Geras buvo kelias, gražus. Net neprisimenu kaip nutiko, kad mažo žavaus miestelio pakraštyje vos nepartrenkiau staiga į važiuojamąją kelio dalį išbėgusio žmogaus su apvaliu it didelis raudonas ledinukas daiktu rankose.
Elgesys iš tiesų paikas ir vaikiškas, netgi pavojingas pamanytų dažnas, o pilietiškesnis, galbūt, pačiupęs už rankos net nuskubėtų pabendrauti su padaužos gimdytojais apie atžalos elgesio gatvėje žinias irgi įgūdžius. Sutinku, galbūt, paskutinis variantas mažai tikėtinas, tačiau smiliumi pagrūmotų dažnas. Nors... Tiesa, tas žmogus su milžinišku ledinuku rankoje buvo gal kiek per aukštas ir visai ne vaikiškai apsivilkęs idant jam būtų galima pritaikyti ankščiau aptartą modelį. Be to jis buvo ne vienas. Abu vienodai apsirengę tik anas rankoje laikė kažką panašaus į plaukų džiovintuvą. Vos tik supratau, dešine koja užguliau stabdžius tokia jėga, kad mano linksmasis bičiulis, auksaspalvis retriveris keistu vardu Kuba, nuo galinės sėdynės, perkirtęs „vairuotojo teritoriją“, ant priekinio stiklo paliko dar keistesnį savo šlapios nosies visai ne daktiloskopišką antspaudą. Mulkis (aš, o ne šuo)!
Įspūdingas pareigūno manevras ir aš jau šalikelėje. Plačiai atlapojau langą pasiruošęs saikingai atgailauti, bet nespėjau. Beprasiveriantį sąžinės balsą užgniaužė klausimas: “Kur leki?”. Prietaisas rodė jokiam vairuotojui nepalankius skaičius. Susimoviau. Gal kaltas vaizdingas Nemuno vingis dar prieš akimirką šmėstelėjęs ir dingęs galinio vaizdo veidrodėlyje, gal flegmatiškas savaitgalis, po kurio norisi lėkti ten, kur visko daug, vyksta greitai ir nuolatos.
It neskanios sriubos lėkštę, kaltę norisi nustumti ir diplomatiškai ištarus “nelabai neskanu” tikėtis, jog supras ir, jei pavyks, atleis. Kaltei, kalbant apie įstatymą, posakio “skonio reikalas” nepritaikysi niekaip kaip ir plepalais apie “žmogiškąjį faktorių” neišsisuksi. Na, o paistalus, jog absoliučios kaltės nėra yra tik jos kiekis arba dalis, kurią nustatyti labai sunku, o šalikelėje beveik neįmanoma, “pamečiau” vos išgirdęs - “praeikit su manimi”. Po klausimo “kur leki?” tai nuskambėjo netgi maloniai. Pusiau efekto būsenoje atsisegiau saugos diržą, įjungiau “avarinį”. Į realybę gražino pro vairuotojo dureles vos į važiuojamąją kelio dalį neliuoktelėjęs Kuba. Gal nosį niežėjo, gal norėjo pasinaudoti proga pasižmonėti, bet ryžtingai, prieš pat nosį užtrenkiau dureles. Įkliuvom abu, brolau.
Visuomet sakiau, jog gerbiu pavojingą ir sunkią tarnybą, solidarizuojuosi prieš akivaizdų pareigų ir atlygio neatitikimą valstybinėje tarnyboje saugant piliečius nuo savęs pačių ir kitų kriminalinių elementų. Gerbiu visas prigimtines žmogaus laisves ir teises. Teisę į mokslą ir profesijos pasirinkimą taip pat. Tik nežinau ar mokyklose vis dar dėstomas profesinis orientavimas. Turbūt ne, nes kaip suderinti paklausią policininko profesiją ir policininkų algas? Pamintas žmogiškasis orumas, - sakysit. Taip, stuksensiu padais į krūtinę reikšdamas pritarimą, bet galima galvą nusisukti bandant suvokti kodėl dirbama ten, kur mažai arba nepakankamai moka? Sako, jog nūnai valstybėje statybininkų katastrofiškai trūksta ir tai ne “plėšiniai”, bet reali galimybė gyventi geriau. Reikia tik dryžuotą lazdelę pakeisti plaktuku ar mūrininko mente. Tiesa, net ir dryžuota lazda turi du galus – teks pamiršti tą saldžią, uniformos (ne įstatymo!) teikiamą “chaltūros” galimybę.
