Daiva NORKIENĖ
- Aš niekada neatsisakiau apsaugos! Aš ieškojau pagalbos pas Bobelį ir Paulauską... Pagaliau aš prašiau tik vizų savo vaikams ir žmonai, kad galėtų išvažiuoti į užsienį. Ir nieko! Mus paliko likimo valiai, - "Akistatai" tvirtino Rimas Okuličius.
Prieš kelias dienas išspausdintas LR Policijos departamento Kriminalinės policijos biuro pareigūno pasakojimas apie liudininkų apsaugą Lietuvoje sujaudino žinomo panevėžiečio šeimą. Paskambinęs žurnalistei jis teigė, esą "policija be reikalo giriasi". Savo interviu Rimas Okuličius atskleidžia, ką patyrė jo šeima, būdama "valstybės saugomais žmonėmis".
Kol kas - ramybės iliuzija
Apniukusią žiemos dieną Panevėžys atrodė sustingęs: per žliugsintį sniegą maknojo vienas kitas šlapdribos nebijantis praeivis, o prasilenkiantys automobiliai vienas kitam tingiai mojavo langų valytuvais. Lietuviška Čikaga vadinamame mieste prieš keletą mėnesių teisėsauga "išretino" vieną žiauriausių ir įžūliausių šalies gaujų. Prieš kelerius metus tą "darbą" "Svainijoje" pradėjo jos savininkas Rimas Okuličius. Šiandien ir "aukštaičių Čikaga", ir "Svainija" - nebe tos. Mieste bent pusmetį neužregistruota nė vieno rezonansinio nusikaltimo, pasišaudymai ir sprogdinimai laikinai "persikėlė" į Kauną, o žiniasklaida eksploatuoja vieninteles su Panevėžiu susijusias "sensacijas" - "iškasinėja", fotografuoja ir "perlaidoja" ankstesnes "tulpinių" aukas. Gali pasirodyti, kad Panevėžį pagaliau apėmusi santarvė, taika ir ramybė.
"Svainijos" irgi nebėra: ant erdvaus pilko pastato pritvirtinta iškaba skelbia, kad čia dabar - parduotuvė "Stvara". Mat Okuličiai patalpas išnuomojo kitiems verslininkams, o patys tenkinasi antrajame aukšte įkurto alaus baro duodamu pelnu. Danguolę Okuličienę ir sutikome prie šio baro prekystalio. Šeimininkas triūsė buitinėse patalpose. Šalia sukiojosi ir visi trys Okuličių vaikai: Dainius, Gintė ir Darius. O vienintelis į apsaugininką panašus "asmuo" čia buvo vienuolikos metų dobermanas Grifas. Taikus, net loti nesivarginantis keturkojis dažniausiai snūduriuoja ant sofos, tiktai kartkartėmis išbėgdamas į kiemą apžiūrėti ir "pasižymėti" savo bei šeimininkų valdas.
Nežino, kas saugojo
- Panašu, kad jūs jautėtės saugus, jeigu viešai atsisakėte policijos "paslaugų"? - klausėme be užuolankų.
- Tai netiesa. Aš niekada jų neatsisakiau, - R. Okuličius neslėpė nepasitenkinimo, kad visuomenėje pasklidusi tokia nuomonė. - Kur raštas, kad aš nenoriu, jog būtų saugoma mano šeima, mano vaikai? Manęs netenkino tiktai forma, kaip tai buvo daroma.
- Ir kaipgi?
- Iš pradžių trejus metus mus saugojo Vadovybės apsaugos departamento (VAD) žmonės. Su jais buvo galima ir pasikalbėti, ir pagarbą jautei. Tačiau kai 1997 metais atėjo kažkas kitas, tai viskas apsivertė.
- Kaip "kažkas"?
