Per grupės gyvavimo dešimtmetį Silvija Kairienė, Evaldas Melnikas ir Kęstutis Valionis matė visko - ir fantastiškų karjeros šuolių, ir dramatiškų nuopuolių. Tačiau du dalykai per šį laiką liko nepakitę: grupę nuolat lydinčios apkalbos bei „Pusbrolių Aliukų ir sesutės“ nepalaužiamas optimizmas.
Pikti liežuviai iki šiol plaka, kad Silvija gyvena susimetusi tai su vienu, tai su kitu, tai su abiem Aliukais, kad jie nesugeba pasidalyti nesantuokinių vaikų, kad uždirba milijonus, kad per daug sustorėja ar per greitai sulieknėja.
„Kad ir kas būtų, neprarandame optimizmo. Žinome, kad vis tiek išliksime, kad viskas mums bus gerai“, - pavasarinėmis nuotaikomis tryško uostamiestyje prieš kelias dienas koncertavę kauniečiai.
Jiems apkalbos ne motais. Juos myli visur: ir Plungėje, ir Švenčionėliuose, ir Kaltanėnuose „Močiutės ne tik pamaitina, bet dar ir lauktuvių pilnus maišus įdeda. Ypač dosnios Telšių rajone. Ir medaus, ir sūrio, ir lašinių duoda“, - kvatojo penkis šimtus koncertų per metus surengiantys muzikantai.
Vardo nelaidojo
„Pusbroliai Aliukai ir sesutė“ - tik sceninis kauniečių vardas. Iš tikrųjų jų nesieja jokie giminystės ryšiai. „Ir labai gerai. Tarp giminių visada būna kivirčų, o mes nesipykstame. Esame ne tik kolegos, bet ir geri draugai“, - „Klaipėdai“ pasakojo S. Kairienė. Paklausta, kieno gi sesutė ji yra, dainininkė sakė esanti visos tautos sesutė.
Pavyko išsiaiškinti ir grupės pavadinimo pirmosios dalies kilmę. Pasirodo, prieš dešimtį metų, kai išsiskyrė pageidavimų ir sveikinimų koncertuose paprastai triumfavęs duetas „Broliai Aliukai“, Aliukas Evaldas nusprendė, kad nevalia laidoti taip ilgai puoselėtą grupės vardą. Dabartinio kolektyvo įkūrėjas brolius pavertė pusbroliais, pridėjo vieną sesutę ir gavo ne ką prastesnį kolektyvą. Bent jau „Pusbroliai Aliukai ir sesutė“ sveikinimų koncertų eteryje svečiuojasi taip pat dažnai, kaip ir jų pirmtakai.
„Kodėl išsiskyrėme? Viskam ateina galas. Būna pradžia, pribręsta ir pabaiga“, - be liūdesio kalbėjo pusbrolių muzikos autorius E. Melnikas.
Grupės nariai neneigė, kad pavadinimas išėjo ilgokas, bet, nors jis jiems ir kelia abejonių, kelio atgal nėra.
Padeda blaivybė
Žodžius grupės šlageriams jau penktus metus rašo klaipėdietis poetas Algirdas Elenskis, kuris taip pat atskubėjo į „Klaipėdos“ interviu. „Jeigu mūsų tekstų autorius gyventų Kaune, kažin ar žodžiai būtų tokie šilti ir prasmingi“, - komplimentų A. Elenskiui negailėjo sesutė.
Paprašyti apibūdinti savo muzikos stilių, pusbroliai ilgai negalėjo rasti žodžių ir po tanku pakišo savo bendraautorį. „Jų stilius yra ir lietuviškas, ir šiuolaikinis, ir madingas. Įdomus, sakyčiau, stilius. Patinka skoninga apranga ir gyvas judesys scenoje“, - tinkamų žodžių ieškojo A. Elenskis.
Inžinieriaus išsilavinimą turintis pusbrolių ir sesutės dainų kūrėjas prisipažino rašantis konkrečius tekstus. „Kam rašyti niekus? Viskas turi turėti savo prasmę. Rašau tokius tekstus, kad žiūrovams skruzdėlės per nugarą bėgiotų“, - aiškino klaipėdietis.
