Remigijus RAINYS
Šių metų birželio pabaigoje minėsime Rainių tragedijos dieną. Nors birželio 24-oji - Joninės - mūsų šalyje jau oficialiai paskelbta nedarbo diena, tačiau linksmai švenčiantieji trumpiausios metų nakties šventę, turėtų bent trumpam prisiminti ir tylos minute pagerbti prieš 66 metus, 1941 metų birželio 24 dieną, įvykusią tragediją. Juo labiau kad dar ne visi jos kaltininkai nubausti.
Be teismo ir tardymo
Tą rytą į Telšių kalėjimą skubiai atvyko tuometinis sovietų valdžios valstybės saugumo Telšių apskrities skyriaus viršininkas Petras Raslanas, kurį lydėjo Telšių apskrities vykdomojo komiteto pirmininkas Domas Rocius. Skubiai sudaryta komisija, į kurią įėjo ir keli sovietiniai pareigūnai, peržiūrėjo kalėjime buvusių nuteistųjų bylas ir atrinko pasmerktuosius. Komisijos nariai bandė vaizduoti nešališkus teisėjus ir kiekvieno atrinktojo klausinėjo, ar jis prisipažįsta esąs kaltas, tačiau nepriklausomai nuo atsakymo suimtieji buvo surišami ir metami į kalėjimo kieme sustatytus sunkvežimius.
76 Telšiuose kalėję politiniai kaliniai 4 sunkvežimiais buvo atgabenti į Rainių miškelį, kur jau iš anksto buvo iškastos 4 duobės. Sovietinės kariuomenės aštuntosios armijos karių grupė, NKVD kariškiai ir kalėjimo prižiūrėtojai čia surengė tikrą egzekuciją. Aukos buvo žiauriai kankinamos ir žudomos, pasmerktiesiems buvo gyviems lupama oda, pjaustomi liežuviai, lytiniai organai. Jiems laužė kaulus ir buožėmis traiškė kaukoles. Kai kuriems kaliniams savanoriai budeliai nupjaustė ausis ar nosis, išbadė akis, į kaukoles prikalinėjo vinių.
Užkasę nužudytuosius bei paskubomis užmaskavę savo piktadarysčių pėdsakus, žudynių organizatoriai ir vykdytojai pasitraukė į Rusiją.
Tik birželio 29 dieną vietos ugniagesys, ieškojęs atsarginių dalių automobiliui, atsitiktinai aptiko masinę kapavietę. Kūnus iškasus ir suguldžius į eiles, atpažinti pavyko tik 27 nužudytuosius, nes beveik visi buvo žiauriai sudarkyti. Tik vienuolikoje iš 76 iškastų lavonų buvo rasta šautinių žaizdų.
Sąžinė nekankino
Per visą sovietmetį apie Rainių miškelio tragediją buvo neužsimenama. "Mažosios Tarybų Lietuvos enciklopedijos" trečiajame tome Rainiai minimi tik kaip pagalbinė kolūkio "Lenino keliu" gyvenvietė, esanti prie kelio į Varnius. Dar minima, jog Rainiuose yra hitlerininkų aukų kapinės, kuriose palaidota apie 840 žmonių.
Sėkmingai klostėsi ir vieno iš žudynių organizatoriaus Petro Raslano karjera. Nuo 1942 metų balandžio jis mokėsi NKVD aukštojoje mokykloje, ją sėkmingai baigė. Į Lietuvą Petras Raslanas sugrįžo 1944 metų rugpjūčio 27 dieną ir tapo Kauno NKVD viršininko pavaduotoju. 1946 - 1950 metais dirbo centriniame MGB aparate, o nuo 1951 metų spalio mėnesį užėmė 2-N valdybos skyriaus viršininko pareigas. Po to P. Raslanas ilgus metus ėjo įvairias vadovaujančias pareigas KGB sistemoje Klaipėdoje, Kaune, Panevėžyje.
4 ordinus bei 31 kitokį apdovanojimą turintį pulkininką P. Raslaną sąžinės priekaištai nekankino. Jis buvo apklausiamas dar 1988 metų spalio pabaigoje, kai įsisiūbavus Sąjūdžio akcijoms, dėl Rainių žudynių pagaliau buvo iškelta baudžiamoji byla, tačiau tuomet 76 metų KGB veteranas tvirtino jokių žudynių neorganizavęs.