- Net nežinau, kas tokie mus saugojo. Atvažiavo toks nepažįstamas žmogus iš Vilniaus. Nepasisakė nei kas jis toks, nei iš kur... Pakišo man pasižiūrėti kažkokį raštą, kuriame buvo nurodyta data ir kelios sąlygos. Nelabai net prisimenu, kas ten buvo, nes to rašto mums taip ir nepaliko. Prašiau bent vieną egzempliorių mums duoti. O jis parodė, apsisuko ir išėjo. Nuo tol mus saugoti ėmėsi policijos "Aras". Tai, kaip jie tą darė, mums nepatiko.
Sutarties nebuvo
- O sutartis? Juk policija teigia su saugomais liudininkais sudaranti specialias sutartis. Kodėl pasirašėte, jei ji jūsų netenkino?
- Kokia sutartis?! Niekas man nieko nedavė pasirašyti. Aš net nežinojau vardų žmonių, kurie pas mus ištisas dienas "gyveno". Aš prašiau apsaugos, su mumis kažkas kažką lyg ir darė, tačiau nesitardami. Ir nežinojom nei ką, kaip, nei ar ilgai... Štai išvežė į Vokietiją vaikus. Pasakė, kad to reikia jų saugumui, paėmė ir išvežė. Nepasitarę. Lygiai taip pat, savo nuožiūra ir nepasitarę su mumis, juos atgal parkraustė. Įsivaizduojat, koks jausmas, kai kažką daro "tavo labui", "tavo saugumui", bet be tavo žinios? Iš pradžių net nežinojau, kur išvežė, o vėliau paaiškėjo, kad jie mokosi Vasario 16-osios lietuviškoje mokykloje. Skambindavau direktoriui, klausinėdavau, kaip jie laikosi, mokosi. Sakydavo, kad normaliai, kaip ir daugelis. Ir kad išdykę, kaip ir visi... Apsipratau su mintimi, jog vaikai jau saugūs, o mums vis žadėjo, jog netrukus ir visa šeima galės persikelti į Vakarus. Tik staiga lyg perkūnas žinia: vaikai grąžinami atgal, į Panevėžį. Atseit pradėjo prastai mokytis. Bet juk aš juos ne studijuoti į užsienį leidau, o dėl saugumo...
- O kaip su prižadėtaisiais Vakarais?
- Man buvo sakoma: kai nebūsi reikalingas čia, Lietuvoj, padėsim išvažiuoti į užsienį. Ir taip sakė ne kartą. Tada mes pardavėme "Svainijos" parduotuvės įrangą ir baldus, pasiruošėme ir ėmėm laukti. Ko? Kol padės išvažiuoti į kokią nors Vakarų šalį ir saugiai įsikurti. Kai pamatėme, jog niekas nė nežada ištesėti pažadų, norėjome bent verslą atgaivinti. O nusipirkti naują parduotuvės įrangą jau nebebuvo iš ko. Teko patalpas perleisti kitiems, o sau pasilikti tik antrojo aukšto barą. Patys čia dirbam, patys jį saugom...
Čia į pokalbį įsiterpė Danguolė Okuličienė:
- Kai čia "apsigyveno" "Aro" pareigūnai, aš pasijutau taip, tarsi būčiau kalėjime! Rodos, esi savo namuose, o jautiesi tarytum už grotų... Buvo sudarytos tokios nepakenčiamos sąlygos... Įsivaizduokite: sėdi šalia visiškai svetimas ginkluotas žmogus, korio nežinai nei vardo, nei žodį gali ištarti. Nieko! Ateina ir tyli akmeniniais veidais. Arba marširuoja po kambarį, garsiai belsdami batų kulnimis. Tas dunkst, dunkst, dunkst aidėdavo per visus pastato aukštus. Norėdami kur nors išeiti ar išvažiuoti turėdavome tartis prieš parą: tiek laiko jiems reikėjo rasti automobilį, su kuriuo mus palydėtų. Juk esame penkiese ir mūsų automobilyje apsaugininkams nebelieka vietos. Kai kartą, nesulaukę, kol jie ras kokią mašiną, svarbiais reikalais išvažiavome vieni, buvo traktuojama, kad "Okuličius su šeima nuo apsaugos pabėgo". Kai mus saugojo Vadovybės apsaugos departamento žmonės, ir atmosfera buvo šiltesnė, ir tokių problemų nekildavo.