A. Elenskis negailėjo komplimentų savo globotiniams. „Lietuvoje susiformavo keista tendencija: žvaigždės pasirodo, pablizga ir dingsta. O „Pusbrolių Aliukų ir sesutės“ populiarumas ne tik nemažėja, bet ir kyla. Jiems padeda tai, kad yra darbštūs ir nuolat blaivūs, o tai reta Lietuvos estradoje“, - pasakojo jis.
Dainuoja tik mamoms
S. Kairienė tikino, kad pusbrolių populiarumas tai krinta, tai kyla, bet šiuo metu jie yra „ant bangos“. Neseniai septintąjį albumą išleidęs kolektyvas „Klaipėdai“ sakė, kad šis darbas - brandžiausias. Anot S. Kairienės, „Karalienės“ vardu pavadintas albumas yra mažiau komercinis nei visi buvę iki šiol.
„Šis skirtas širdžiai. Gerai, kad neberašau žodžių. Nors ir darydavau tai iš dūšios“, - sakė kelerių metų savo kurtų dainų klausytis mėgstanti sesutė. Tai ji paprastai daro valydama dulkes ar plaudama grindis. „Ir juokinga, ir graudu girdėti senas dainas. O tais laikais atrodė, kad nieko geresnio jau nebesukursime“, - juokėsi S. Kairienė.
Pusbroliai ir sesutė tikino, kad šeimos vakarėliuose savo dainų tikrai nedainuoja, nors tokių prašymų jie sulaukia nuolat. „Iškart įspėju, kad galiu bendrauti, linguoti, klausytis, bet nedainuosiu. Dainuojame tik mamutėms, kad jos būtų laimingos“, - sakė S. Kairienė. Jos bendražygis K. Valionis kvatodamas tvirtino, kad dainuoja tik tada, kai niekas neprašo. „O kai prašo, nedainuoju“, - konstatavo jis.
E. Melnikas buvo kiek kategoriškesnis: „Taip išeina, kad jeigu į baliuką užsuka medžiotojas, tai jis turi šaudyti?“ - klausė muzikantas.
Maišo su „Baliumi“
S. Kairienė tikino, kad per dešimtmetį pusbroliai nėra nė karto dainavę vestuvėse. „Ten reikia dainuoti šlagerius, o mes turime pakankamai savų dainų. Kodėl turėtumėme dainuoti svetimas? Bet kviečia nuolat“, - neslėpė ji.
Dainininkė negalėjo pasakyti, ar pusbrolius savo vakarėliams kada nors yra verbavę garsūs žmonės. „Jeigu ragelyje išgirstu pasiūlymą atvykti į privačią vakarušką, į diskusijas nesileidžiu. Savo principų nelaužome“, - pasakojo ji.
S. Kairienė nuogąstavo, kad pusbrolius dažnai maišo su „Baliumi“. „Būna, kad koncerto metu išgirstame repliką: „Ai, tai jie dainuoja „Baliaus“ dainas“. Man toks palyginimas - graudus. Čia „Balius“ ima mūsų dainas, o ne mes jų“, - teisinosi kaunietė.
Pusbroliai gyrėsi, kad juos ypač mėgsta provincijoje. „Abejoju, kad į A. Mamontovo koncertą kaime kas nors ateitų. Na, gal kokie dešimt žmonių. O į mūsų ateina ir šimtas, ir du šimtai“, - sakė K. Valionis.
Dejuoja be reikalo
Paklausti, kaip jie dėlioja gastrolių grafiką, pusbroliai neslėpė: „Žiūrime į žemėlapį ir matome: „Aha, šiame kaime seniai buvome, tame ir štai tame“. Tada važiuojame“, - aiškino K. Valionis.