“Praėjau”. Saikingai ir ne itin sumaniai užmaskuotame automobilyje sėdėjo dar vienas peizažų ar tingaus savaitgalio užliūliuotasis ir todėl panašaus likimo ištiktasis. Tokios situacijos suartina ir pajunti kone brolišką vienybę beigi nuoširdžiai gilų atjautimą vienas kitam. Pasisveikindamas santūriai linkteliu galva. “Kolega” atsakė ir visi įmanomi geografiniai, visuomeniniai, socialiniai, rasiniai ir, esu įsitikinęs, religiniai skirtumai išnyko it “Sąjūdžio” metais. Taigi, būtų netgi visai jauku, jei ne tas “senos geros” animacijos klausimas: kur dėti kablelį “bausti pasigailėti negalima”. Antra vertus, ko galėjau tikėtis? Esu pažeidėjas ir mane tuoj baus. Valdžia, plačiąja prasme, stebuklingai atskleidžia asmenybės bruožus ir sužiba ją gavusio beigi tuoj teisingumą įgyvendinsiančio akys.
“Kolega” atgailavo gerokai atkakliau, jam net netyčia, kartu su nevilties atodūsiu, išsprūdo nuoširdus “atleiskit”. Tapo nejaukiai tylu. “Aš ne klebonas, atleisti negaliu”, - nutraukė tylą pareigūnas. “Tada dovanokit”, - išlemeno atgailaujantis, “dabar ne Kalėdos, o tu man ne giminaitis”, - atsakė išdidžiai tarė kitas. Mintyse skaičiavau kiek balų turiu surinkęs. Atėjo mano eilė.
Tai tiesos momentas ir jis, it aktorius, kas kart lipdamas į sceną, vis dar jaučia nerimą. Tačiau tik tol, kol pamato publikos akis. Jo rankos tvirtos ir balsas jaudulio neišduoda – tokiems momentams jis ruošėsi kelerius metus ir kaskart vis dar girdi savo uniformuoto dėstytojo balsą, girdi žmogiškoms nepriteklių pagundoms pasidavusių kolegų tylias atgailos aimanas, mena jausmą, kai galvon plūsteli adrenalinas tarp pažeidėjo dokumentų radus litą kitą, regi klausiamą žmonos žvilgsnį parnešus algą. Viskas susimaišo į jausmų kakofoniją panašią į derinamų instrumentų garsų chaosą orkestro duobėje, bet pareiga, it dirigentas, mosteli batuta ir prasideda spektaklis.
“Tai ką darysim?” paklausia jis (o gal siūlo?) ir pagarbos likučiai ištyžta sudužusio termometro gyvsidabriu. “Visgi prisiminė žmonos žvilgsnį algos dieną...”, pamaniau. Iš kur jie traukia tokius žvilgsnius, negi tas pats uniformuotas dėstytojas kokiame nors užklasiniame fakultatyve moko to mimikos meno, kuriame susimaišo nuolankumas ir įstatymo sargo galia?
“Neduosiu. Iš pagarbos uniformai, iš dalies ją vilkinčiam asmeniui - neduosiu. Susimoviau – bauskit. Niekada nedaviau, nemoku ir dabar neduosiu, o su žmona aiškinkitės patys”, - pagalvojau, kol iškalbingai vartė mano dokumentus, bet, nesulaukęs pasiūlymo, atsidusęs konstatavo: “rašysim protokolą..”.