- Norite pasakyti, kad apsaugos funkcijas perėmus policijai, pablogėjo ir padėtis?
Rimas Okuličius:
- Taip ir yra.
- Kiek mes žinome, tie žmonės laikosi ypatingo slaptumo, todėl ir negalėjote tikėtis familiaraus elgesio.
- Tačiau kaip ilgai tai galėjo tęstis? Kiek mus būtų saugoję? Dar metus, penkerius, dvidešimt? Tiek laiko turėjome sėdėti namuose, netvarkyti jokių reikalų, nevažiuoti į svečius, nes apsaugininkai neturi finansinių galimybių mus palydėti? Ar tai normalus gyvenimas? Kur ta sutartis, garantija, kad kada nors mūsų padėtis pasikeis? Nauja šalis? Naujas pasas? Darbo vieta? Jie giriasi, kad neatsilieka nuo Vakarų. Aišku: kaip yra atsilikę kokiu šimtmečiu, taip ir velkasi iš paskos per tiek nutolę. Ir tai vadina neatsilikimu. Aš niekada nesakiau ir niekur nepasirašiau, kad nereikia saugoti mano žmonos, vaikų. Tiktai netekęs kantrybės pasakiau "Aro" vyrams, kad jei tai, ką jie veikia mano namuose, ir yra apsauga, tai daugiau gali nebeateiti. Taip ir padarė. O vėliau buvo oficialiai paskelbta, kad "Okuličiaus šeimai pavojus daugiau nebegresia", todėl jiems nereikalinga jokia apsauga. Įdomu, gal jie apklausė "tulpinius" ar privertė pasirašyti, kad yra tokie garantuoti mūsų saugumu? Kaip jie galėjo nuspręsti, kad jau nebegresia?
Neparūpino net vizų
- Jūs rašote, kad nė vienas, bendradarbiavęs su policija, nesigailės. Kad liudininkais bus pasirūpinta. Tačiau kaip aš galiu tuo patikėti, kai aplinkui tik ir girdi: policija pasinaudojo, išgavo duomenis, prižadėjo galybę lengvatų ir... pametė. Antai vienas panevėžietis davė parodymus netikros valiutos gaminimo byloje. Iš pradžių jį saugojo "Aras". Bet tik kol buvo baigta byla. O tada penkeriems metams įkišo už grotų. Tokių atvejų daugybė. Juos saugo, kol reikalingi, o paskui palieka. Antai Skačkauską irgi saugoja "Aras". O žinot, kas jo laukia, kai baigsis bylos? Šimtu procentų įsitikinęs: jį nuteis. Ir tada arba jis išprotės, arba bus lavonas. Ir žinia spaudoj: "Pasikorė, nes neišlaikė nervai". Jeigu esi banditas, tai toks ir lik. Iki gyvenimo pabaigos! Aš kalbu apie Skačkę. Nes jį iščiulps, pasinaudos ir pames. Nors dabar tikriausiai žada visokių gėrybių.
Prokurorai, tardytojai rožinių pažadų dėka išaiškina rezonansinius nusikaltimus ir dedasi naujus antpečius, o skurstanti valstybė realių apsaugos priemonių nesugeba įvykdyti. Prisiminkime kad ir jauną vaikinuką Ivaną, davusį parodymus prieš V. Belecką rezonansinėje kunigo Mikutavičiaus nužudymo byloje: netrukus "zonoje" jis buvo rastas negyvas. Atseit neišlaikė nervai ir pasikorė.