Pasak Aliukų, geriausia į provinciją važiuoti ne per darbymetį. „Pavasarį ten visai nėra ką veikti. Tokiu metu traukiame į miestus“, - dėstė K. Valionis. Jis nesutiko, kad miestuose grupės populiarumas yra menkesnis. Klaipėdoje į Aliukus pasižiūrėti ateina 500-600 žiūrovų, Kaune - apie 1300.
S. Kairienė „Klaipėdai“ sakė, kad pragyventi iš muzikos Lietuvoje yra įmanoma. „Kai kurie koncertuoja tik du mėnesius, kol apvažiuoja visus miestus. Mes koncertuojame dvylika mėnesių per metus ir taip jau dešimt metų. Tegul nedejuoja, kad nėra pinigų. Dirbti reikia“, - griežtą poziciją išdėstė dainininkė.
K. Valionis pasakojo, kad Aliukai nesišalina ir pačių mažiausių kaimelių. „Kai kuriuose net kultūros namų nėra. O iš kur tie „kultūrnamiai“, jeigu kaime - penkios gryčios? - klausė jis. - Tenka net persirenginėti valstiečių trobose.“
Maitina lašiniais
S. Kairienė pasakojo, kad kaimiečiai juos išties myli. „Lašiniais pavaišina, medaus, sūrio įdeda. Pilnais maišais išvažiuojame. Vien iš to pragyventume“, - juokėsi dainininkė. Anot jos, dosniausi kaimiečiai - Telšių rajone. „Taip primaitina, kad leisgyviai išvažiuojame“, - tikino Aliukai.
Paklausta, ar grupės nariai gerai uždirba, S. Kairienė tik šyptelėjo: „Normaliai. Nesiskundžiame“. Pinigus Aliukai dalija į tris lygias dalis, todėl kivirčų dėl finansų nekyla. „Nesvarbu, koks kieno indėlis. Aš, pavyzdžiui, išvis norėčiau mažiau dainuoti. Vis tiek savo dalį gaučiau“, - juokėsi kaunietė.
Trijulė nenorėtų pradėti solinės karjeros, nors tokiu atveju jiems nebereikėtų dalytis uždirbtų pinigų. „Esame kaip kumštis. Nupjauk vieną pirštą ir jo nebeliks“, - filosofiškai apie kolektyvo vienybę kalbėjo S. Kairienė.
Pinigus pusbroliai leidžia, kaip ir visi kiti, - rūbams, interjero detalėms, kelionėms. „Esame išmaišę visą Europą. Leidžiame sau pailsėti“, - sakė ji.
Apkalba svorį
Daugelis žiūrovų burnoja, kad Aliukų įvaizdis - prastas. „Kartais sutinku. Tačiau tik jeigu tai pasako draugai, o ne priešai“, - intrigavo S. Kairienė.
Paklausta, ar turi priešų, dainininkė aiškino, kad jais vadina tą patį darbą dirbančius atlikėjus, kurie nevengia pusbroliams įkąsti. „Į jų replikas nekreipiu dėmesio. Žinau, kad jie pavydi. Lietuvoje tai normalu“, - sakė vokalistė.
Ji neslėpė, kad neretai grupės narius apkalba ir į koncertus atėję žiūrovai. Jie neva aptarinėja dainininkų svorį, diskutuoja, su kuriuo Silvija gyvena susimetusi, kieno vaikus augina. „Pirmąsias tris dainas galima kartoti koncerto pabaigoje. Vis tiek niekas nepastebės. Pradžioje visi aptarinėja, šnibždasi, vertina. Koncertas įsisiūbuoja tik į pabaigą“, - pasakojo prie apkalbų pripratusi S. Kairienė.
„Tenka žiūrovams net pirštu grasinti, kad nustotų plepėti“, - pritarė jos kolegos.
Tačiau apkalbos Aliukams - nebaisios. „Visi trys esame optimistai. Tai visko ašis. Net kai apima depresija ar nėra pinigų, vis tiek tikime, kad viskas pasitaisys“, - sakė kone prieštaringiausiai vertinamos grupės nariai.
„Klaipėda“ (www.klaipeda.daily.lt)
