Pekino Tiananmenio aikštėje lūkuriuojanti juodai pilka minia nepanaši į tai, kas slypi už Uždraustojo miesto vartų. Patekęs į 720 tūkstančių kvadratinių metrų Imperatoriaus rūmų teritoriją su 10 tūkstančių kambarių, kuriuose nuo 1420 m. gyveno, valdė ir šventė dvi didžiosios imperatorių Mingų ir Qing dinastijos, jautiesi tartum kitoje planetoje. Žavi architektūra, spalvos, pastatus papildantys augalai.
Imperatorių didybė atsiskleidžia ir Pekino pašonėje esančiuose Vasaros rūmuose, statytuose imperatorienės norams patenkinti. 290 hektarų teritorija, pradėta puošti ir statyti 1750 m., žavi magnolijomis kvepiančiais Kinijos imperatorių sodais, ilgiausiu pasaulyje 728 metrų mediniu amžinybės koridoriumi, kuris išpieštas 8 tūkstančiais paveikslų, vaizduojančių tradicinius kinų peizažus ir istorinius įvykius. Atminty lieka ne tik meno kūriniais tapę tiltai, bet ir kaip imperatorienės Ci Xi kaprizas pastatytas ir niekad į Kumningo ežerą neišplaukęs marmurinis laivas. Uždraustasis miestas, kaip ir Vasaros rūmai, traukia ne tik turistus, bet ir vietos gyventojus.
Praalkę žinokite, kad gatvėse pirktos dešrelės gali būti saldžios, lyg ilgai mirkytos cukraus sirupe, o vištos šlaunelės - neiškepusios. Tačiau lietuviškam skoniui neįtikusių gėrybių šunims atiduoti negalėsite, nes jų čia nematyti. Kai kuriuose korėjietiškuose restorane prekiaujama šuniena, kuri, pasak ją ragavusių, savo skoniu primena veršieną.
Tinkami turizmo standartai
Šanchajus, kaip ir vakarinė Kinija, skiriasi nuo rytinės šalies dalies. Lyg ant mielių kylančios ekonomikos vaisiai ryškiausi Šanchajuje ir kituose vakarinėje šalies dalyje esančiuose miestuose. Vidutinė alga Kinijoje - vos keli šimtai litų, o Šanchajuje ir Pekine geras specialistas per mėnesį gauna po porą tūkstančių JAV dolerių. Šanchajuje šaknis leidžia tie, kurie gali už kvadratinį metrą mokėti šešiaženkles sumas JAV doleriais. Be tūkstančio JAV dolerių padoresnio buto Šanchajaus ar Pekino centre neišsinuomosi.
Tačiau turistas iš Lietuvos, net su nedidelėmis pajamomis, gali čia sau leisti beveik viską. Maistas restoranuose nėra brangus. Dviejų žmonių pietūs restorane kainuoja apie 30 litų. Lėktuvo bilietas iš Šanchajaus į Pekiną ir atgal kainuoja 500 litų. Tiesa, juos reikia pirkti kelionių agentūrose arba prieš pat skrydį. Neturintys bičiulių ar draugų Kinijoje, gali susirasti viešbutį už 35 JAV dolerius nakčiai. Nutarus atrasti kraštą, verta atsisakyti kelionių agentūrų paslaugų ir keliauti patiems. Traukinio bilietas ir pasivažinėjimas taksi naujame mieste kainuos du tris kartus pigiau nei kelionių agentūrų turai.
Rojus arba tremtis
Nusipirkęs traukinio bilietą su sėdimosiomis vietomis, turi puikias sąlygas. Tokie keleiviai Šanchajaus geležinkelio stotyje gali drybsoti ant odinių sofų, gurkšnoti arbatą, ganyti akis į akvariume plaukiojančias įvairiaspalves žuvytes ar net pagroti salės centre stovinčiu fortepijonu. Tačiau jei negavote bilieto su sėdimosiomis vietomis, traukinio turėsite laukti lyg tremčiai pasmerkti žmonės. Stadiono dydžio laukimo salė padalyta sektoriais, kurie vienas nuo kito atskirti geležinėmis pertvaromis, kokias galima matyti gyvulių fermose. Spūsties valandomis patekus į nešuliais ir vaikais apsikrovusią minią, jautiesi lyg dalyvautum didžiajame tautų kraustymesi. Trūksta ne tik vietos pėdai pastatyti, bet ir gurkšnio tyro oro. Tokiose vagonuose išvysti visai kitokią Kiniją. Taip keliauja kukliai gyvenanti tautos dalis - pigiuose traukiniuose gali pamatyti Kinijoje gyvenančių 56 etninių grupių atstovus. Daugiavaikė, iš pažiūros pusmetį duše nebuvusi šeima, vaiką, kuriam vos prasikalė pirmieji du dantukai, maitina saulėgrąžomis ir girdo limonadu. O mano bičiulė, pasiturinti šalies pilietė, turinti dviejų miegamųjų butą prestižinėje Šanchajaus gatvėje, higienos sumetimais obuolį plauna 15 minučių... Apie virėjas ir namų tvarkytojas, kurias turi visos pasiturinčios šeimos, šie žmonės nė nesvajoja.
