kalnai, dykumos, nenaudingi plotai. Nepaisant to, Kinija sugeba išmaitinti ketvirtadalį-penktadalį viso pasaulio gyventojų... Stebina žmonių darbštumas, sugebėjimas išnaudoti kiekvieną žemės pėdą. Jie stengiasi iš kalnų ar dykvietės atkovoti net menkiausią gabalėlį. Kartais mažyčiame plotelyje auga du-trys kukurūzai ir to pakanka. Žemės ūkio technika dar primityvoka, tačiau ir į kaimą ateina naujovės... Kaime žmonės gyvena ramų, tylų, paprastą gyvenimą. Tačiau nėra netikėta ant namų stogų pamatyti iškeltas satelitines TV antenas ar siaurais keliukais riedančius automobilius. Didelių poreikių neturintys žmonės sugeba patys save išlaikyti, prasimaitinti iš savo natūralaus ūkio...
Kopūstų ant stogų nebeliko
Važiuojant Šan Dungo provincija, kuri yra lygumoje, susidaro įspūdis, jog visa ji - po plėvele. Šiltnamiai tęsiasi iki pat horizonto. Čia išauginamomis daržovėmis aprūpinami ne tik didieji Kinijos miestai - nemaža dalis eksportuojama ir į Korėją, Japoniją. Žinoma, geram derliui palankus gana švelnus klimatas. Jeigu Pekine žiemą, kuri būna labai saulėta ir sausa, termometro stulpelis gali parodyti net dešimties laipsnių šaltį (dieną paprastai būna apie nulį), gali pasnigti, tai pietuose nuimami net keli derliai (o pavyzdžiui ryžių - net tris kartus) per metus... Čia auga viskas, kas apskritai auga daugelyje pasaulio šalių. Su D. G. Voveriu bendravęs Danijos ambasadorius prisiminė 1980-ųjų pabaigą, kuomet jam atvykus į Kiniją didžiulę nuostabą sukėlė tai, kad visi namų stogai ir balkonai buvo nukrauti kopūstais. Žmonės ruošė atsargas žiemai. Dabar tokio vaizdo niekur nepamatysi, tai reiškia, jog šalis tapo žymiai turtingesnė, vien kopūstais kinai jau nesimaitina. Jau nereikia galvoti, ką teks valgyti žiemą - tiesiog visi žino, kad nuėję į parduotuvę galės visko nusipirkti. O parduotuvių lentynos tiesiog lūžte lūžta nuo prekių. Prekybos centrai stebina savo didybe, įvairove...
Didžioji kinų siena matoma net iš mėnulio
Savaitgaliais arba ir paprastą dieną, atsiradus valandėlei laisvesnio laiko, kinai stengiasi palikti namus, išvažiuoja už miesto. Viena iš labiausia lankomų vietų yra Didžioji Kinijos siena. Dalis vieno iš didžiausių pasaulio stebuklų - maždaug 60-80 kilometrų ruožas, yra paruošta turizmui - restauruota, išgražinta, šalia įrengtos poilsio vietos, kavinės, aikštelės. Tačiau mūsų ambasadorių labiau traukė ne specialiai apdirbta, o natūrali šio kultūrinio bei istorinio paminklo dalis. Jis buvo išsirinkęs nuošalią vietą, kurioje nuolat lankydavosi. Įdomiausia tai, kad ši siena eina kalnų keteromis ir viršūnėmis. Atrodo, kam buvo reikalingas toks vargas... Kinai sako, jog ši siena, kurios ilgis maždaug apie 5 000 kilometrų (tiksliai niekas jos ir nėra išmatavęs) vingiuoja lyg drakonas, tačiau lietuviui ji labiau priminė gyvatę. Kinai didžiuodamiesi tikina, jog ši siena - vienintelis žmogaus rankomis sukurtas objektas žemėje, kurį galima pamatyti iš Mėnulio. Taigi, net ir šis grandiozinis statinys tiktai dar labiau patvirtina suvokimą, kad Kinija iš tiesų yra didžiulė, grandiozinė valstybė...
