Be dangoraižių, rikiuojančių Šanchajų ir Pekiną į išsivysčiusių pasaulio miestų gretas, Kinija žavi senais savo rajonais ir architektūros paminklais. Kinų siena – pripažintas pasaulio stebuklas. Projektas, pradėtas 7-8 amžiuje prieš Kristų, truko 2000 metų. 20 valdovų kūrinys įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą. Sakoma, kad kalnų viršūnėmis slenkanti į drakono uodegą panaši kinų siena buvo statoma ne tik iš plytų, bet ir žmonių kaulų.
Įdomiau į kinų sieną kilti ne eskalatoriumi, o savo kojomis. Už 100 kilometrų nuo Pekino Mongolijos link galima rasti nesutvarkytą Kinų sieną. Kelionė ten ne mažiau įspūdinga nei pasaulio stebuklas. Pakelėse lyg lietuviški obuoliai rudenį čia parduodamos braškės ir išsuktas šių metų medus. Grožintis žydinčiais sodais ir žavia kompanija kelionė neprailgsta. Atokesnių rajonų gyventojai sukasi kaip gali. Kalnų papėdėje įrengti viešbučiai ir upėtakiais knibždantys tvenkiniai, kur gali pasigauti patinkančią žuvį. Vietiniai virėjai žino mažiausiai dešimt skirtingų receptų.
Tingintiems kopti į kalną padės nuomojami arkliai. Pramogų mėgėjai gali ne tik pajodinėti, bet ir pašaudyti čia pat pirktais saliutais ir petardomis.
Vairavimas Kinijoje, kaip ir kulinarija, vertas atskiro aptarimo. Jeigu iki šiol maniau, kad blogiausios vairavimo sąlygos yra Gruzijoje ir Rusijoje, tai po kelionės į Kiniją mano nuomonė pasikeitė. Paradoksalu, tačiau šalyje, kur, atrodo, neegzistuoja jokios vairavimo taisyklės, ir kiekvieną kartą sėdęs į mašiną, gauni dosnią adrenalino dozę ir nesi tikras, ar neteks keliauti pas Abraomą, avarijų itin mažai. Automobilių draudimas yra brangus. Už naujo automobilio draudimą tenka pakloti porą tūkstančių JAV dolerių. Vietines vairavimo taisykles greitai išmoksta užsieniečiai, kurie ir išgėrę stiklą degtinės, nevengia sėsti prie vairo. Vietiniai policininkai angliškai nekalba, todėl tuo piktnaudžiauja čia gyvenantys užsieniečiai.
Viskas kitaip
Lyg kitoje planetoje Kinijoje jautiesi ne tik dėl vairavimo tradicijų. Maistas parduodamas po pusę kilogramo, o matavimo dydis – trečdalis metro. Net ir turėdamas pinigų, iš maisto parduotuvės, kur lūžta lentynos pradedant džiovintomis vištos kepenėlėmis ir baigiant vandens lelijų gumbų koše, gali išeiti tuščiomis. Dauguma maisto produktų supakuota, o užrašai tik kinų kalba.
Būti Kinijoje ir neaplankyti pirties bei masažo, tas pats kaip praleisti svarbią vietinio gyvenimo dalį. Į pirtis Kinijoje išsiruošiama geram pusdieniui, kur po procedūrų garinėje pereinama prie vaišių stalo. Masažai Kinijoje trunka po valandą. Priešingai nei Lietuvoje, ten nusirengti nebūtina. Paguldyta ant masažo stalo, gauni paklodę, per kurią ir atliekamos procedūros. Sakoma, kad paklodė reikalinga tam, kad nebūtų ištampoma oda. Tiek pat laiko trunka ir pėdų masažas, kuris irgi čia kainuoja tik 10 litų. Mediniame kubile išbrinkusios pėdos minkomos ir plekšnojamos. Geras specialistas, liesdamas pėdą, pasako, kuri kūno dalis silpniausia ir reikalauja gydymo. Pėdos masažas primena būgnininkų pasirodymą. Pirmas vizitas, kaip taisyklė, būna skausmingas, tačiau antrą kartą atėjus, traukia sugrįžti čia vėl ir vėl. Vietiniai sako, kad kūno masažas reikalingas sveikatai, o pėdų – malonumui. Po antrojo apsilankymo suvoki, kad jei teisūs.