Spektakliai traukiniuose
Tualetai, kaip ir pasivažinėjimas trise motociklu, Pekine - neišdildomi kelionės akcentai. Sužau geležinkelio stotyje vietoj tualeto radau visas kabinas jungiantį geležinį „upelį“. Užėjus į medinę kabiną ir norint „pataikyti į tikslą“, tenka pritūpti, tačiau neatsipalaiduoti. Priešingu atveju gali įkristi į sraunią ir plačią tualeto vagą, nešančią viską, ką čia paliko lankytojai. Didžioji dalis tualetų Kinijoje primena lietuviškas pionierių stovyklas, kur tualetai būdavo įrengti lauke, o skylė papuošta dviem pėdoms pastatyti skirtomis plytomis. Tailando restoranų tradicijos puošimui naudoti šviežiai skintas orchidėjas kinai dar, deja, neperėmė. Poreikis švarai šalyje - minimalus. Atrodo, kad langai valomi ir užuolaidos skalbiamos vienintelį kartą gyvenime.
Pekinas garsėja Pekino opera, o tarpmiestiniuose traukiniuose gali išvysti prekybininkų spektaklius. Nenutrūkstama gija čia eina skardžiabalsiai prekiautojai vaisvandeniais, arbatomis, makaronais ir kitais užkandžiais. Turėdamas pinigų ir noro, gali nusipirkti padirbtus pinigus atskiriantį žiebtuvėlį, amžiną parkerį, neplyštančių kojinių ir kitų daiktų. Nutarę naudotis kelionių agentūrų paslaugomis, tokių įspūdžių nepatirsite. Reikia žinoti, kad net kelioms valandoms atvykus į nežinomą Ganžou miestą, gali netikėtai sutikti vienintelį angliškai kalbantį taksistą, kuris parodys ir derliui pribrendusius arbatos laukus, ir Mao vasarnamį, ir bambukų giraitę, ir net perlų institutą, kur savomis akimis pamatysi, kaip delno dydžio kriauklėje ežero dugne auga perlai, vėliau puošiantys garsiausių pasaulio moterų kaklus.
Degtinė keliavo atskirai
Pasirinkus vietinius skrydžius, reikia žinoti, kad alkoholiui čia taikomi ypatingi apribojimai. To nežinodama, buvau patekusi į keblią situaciją. Pekino oro uoste darbuotojas, tikrinęs į lėktuvą nešamus daiktus, liepė atidaryti visus, net ir mineralinio vandens butelius ir uostė jų turinį. Pamatęs, kad vežuosi keletą šimto gramų talpos 56 laipsnių vietinės ryžių dengtinės „Argotau“, užstojo kelią. Kalbėdamas gimtąja kalba, toliau eiti neleido. Pasijutusi lyg laužanti įstatymą, kišenėje telpančius butelaičius norėjau mesti šiukšlių dėžėn, tačiau tam pasipriešino kartu keliavusi mano sesuo. Vykdydama mažiausiai tuzino Pekino oro uosto darbuotojų nurodymus, išsiaiškinau, kad stiprių gėrimų į lėktuvą neštis negalima. Už nedidelį mokestį supakuota degtinė buvo atiduota į bagažo skyrių ir skrido kartu su lagaminais. Atvykusi į Šanchajų atsiėmiau savo krovinį saugų ir nesudaužytą.
R. Sakalauskaitė: Kinija - šalis, kur viskas kitaip (1) (http://www.omni.lt/?i$9359_16011$z_284554)
