Natūralu, kad pastarosiomis dienomis viešų pasisakymų erdvėje vyravo mūsų narystės Europos Sąjungoje pirmųjų metinių tema.
Ar prieš metus oficialiai įteisinta mūsų priklausomybė Europos valstybių šeimai jau leidžia įžvelgti šviesesnę perspektyvą? Ar daugėja ženklų, kurie bylotų, jog sėkmingai įsitvirtiname bendrijoje ir esame kelyje, vedančiame Lietuvos žmones į turtingesnį, teisingesnį gyvenimą? Ar neįvyks priešingai? Ar neateis tokia diena, kai teks pripažinti, kad šiandieniniai Lietuvos vadovai atėmė iš žmonių istorinį šansą pasinaudoti narystės Europos Sąjungos atvertomis galimybėmis?
Klausimai – ne retoriniai, nes tik pamatuotais, kryptingais valdžios institucijų sprendimais kaip pinigai auksu padengti atsakymai galėtų pateisinti žmonių lūkesčius. Pakilūs raportai, kuriuos girdime iš aukščiausių valstybės tribūnų, anaiptol ne atsakymai į tuos gyvybiškai svarbius klausimus.
Parodomasis valdžios vyrų optimizmas yra amoralus, nes jis ne tik nepagrįstas – juo tarsi dūmų skraiste siekiama pridengti rietenose dėl interesų paskendusios koalicijos konvulsijas. Iškalbingai tą veidmainystę pailiustravo ir neseniai aukštų Europos bei JAV pareigūnų sueigai Vilniuje demonstruotas paradinis valstybės blizgesys, tikriausiai daugeliui priminęs karikatūrišką Lietuvos realijų atspindį.
Prieš dvejus metus, eidamas Prezidento pareigas, ne kartą įvairiomis su stojimu į Europos Sąjungą susijusiomis progomis kalbėjau apie tai, kad ateitis priklausys tik nuo mūsų pačių – specialistų pasirengimo, gebėjimo administruoti Europos Sąjungos lėšas ir, kas nemažiau svarbu, nuo valdininkų padorumo ir sąžiningumo.
Jau tada buvo aišku, kad nauja perspektyva surengs ir nelengvų egzaminų. Kada ir kaip narystės Europos Sąjungoje privalumus ant savo stalo pajus paprastas žmogus, lems tai, ar pasinaudodami finansine parama sugebėsime pertvarkyti savo ūkį, kad Lietuva galėtų konkuruoti su kitomis šalimis. Kol kas, deja, matome kitokią konkurenciją – nepaliaujamas grumtynes dėl postų ir galimybės skirstyti Europos Sąjungos milijonus.
Neabejoju, kad mūsų valstybėje susiformavo patyrusių, laikmečio reikalavimus atitinkančių vidutinės grandies pareigūnų, valdininkų luomas, tačiau tai, kas vyksta valdžios viršūnėse, su kaupu patvirtina prieš porą metų išsakytus nuogąstavimus. Tokio įvykių scenarijaus tikriausiai nesitikėjo niekas.
Demokratijos eksportu pastaruoju metu garsėjanti Lietuva sukūrė precedento civilizuotame pasaulyje neturinčias vidaus politinio gyvenimo taisykles. Dabar jau nesvarbu, kad laimi rinkimus į Seimą – valdžia lieka tose pačiose rankose.
Dar vienas skiriamasis lietuviškosios demokratijos bruožas – visiškas valdžios atsiribojimas nuo žmonių. Žinoma, bent jau Seimo pirmininkas tokiai pozicijai pateisinti turi neatremiamą argumentą – žmonės jo nei rinko, nei išrinko. Ne ką daugiau šia prasme galima reikalauti ir iš premjero, kurio vadovaujama partija pelnė tik kas septinto rinkėjo pasitikėjimą.
Dažnas šalies gyventojas yra ne iš nuogirdų patyręs, kad tokios sąvokos kaip teisė ir teisingumas Lietuvoje reiškia nedaug. Kas kita – didelė Europa, kuriai mūsų nacionaliniai teisės bei teisėsaugos ypatumai yra nežinomi ir nelabai įdomūs.
Tačiau praėjusiais metais ratifikavęs neperskaitytą Europos Sąjungos Konstituciją Seimas paskutinėmis kadencijos dienomis pasiuntė bendrijai aiškų signalą, kad teisė Lietuvoje yra nuvertinta. Parlamentarai nereagavo į Lietuvos teisininkų draugijos išplatintą pareiškimą, kuriuo specialistai norėjo atkreipti jų dėmesį į tai, kad panašaus masto aktų priėmimas – ne žirgų lenktynės, kur laimi greičiausias.
Gal būt neveltui toks neregėtas Seimo narių uolumas visuomenėje sukėlė abejonę, ar tik nesitikima kada nors ir už šį balsavimą išsikovoti rentų arba sklypų?
Vis dėlto dabartinė valdžia cinizmu lenkia pirmtakes. Interesų grupių įtaka politikams tapo tokia akivaizdi, kad ir daugelis paprastų žmonių, deja, jau priima tai kaip neišvengiamą ir beveik savaime suprantamą dalyką. Savivalę ir nebaudžiamumą skatinantis tautos abejingumas valdžios veiksmams yra tai, ko tik ir trūksta išrinktiesiems bei įtakingiesiems.