Kinas be restorano negali gyventi
Kinai labai mėgsta restoranus, kurie yra įvairių kategorijų, todėl kiekvienas lankytojas gali pasirinkti juos pagal savo kišenę. Žmonės nenori pusryčiauti namuose - jie jaučia didžiulį malonumą rytais valgyti netgi prie paprasčiausio stalo gatvėje, netgi paskubomis, o paskui bėgti į darbą. Pietauja - taip pat restoranuose, na, o po darbo tiesiog įprasta su draugais ar bendradarbiais išlenkti bokalą alaus, pasimėgauti tradiciniais kinų patiekalais. Vaikams, šeimai skiriamos švenčių dienos, savaitgaliai. Tad nenuostabu, jog tokiomis dienomis parkai pilni žmonių. Ambasadorius šypsodamasis tikino, jog tokiu metu jis su šeima stengdavosi neiti iš namų, kad nebūtų sumindyti.
Turistaudami išleidžia daugiau pinigų už japonus
Šalies gyventojai labai pamėgo keliones į užsienį, kurios tampa masiniu reiškiniu. Kol kas Europa jiems dar toli, todėl žmonės mielai vyksta į Honkongą, Korėją, Vietnamą, Singapūrą, Tailandą, Malaiziją, Australiją. Dauguma (apie 100 milijonų) tai gali sau leisti. Pavyzdžiui, Honkonge kinų turistai per dieną išleidžia du kartus daugiau pinigų nei japonai. Žodžiu, jie su pinigais nelabai skaitosi. Beje, kinams būdingas bruožas - dosnumas. Jie stengiasi gerai priimti svečius, paruošia gausų vaišių stalą. Tokiais atvejais prisimenama, jog net imperatoriai sakydavo, kad "barbarai" privalo mokėti duoklę, tačiau juos taip pat reikia pamaloninti dovanomis...
Raudonieji vokai ir raudonos nuotakos suknelės
Viena svarbiausių šalies švenčių yra Naujieji metai, kurie švenčiami pagal Mėnulio kalendorių (maždaug vasario mėnesį). Kadangi dabar Kinijoje itin skatinamas vartojimas, šių švenčių proga žmonėms valdžia suteikia savaitės atostogas. Ši savaitė tampa masinio pirkimo, giminių lankymo laikotarpiu. Žmonės vyksta į svečius, o jų priėmimui reikia pasiruošti, todėl visi ir perka... Tokiu metu per šalį įvairiais būdais juda nuo 100 iki 200 milijonų žmonių. Pagrindinis transportas - lėktuvai, tačiau daug keliaujama ir traukiniais, autobusais, nesvarbu, kad kelionė tęsiasi po kelias paras... Dar viena svarbi naujametinė tradicija yra pinigų dovanojimas. Tam netgi yra skirti specialūs raudoni vokai, kuriuos gauna vaikai iš savo tėvų, jaunesni iš vyresnių, pavaldiniai iš viršininkų... Tokia griežta nuostata pabrėžia hierarchinius santykius - kiekvienas turi būti savo vietoje, užimti tam tikrą padėtį ir atlikti, ką privalo... Sunku būtų išvardinti visas kinų tradicijas, nors per pastaruosius 150 metų, kurie šaliai buvo gana sudėtingi, jos gerokai nunyko. Vis dėlto žmonės išradingai švenčia vestuves, kurios būna labai didelės, prikviečiama gausybė svečių (kuo jų daugiau, tuo esi svarbesnis, turi didesnį "svorį" aplinkinių, visuomenės tarpe), nuotaka pasipuošia ne balta, o raudonos spalvos suknele. Balti drabužiai kinams reiškia gedulą, jie skiriami laidotuvėms. Pastaruoju metu itin populiarios tampa masinės sutuoktuvės. Tai šalies komercializavimo ženklas...