Ir milijoniniai Šanchajus su Pekinu, ir kiti didesni miestai, turi rajonus, kuriuose gyvenimas vyksta gatvėse. Po stogu gaminamas maistas parduodamas čia pat, už žingsnio. Neskubėdami vyrai gurkšnoja arbatą, žaidžia man dzian, kurie Lietuvoje vadinami šachmatais ir šnekučiuojasi. Senieji miestų rajonų bruožas – siauros gatvelės ir nedideli butai. Tokiuose raudonų plytų rajonuose, vadinamuose hutunais, užaugo visa vyresnioji šalies karta. Pastaroji, savo įpročiais, daug kuo panaši į mūsų tėvus. Džiaugiasi galėdama padėti vaikams prižiūrėti vaikaičius. Atvažiuodami aplankyti, būtinai atveža savame kaime rūkytą dešrų porį.
Vaikų ir verslininkų panašumai
Vaikų gyvenimas, kaip ir švietimo sistema, skiriasi nuo lietuviškos. Aštuonmečio mano bičiulės sūnaus pamokos prasideda 8 val. ryto ir tęsiasi iki vėlyvo pavakario. Grįžus dar reikia atlikti namų darbus, tai užima keletą valandų. Rūpestingi ir turtingesni vaikai samdo ateinančius korepetitorius. 8-metis Hanas, atlikęs pagrindinę savo pareigą mokytis, artėjant 21 val. vos vilkdavo kojas, tačiau lovoje dar skaitydavo savo knygeles. Dažną vakarą jis sėda prie pianino, kad pasiruoštų šeštadieninėms muzikos pamokoms pas kompozitorių. Puiki statybų kokybė ir garso izoliavimas apsaugo kaimynus nuo nepageidaujamų koncertų. Vaikiškiems džiaugsmams – futbolui ir gaudynėms su draugais laiko Hanui lieka tik šeštadienį. Kinijoje vaikai užsiėmę kaip aktyvūs Lietuvos verslininkai.
Mažų gabaritų žmonėms Kinija – rojus. Aukšta prekių kokybė už tikrai žemą kainą. Tačiau dažnas europietis rūbų vietinėje parduotuvėje neras. Moteriška avalynė baigiasi ties 39 dydžiu. Aukštaūgius Kinijoje gelbsti medžiagų turguose plušantys siuvėjai, kurie per savaitę gali pasiūti ir paltą, ir suknelę. Šilko turguje jautiesi lyg patekęs į rytietišką pasaką, kur už kiekvieno kampo laukia vis naujas siurprizas. Kainos irgi kiniškos. Už prabangią kostiumo medžiagą prašoma po 40 Lt. už metrą. Tiesa, prašoma daugiau, tačiau pasiderėjus, viskas atsieina pigiau grybo. Derėjimas, pasirodo, būtingas ne tik Artimųjų Rytų atstovams. Derantis galima „numušti“ pusę ir daugiau pirminės kainos. Kinai, išgirdę, kad jų pasiūlyta kaina mažinama perpus, o vėliau derantis pridedama ne dešimtis, o vienas ar du juaniai, smagiai kvatoja ir nebepaleidžia. Sugebėjimas derėtis čia labai vertinamas. Jeigu esate būtent toks derėtis mokantis pirkėjas, neabejokite, kad sugrįžęs po savaitės būsite sutiktas kaip senas bičiulis, kurio jau laukia „magaryčios“. Džiaugiantis kelis kartus mažesnėmis kiniškomis kainomis, Lietuva kažkodėl atrodo kaip kraštas, kur verslininkas, verslo imasi tik tuomet, kai tikisi gauti 200 proc. pelno.
Šaukštas deguto
Nors jaunoji karta bando rengtis ryškiau ir dažyti plaukus, į aukštesnį ar ryškiau apsirengusį užsienietį krypsta vietos gyventojų žvilgsniai. Nenustebkite, jeigu užsukus į mažą miestelį susidomėjimą sukels šviesūs jūsų plaukai arba didelis, jų supratimu, ūgis. Tokios akimirkos gali būti įamžintos nuotraukose ar video juostoje.
Ryškius Kinijos įspūdžius gali sugadinti Lietuvos muitinės darbuotojai. Pasirodo, atvykstantys iš trečiųjų šalių, gali įsivežti ne daugiau kaip 100 gramų arbatos. Dažnas grįžtantis iš arbatomis garsėjančios Kinijos parsiveža ne šimtą, o kelis šimtus gramų arbatos. Tai puiki dovana bičiuliams. Tačiau, pasirodo, Lietuvoje tai draudžiama, už ką gresia apklausos, bendravimas su muitininkais ir protokolų rašymas. Taikyti tokius, sveiku protu nesuvokiamus apribojimus arbatai tolygu sprendimui leisti iš gintaro dirbiniais garsėjančios Lietuvos leisti išvežti vieną gabaliuką gintaro.
R. Sakalauskaitė: Kinija - šalis, kur viskas kitaip (2) (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_16011$z_284907)
R. Sakalauskaitė: Kinija - šalis, kur viskas kitaip (1)http://www.omni.lt/?i$9359_16011$z_284554