Valdančiųjų rankos visiškai savivalei yra atrištos dar ir todėl, kad Seime, be liberalų demokratų frakcijos, nėra konstruktyvios opozicijos. Kai dešiniąja politine jėga save vadinantys konservatoriai stoja krūtinėmis ginti KGB desanto aukštuose valstybiniuose postuose, ar įmanoma kalbėti apie nesuvaidintą jų oponavimą valdančiajai koalicijai? Kokia opozicija gali save laikyti liberalcentristai, kai jų lyderis – ryškiausias nebaudžiamumo ir dvigubų standartų politikos įkūnijimas?
Visuomenės abejingumas, kad ir kaip jis bebūtų pasėtas, yra sunkaus jos negalavimo simptomas. Neseniai skelbti apklausų tyrimų parodė, jog kas trečias Lietuvos gyventojas nė nežinojo, kad Prezidentas skaitė metinį pranešimą. Ne didesnio tautos dėmesio sulaukė į 117 puslapių sudėta premjero panegirika sau pačiam. Kai piliečiams visa tai – tušti garsai, nėra reikalo teisintis dėl privatizuotų viešbučių, vienaip ar kitaip pradangintų milijonų, dvigubų standartų taikymo, pamintų žmogaus teisių.
Abejingam žmogui valdžia neprivalo rodyti, kaip panaudojamos Europos Sąjungos lėšos. Užtenka pasakyti, jog dėl nuolat kylančių kainų kaip ir bet kokių kitų negerovių kalti Europos Sąjungos reikalavimai. Abejingieji nepareikalaus atsakomybės už jau prarastas užsienio investicijas – dėl nežabotos korupcijos, nepalankių verslui mokesčių arba, atrodytų, net ir dėl visai paradoksalių priežasčių.
Ne per seniausiai vėl neva iškilusi grėsmė policijos generaliniam komisarui bei Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkui tik iš pirmo žvilgsnio atrodo nekaltu kai kurių veikėjų įpročiu rūpintis savo, kaip nepailstančių kovotojų, įvaizdžiu.
Bėda yra ta, kad šis pomėgis brangiai kainuoja visai Lietuvai, nes šalys, kuriose iškyla tikra ar dirbtinai surežisuota grėsmė tokio lygio pareigūnams, priskiriamos terorizmo rizikos valstybėms. Tokios šalys savaime įvardinamos kaip nesaugios užsienio kapitalo investicijoms.
Tačiau dar liūdniau, kad valdžia Lietuvą jau pavertė pamote savo žmonėms. Mokslo ir kultūros autoritetų intencija “Kad Lietuva neišsivaikščiotų” yra bejėgė prieš ydingos valdančiųjų politikos kuriamą realybę.
Tautos ateitis nėra strateginis valdžios orientyras. Tai rodo ir faktas, kad šalyje jau trūksta dirbti mokančių rankų, o apleidžiančių Lietuvą žmonių srautas nemažėja. Ne geresnė padėtis mokslo bei švietimo sferoje. Blogindama studijų sąlygas, ignoruodama šiuolaikiškų technologijų, mokslo programų plėtrą Vyriausybė perša Lietuvai intelektualaus produkto nekuriančios, išsivysčiusius kraštus aptarnaujančios šalies perspektyvą.
Atrodytų, jog valdžios vyrai savo “žygiais” jau turėjo įtikinti tautą, kad ateities viltis turime sieti ne su jais, o su aktyviu visos žmonių bendruomenės dalyvavimu švietimo, kultūros, šeimos stiprinimo, piliečių savimonės ugdymo darbuose. Šiuo požiūriu pasigendu kur kas ryžtingesnės mūsų šviesuomenės, mokslo ir meno autoritetų pozicijos.
Čia pat – Spaudos atgavimo, kalbos, knygos diena. Prieš dvejus metus tą iškilią dieną minėjome referendumo dėl stojimo į Europos Sąjungą išvakarėse. Pernai – ką tik tapę bendrijos nariais. Ar spėjome įsitikinti, kad Europa nesikėsina į mūsų tautinę savimonę, tapatumą ir kalbą? Pavojus slypi kitur – mūsų akyse nyksta pati tauta.
Devynioliktojo amžiaus pabaigoje “Varpo” leidėjai ragino mesti “grūdą po grūdui ant tautiškos dirvos ir išmokinti lietuvius lietuviškai mįslyti, sujudinti ir sutraukti juos į darbą”.
“Žmogus, kuris žiūri į mus, reikalauja tiesos ir teisingumo. Turi būti apsaugotas jo gyvenimas, darbas, kūryba, apgintas ir pagerbtas jo žmogiškumas, sąžiningumas, dora”, – po šimto metų, 1988-ųjų rugpjūčio 23 dieną, Vingio parko pušų apsuptiems tūkstančiams žmonių ir visai Lietuvai kalbėjo Poetas.
Šiandien tie žodžiai atsirita skausmingu aidu, tačiau neturime pasirinkimo – privalome iš naujo pradėti tą darbą.
Gegužės mėnuo tarsi lieptas susieja Motinos dieną su Tarptautine vaikų gynimo diena. Noriu palinkėti, kad visą šį mėnesį nutviekstų ne tik pagaliau pasirodžiusi pavasario saulė, bet ir motinų meilė savo vaikams bei vaikųmotinoms. Būkime verti Jų, gyvų ir jau iškeliavusių, meilės.
„Omni laiko“ redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnyje pareikštomis mintimis.