Pildant dokumentus jam parūpo kur dirbu, paskiau paklausė kur gyvenu ir, galiausiai, pasiteiravo telefono numerio… Nesužinojęs nei vieno, nei kito, nei trečio rūsčiai paklausė ar galėsiu ateiti nurodytą dieną, nurodytu adresu. Mintyse prabėgo keletas tolesnių galimų veiksmų scenarijų tačiau logiškiausia atrodė korektiškai perspėti žmogų apmaudžiai apsirikus, pabrėžti homofobijos žalą ir tolerancijos svarbą, primygtinai pasiūlyti tuščiai negaišti laiko, paraginti surašyti baudos kvitą ir palinkėti neprarasti vilties ieškant artimos sielos. Paini irgi nemaloni situacija, tačiau, pamačius adresą, sunkios tarsi slogutis mintys dingo it gaidžiui ryte sugiedojus. “Giraitės 3“, - garsiai perskaičiau kelis kartus, paskutinįjį, sakyčiau, net visai džiugiai ir su šauktuku.
Nesupratus džiugesio priežasties buvau nužvelgtas jau įstatymo sargo žvilgsniu. Jame šį kartą įžvelgiau sudužusią viltį vakare parnešti žmonai gėlių ar žlugusią galimybę antrai žirnių porcijai bare su draugais ir be uniformų. C’est la vie, argi ne ironiška, jog bausdamas baudi save, pamaniau, - “Neironiška jeigu tu - policininkas…”, - pamanė jis ir tuo mūsų telepatiškas ryšys baigėsi. Tačiau gavęs kvietimą lipti į automobilį, jaučiausi ramiau nors jie buvo dviese. Tas kitas, kur su “plaukų džiovintuvu” rankoje, labai priminė personažą iš vienos humoro laidos. Toks pat nevykęs ir gal nebūčiau jo šiandien prisiminęs, bet šiame spektaklyje jis suvaidino savo vaidmenį, o “originalas” visada įdomesnis ir sodresnis už kloną ar kopiją.
“Rašyk”, - nuskambėjo sotus įsakymas ir tarsi nacionalinio diktanto diktorius anas pradėjo raiškiai diktuoti, - “Su padarytu nusižengimu sutinku ir nuoširdžiai gailiuosi. Parašas”. Kadangi tekstas nebuvo itin klastingas skyrybos ar gramatikos ypatumais, nesunkiai įveikiau šią užduotį. Tiesa, ranka kiek sudrebėjo rašant “ nuoširdžiai gailiuosi”. Ne, su rašyba viskas aišku, bet nesijaučiau, kad būčiau kažkaip ypatingai nuoširdžiai gailestį maitinęs savimi. “Tarnyba pavojinga ir sunki”, - iškilo akyse lozungas ir jeigu tai sustiprins pareigūnų tarnybinę motyvaciją ir tikėjimą savo misija, prašom, negi sunku. “Nuoširdžiai gailiuosi” išraičiau, bet taško nepadėjau ir tęsdamas mintį garsiai skaičiau, tai, ko mano pilietinė pareiga neleido nerašyti. Su kiekvienu prierašo “drįstu pastebėti, kad…” punktu tįstantys veidai rodė sumišimą. Spėju, kad emocijų būta neigiamų, nes drįsau pastebėti kai kuriuos, beje visai smulkius, veiksmų ir įstatymo neatitikimus praktikoje, kuriuos pareigūnai didvyrišku, bet nepiktai pakeltu ir tik šiek tiek isterišku tonu oriai atrėmė. Buvau sužavėtas drąsiais įstatymo interpretavimo potėpiais ir laisvais minties mostais (Sąmojis “Aš ne kunigas, atleisti negaliu” ir k.t. sumenko negrįžtamai).
Neslėpsiu, jog nuoširdžiai nustebau sužinojęs, jog pareigūnas prisistatyti neprivalo, jeigu pažeidėjas savo automobilyje vežasi piktą ir “didelį kaip veršį” šunį. Tokia formuluotė, sako, yra net kažkokiame Seimo nutarime. Neturiu pagrindo netikėti, nes politika mano interesų reitingų lentelėje užima vietą netoli punkto “herbarijus”. Jaudino kas kita. Turbūt domėdamasis auksaspalvių retriverių psichika ir charakterio subtilumais būsiu praleidęs keletą esminių momentų.