Išmoksta skaityti per 5-7 metus
Kinai labai didelį dėmesį skiria švietimui. Maždaug 96, o gal net 98 procentai visų šalies gyventojų yra raštingi. Privalomas išsilavinimas - 7 klasės. Kinai vadovaujasi savo filosofo Konfucijaus teiginiu, jog žmogus visą laiką privalo tobulėti... Kartą bendraudamas su vienu biurokratu iš Švietimo ministerijos, D. G. Voveris išgirdo, jog pastarasis vyksta pasisvečiuoti pas provincijoje gyvenančius tėvus, tačiau patikino, jog nuvykęs į kaimą, pirmiausia aplankys savo mokytoją, o tik paskui - tėvus. Kinams būdinga dviguba pagarba - pirmiausia švietėjui, o paskui - vyresniam žmogui, tai yra tėvams. Raštingas žmogus Kinijoje privalo žinoti apie 2,5 tūkstančių ženklų (kad galėtų skaityti). Šios žinios "pasiekiamos" maždaug per 5-7 mokymosi metus (tai ne mes, išmokstantys skaityti per dvejus metus). Niekas nėra suskaičiavęs, kiek ženklų turi kinų kalba, tačiau, pavyzdžiui, medicininiai tekstai gali turėti net iki 50 000 ženklų. Kinų kalboje yra 400-500 skiemenų, kuriais viskas išreiškiama, tačiau kiekvienas skiemuo gali turėti daug prasmių. Paprastai žodis, turintis prasmę, susideda iš dviejų skiemenų. Daugiausia tenka mokytis mintinai, tiesiog kitokiu būdu išmokti tiek hieroglifų neįmanoma...
Keičiasi požiūris į prekybininkus
Maždaug 15-20 metų Kinijoje vyksta ekonominė reforma. Atsiranda naujos specialybės, vis daugiau reikia vadybininkų, bankų specialistų ir t.t. Šioje šalyje požiūris į prekybininkus yra lyg ir paniekinantis, jie laikomi tarsi žemesnio sluoksnio atstovai - kaip prekių ar produktų negaminantys, o tiktai juos perstumiantys iš vienos vietos į kitą ir už tai gaunantys pelną. Tačiau dabar šis požiūris keičiasi. Jeigu anksčiau buvo labiau vertinami tikslieji mokslai, tai dabar - komercija, visa, kas duoda pelno...
Žmonės nori automobilių
Didelių miestų gyventojų uždarbis sparčiai auga, todėl šie žmonės gali pajusti visus civilizacijos teikiamus malonumus, įsigyti gerą buitinę techniką. D. G. Voveris nenorėjo lįsti į kino kišenę ir neįvardijo, koks yra vidutinis jo uždarbis, tačiau patikino, jog atlyginimai nuo mūsų nelabai skiriasi. Nors civilizacija (automobilių apsirūpinimo atžvilgiu) buvo dirbtinai stabdoma (didžiuliam mašinų srautui nebuvo paruošta infrastruktūra), tačiau nežiūrint valstybės dedamų pastangų, per pastaruosius dešimt metų įvyko sprogimas - automobilių neparastai pagausėjo. Kinų negąsdino net didžiuliai mokesčiai (pavyzdžiui, muito ir kitokie mokesčiai siekdavo 200 procentų visos automobilio vertės) - jie bet kuria kaina siekė įsigyti automobilį, nes turėjo tokias galimybes. Jeigu anksčiau būstui ir jo išlaikymui išleisdavo nedaug lėšų, tai dabar padėtis keičiasi. Nuo 1990 metų valstybė stengiasi, kad žmonės galėtų nusipirkti butus (panašiai kaip pas mus - privatizuoti), tapti jų savininkais. Visi kylantys pastatai (tame tarpe ir daugiabučiai) labai modernūs, įdomios architektūros, su visais patogumais. D. G. Voverio manymu, butų kainos panašios kaip ir Lietuvoje.