Lietuvos Aukščiausioji Taryba - Atkuriamasis Seimas 1992 metų balandžio 9 dieną priėmė įstatymą "Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą" Šiuo aktu Lietuva prisijungė prie 1948 metų konvencijos "Dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį" bei prie 1968 metų konvencijos "Dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmonijai bei žmoniškumui".
Kalėjimo kamera gali likti tuščia
Rainių tragedijos bylos tyrimas paspartėjo 1992 metų balandį - pagaliau buvo nuspręsta P. Raslanui pareikšti kaltinimus, tačiau paaiškėjo, kad įtariamasis jau suspėjo išvykti į Rusiją. Šios pareigūnai atsisakė išduoti sovietinį pasą į rusišką suspėjusį pasikeisti P. Raslaną, motyvuodami, kad Rusijos konstitucija draudžia svetimai valstybei išduoti savo piliečius. Rusijos vadovybė atkakliai nenori pripažinti, kad Antrojo pasaulinio karo metais anuometinės Sovietų Sąjungos piliečiai, netalkinę fašistams, taip pat galėjo vykdyti nusikaltimus žmoniškumui, todėl KGB veteraną sutiko svetingai ir apgyvendino Balasčichos mieste netoli Maskvos.
Pagrindiniam įtariamajam tapus nebepasiekiamam mūsų valstybės jurisdikcijai, Rainių žudynių bylos tyrimas užtruko ir Šiaulių apygardos teismui ji buvo perduota tik 1999 metų sausio mėnesį. Dar 2 metus šalies teisėsaugininkai teisiamajam bandė įteikti kaltinamąją išvadą, tačiau oficialus atsakymas iš Rusijos, jog P. Raslanas atsisako priimti išvadą ir atvykti į teismą, gautas tik pagaliau pradėjus procesą - 2001 metų kovo mėnesį. Remiantis Lietuvos įstatymu "Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą", P. Raslaną buvo galima teisti už akių, tad kaltinamajam teisme atstovavo tik advokatas. Pastarojo pasirinkta gynybos pozicija, jog P. Raslanas tėra sovietų armijos vadų įsakymų vykdytojas, tad teisti reikėtų anuos, tikruosius nusikaltėlius, sukėlė teismo salėje susirinkusių nukentėjusiųjų šurmulį.
2001 metų balandį bylos nagrinėjimas baigėsi apkaltinamuoju nuosprendžiu. Petras Raslanas buvo pripažintas kaltu dėl lietuvių tautos genocido organizavimo ir už akių nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Tačiau Lukiškių kalėjimo kamera tuo metu jau 87 metus turėjusio nuteistojo taip ir nesulaukė. Nors Šiaulių apygardos teismo atstovai dokumentus su nuosprendžiu persiuntė į Teisingumo ministeriją, o šioji perdavė juos Rusijos teisėsaugininkams, tačiau nuo P. Raslano galvos plaukai, rodos, ir toliau krinta tik dėl senatvės. Dar pernai dabar jau 92-uosius metus bebaigiantis P. Raslanas gyveno Balasčichoje ir kategoriškai atsisakinėjo susitikti su Lietuvos žurnalistais. Tad beveik nėra ko tikėtis, jog genocido organizatorius bent gyvenimo saulėlydyje pajus pelnytą atpildą. Nebent sumanytų nuvykti paatostogauti ar pasigydyti į kurią nors Europos Sąjungos šalį. Teisingumo ministerijos atstovė tikina, kad tarptautinis orderis suimti P. Raslaną tebegalioja, nors kai jis buvo nuteistas, Lietuva nebuvo ES nare.
Tačiau štai Rusijoje besislapstąs B. Makutinovičius, įtariamasis Medininkų pasienio posto darbuotojų žudynių byloje, kone kasmet lanko Lietuvos pasienyje gyvenančius gimines. O juk šiam buvusiam omonininkui suimti taip pat išduotas tarptautinis orderis.