Regis, buvau apgautas ir mano gerojo bičiulio, retriverio keistu vardu Kuba, venomis teka Baskervilių žudiko kraujas. Visai logiški pasirodė pareigūnų pastebėjimai, jog ir nuosavame automobilyje šunį reikia vežioti su antsnukiu, nes tuomet bus saugiau, pareigūnų nervų sistema kentės mažiau, gyvens jie ilgiau ir kokybiškiau. Privalome gerbti įstatymų vykdymą užtikrinančių asmenų saugumą, nes mokesčių mokėtojams per brangiai atsietų kompensacijos už tarnybos vietoje auksaspalvių retriverių mirtinai išgąsdintus pareigūnus ar psichologinę jų reabilitaciją. Gavęs šią gyvenimo pamoką, padėkojau ir atsisveikinau. Nuo tos dienos į Kubą žiūrėjau jau kitaip.
Paskirtoji diena, kaip ir visi kiti ne itin malonūs dalykai, atėjo greičiau nei tikėjausi. Laukiamasis buvo sklidinas supratingumą, brolišką vienybę bei nuoširdžiai gilų atjautimą vienas kitam liudijančių akių žvilgsnių. Santūriai linktelėjau. Kalbėjimo be žodžių svarba čia buvo tokia pat akivaizdi kaip ir eilėje prie stomatologo kabineto durų. Neišvengiamybė vienija ir naikina visus įmanomus skirtumus, griauna sienas ir gaivina. Atimdama grynųjų pinigų judėjimo laisvę, valdžia pasmerkė mus didaktiškiems pareigūnų monologams, bet dovanojo vienybės ir susitelkimo bendros bėdos akivaizdoje jausmą. Kiekvienas įeinantis ten lydimas tylaus palaikymo, išeinantis sutinkamas pagarbiai, kaip kankinys, bet su pavydu.
Laukimas buvo gana informatyvus, nes kiekvienas atsisėdęs į “karštąją kėdę” asmeniškai gaudavo išsamią ataskaitą apie pareigūnų socialinę ir finansinę padėtį (bendrą ir asmeninę), sistemos trūkumus, neadekvatų atlyginimą (tą patį, kuris algos dieną iššaukia klausiamąjį žmonos žvilgsnį), tarnybos pavojus, darbo sąlygas, etc,. Visa tai apipinta graudulingomis smulkmenomis atrodė apgailėtinai, bet nejučia prisiminiau statybininkų trūkumą ir mūrininko mentę, todėl noras užjaučiant paspausti dešinę dingo. Žodžiu, kol atėjo eilė, mano žinios apie padėtį Lietuvos policijos sistemoje, egzamino atveju, būtų įvertintos “puikiai”. Toliau viskas vyko pagal tą patį scenarijų. Išklausiau “privalomąjį kursą” apie sunkią ir pavojingą tarnybą, sužinojau, kad netrukus ateis laikas kai komisarus pakeis vidurinį išsilavinimą turintys eiliniai, kils grėsmė nacionaliniam saugumui keliuose ir prasidės kiti įmanomi kataklizmai. “Baigiamoji” dalis buvo trumpiausia. Rodomuoju pirštu negrūmojo, maža to, prasižengimo kelyje piniginei išraiškai pritaikė “nuolaidą” ir palinkėjo gero kelio. Tačiau noras paspausti dešinę negrįžo.
Automobilyje laukė Kuba. Kaip to įvykio liudininkui, jam buvo visai vis vien ir negalėjau niekuo priekaištauti, nebent už tą visai ne daktiloskopišką antspaudą ant priekinio stiklo, kuris iki šiol atsispinti lange kaip perspėjimas, jog į kelią gali išbėgti neatsargus žmogus ir nebūtinai su apvaliu it didelis raudonas ledinukas daiktu rankose. Gero, gražaus ir saugaus kelio!