Kitas variantas, kuris galėtų laukti D. Skačkausko, tai brolių Čepų likimas, - svarstė Rimas Okuličius. - Bet tai, ko gero, irgi ne ką geriau. Kaip jūs manote, kodėl prie Čepų neprileidžia jokių žurnalistų? Ogi kad nekalbėtų, kaip jiems dabar "gerai". Teko girdėti, kad vyrukams jau ir stogas važiuoja: kartais šoka, kraunasi lagaminus ir įsivaizduoja, jog netrukus kur nors keliaus. Apramina, paguodžia. Suteikia pagalbą - ir vėl liudyti. Kuo jų gyvenimas kareivinėse geresnis už kalėjimą? Bet kai taps nebereikalingi, tai pateks su visais į "zoną". Ir net nesiryžtu spėlioti, kas jų laukia tada...
- O gal jūs menkinate policijos nuopelnus tik todėl, kad Lietuva neišgalėjo įkurdinti jūsų šeimos tokioje turtingoje šalyje kaip Amerika?
- Jei man rūpėtų tik mano paties ateitis, aš jau seniai gyvenčiau kur nors Vakaruose. Anksčiau buvau neilgam išvykęs į Angliją, apsižvalgiau (apsauga palydėjo tik iki valstybės sienos), bet grįžau rūpintis savo žmona, vaikais. O galėjau likti. Pamatęs, kad niekas mūsų, kaip žadėjo, į Ameriką nebeperkels, pats ėmiausi žygių: buvau pas Seimo narį K. Bobelį, pas Seimo pirmininką, pas "Aro" vadovus. Žinote, ką man patarė? Ogi mėginti išlošti "žaliąją kortą" arba tuoktis su amerikiete. Ar galite įsivaizduoti: K. Bobelis, žmogus, kuris nori būti šalies prezidentas, valstybės saugomam asmeniui pasiūlo lošti "žaliąją kortą"!
- Lietuvos policijos biudžetas yra pustuštis. Tikriausiai ir iš ankstesnės publikacijos supratote, kaip varganai finansuojama liudininkų apsauga, o visą šeimą įkurdinti Amerikoje - milžiniški pinigai. Vargu ar dėl valstybės bėdų dera kaltinti niekuo dėtus baudžiamojo proceso dalyvių apsaugą vykdančius pareigūnus...
- Bet aš pagaliau prašiau ne darbo, ne naujų namų, o tiktai visai šeimai išduoti leidžiančias išvažiuoti vizas. Gyvenimą kaip nors kurtumės patys. Bet ir vizų mums niekas nedavė.
"Akistatos" žiniomis, į Ameriką be vargo išvažiavo ne vienas "tulpinis". Kai kurie ten, apsimetę dažytojais ir remontininkais, įsitrindavo į pasiturinčių amerikiečių namus, juos apvogdavo ir krovėsi kapitalą. Anglijoje, Ispanijoje ramiausiai sau gyvena policijos ieškomi "tulpiniai", kuriems nereikia nei vizų, nei darbo, nei naujų pavardžių. Banditai sugeba taip įsitaisyti, kad jų neparkrapšto nei Lietuvos policija, nei Interpolas. Banditams policijos pagalbos nereikia.
Tačiau jos labai trūksta "mafijos duobkasiams", kurie dažnai lieka "pliki" ir gana pažeidžiami. Ar ne todėl šiek tiek pareigūnams žinių apie "tulpinius" suteikęs Skačkės kolega panevėžietis D. Fedčas, pasak kai kurių šaltinių, kreipėsi į Generalinę prokuratūrą: tegu ši uždraudžia spaudai rašyti apie jo bendradarbiavimą su policija! Jei žmogus jaustųsi patikimai saugomas, ko jam reikėtų drebėti? Tuo tarpu R. Okuličius nė akimirkai nesiskiria su ginklu, treniruojasi, vaikams įsakęs temstant sėdėti namuose. Kol kas šis valstybės išduotas žmogus jaučiasi drąsus ir optimistas. Jis teigia, kad savo šeimą vis tiek apgins.