Vieno vaiko politika
Kadangi Kinijoje stichiškai didėjo gyventojų skaičius (ji buvo labiausiai apgyvendinta valstybė ir net XII amžiuje čia gyveno 120 milijonų žmonių - kaip visoje Europoje), maždaug 1960-aisiais metais buvo susirūpinta šeimos planavimu. Kadangi šalis jau nebepajėgė išmaitinti tokios masės, buvo imta griežtai stabdyti gimstamumą (iki tol vaikai buvo natūrali investicija į senatvę. Pagal įstatymus, vaikai privalo išlaikyti tėvus ir netgi senelius). Dabar, pradėjus vykdyti vieno vaiko politiką, imtos taikyti labai griežtos administracinės priemonės - pavyzdžiui - atleidimas iš darbo, baudos, ir t. t. Yra žinoma daug skaudžių atvejų, kai šeimos slėpė savo vaikus, kai buvo žudomos mergaitės dar joms negimus. Kitais atvejais, šeimoje gimus pirmam kūdikiui - mergaitei, buvo leidžiama turėti ir antrą vaiką... Kinijoje vyras laikomas aukštesniu už moterį. Jis yra turto, palikimo paveldėtojas, pagrindinis darbininkas. Nacionalinėms mažumoms buvo leidžiama turėti daugiau vaikų. Dabar svarstoma galimybė švelninti minėtus apribojimus, nes vienas vaikas jau nepajėgia išlaikyti dviejų tėvų, o kartais dar ir senelių, be to, tai iškreipia demografinę politiką. Šiuo metu 118 berniukų tenka 100 mergaičių, vadinasi, apie dvidešimt vyrų jau iš anksto pasmerkti likti senberniais... Kitas svarbus dalykas yra tai, jog vienas vaikas šeimoje jaučiasi lyg "mažasis imperatorius", nes apie jį šokinėja tėvai, seneliai, jis yra lepinamas, dėl to dažniausia permaitinamas, tampa išdykęs, išauga egoistas. Nežiūrint to, gyventojų skaičius šioje šalyje padidėja maždaug 14-15 milijonų.
Kinijos gamta nepaprastai graži. Ambasadoriui teko nemažai keliauti traukiniais. Būdavo taip, kad išvažiavęs iš apledijusio Pekino, kitą rytą pamatydavo žaliuojančius laukos, o trečią išvysdavo palmes, bananų krūmus... Labai įspūdingi Kinijos kalnai, o dar labiau - Geltonoji upė, kuri vadinama pagrindine Kinijos arterija... Ko gero atskirai reikėtų pakalbėti apie vieną įstabų dalyką Pekine - uždarą miestą, kuris yra aptvertas aukšta tvora, ir tęsiasi iš pietų į šiaurę pusantro kilometro. tai buvę imperatoriaus rūmai. Dabar čia vyksta pastatų restauracija - tai lyg savotiška atgaila už tai, kad prieš 40 metų buvo viskas griaunama ir naikinama.
Arbatos gėrimas - ištisas ritualas
Pasakojant apie Kiniją, negalima pamiršti arbatos, nes čia jos gėrimas pagrįstas atitinkamais ritualais, kuomet net kiekvienas gestas (pavyzdžiui, ruošiant arbatą ar ją pateikiant svečiams) turi savo reikšmę ir prasmę. Yra įvairiausių arbatos ruošimo būdų, ji geriama iš įvairiausių puodelių. Pavyzdžiui, Kinijos pietuose laikomasi tokios tradicijos - užplikinamos arbatžolės, išgeriama arbata, o paskui dar septynis kartus ant jų vis užpilamas vanduo. Tokia arbata geriama iš mažyčių puodelių. Labai įvairios ir arbatžolių kainos - pusė kilogramo gali kainuoti ir 20 juanių (apie 10 litų, ir 4 000 (2 000 litų). Tai priklauso nuo jos kokybės, nuo vietos, kur ji auga, rūšies, nuo to, kokiu paros laiku buvo renkama, kokiu būdu... Tradiciškai visur vaišinama arbata. Tačiau kinai vartoja ir stiprius alkoholinius gėrimus. Šioje šalyje nebuvo vyno gamybos tradicijų, todėl jas kinai perėmė iš Vakarų ir dabar gamina kokybišką vyną, ne prastesnį už garsiuosius vyndarius. Stipriuosius gėrimus kinai geria iš labai mažų taurelių. Nors čia pigiausios 0,5 litro degtinės butelis kainuoja tiktai du litus, nors alkoholis parduodamas nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro ar net nakties, niekas juo nepiktnaudžiauja. Kinai vartoja mažai alkoholio. Per šešerius metus ambasadoriui teko pamatyti gal tiktai du girtus žmones...
D. G. Voverio teigimu, apie Kiniją galima pasakoti savaitę ir tai kažin ar pavyktų nupiešti visapusišką jos peizažą... Daug įdomiau ją aplankyti ir pačiam viską pamatyti savo akimis.
