Prezidentas - be moralinio autoriteto? (čia mano sugalvotas pavadinimas, gal jis visai netinka)
Šiandieninė Lietuvos situacija pastaruoju metu kelia didelį visuomenės susidomėjimą. Kadangi ja domisi didelė visuomenės (diskutuoja, kalbasi, bendrauja), toks reiškinys yra įdomus ne tik pats savaime, bet ir tuo, kaip atspindi visuomenės psichologiją, lietuviškąjį mentalitetą. Labai ryškiai matyti tam tikras šiandieninės Lietuvos visuomenės nebrandumas ir, matyt, valstybės nebrandumas. Atkreipkime dėmesį į tai, kokiais skirtingais aspektais vertinamas, aptarinėjamas, nagrinėjamas šitas reiškinys.
Vieni apie jį šneka vadovaudamiesi kišenvagio logika: šaukia, kur įrodymai, kokie įstatymai pažeisti, kokia už tai numatyta bausmė. Kiti kalba visai priešingu aspektu - apie tiesą, moralę, sąžinę. Tie, kurie šios priešpriešos bando išvengti, pretenduoja į solidumą.
Kai kurie Lietuvos politikai apie Lietuvos Respublikos prezidentą kalba tarsi apie monarchą. Girdi, karalius klysti negali, o jo patarėjai - blogi. Taip sakant, pakeisime patarėjus, ir problemos neliks.
Dar kiti, neturėdami visos informacijos, vadovaujasi logika "myliu - nemyliu" ir drąsiai reikalauja atsistatydinimo ar, Seimo komisijai dar net nebaigus darbo, jau drąsiai šaukia, jog tai yra sąmokslas, jog kažkas bando nuversti prezidentą. Kitaip sakant, sprendžiama vadovaujantis jausmais, nežinant visų aplinkybių.
Mano nuomone, tokia situacija aiškiai atspindi Lietuvos žmonių socialinę psichologiją ir parodo, jog žymi dauguma žmonių dar nėra pasirengusi gyventi pilietinėje, tai yra atsakingų už save ir už valstybę žmonių visuomenėje. Tai taip pat parodo Lietuvos žmonių susiskaldymą ir nesugebėjimą susitarti, kokiais principais remdamiesi jie galėtų susišnekėti.
Todėl neatsitiktinai, kaip rodo sociologiniai tyrimai, gana aiškiai išsiskyrė palaikančių ir smerkiančių prezidentą žmonių išsilavinimas, amžius, materialinė padėtis. Turtingesnė ir labiau išsilavinusi visuomenės dalis yra nusiteikusi prieš prezidentą Rolandą Paksą, neigiamai vertina jo veiklą. Menkesnio išsilavinimo, mažiau uždirbantieji žmonės yra prezidento pusėje.
Galima dar plačiau pažvelgti į socialinės psichologijos aspektus. Jei yra tokia situacija, toks aiškus susipriešinimas, ir, ką norėčiau pabrėžti, net susipriešinimas principuose, galima kelti klausimą, kokiais principais vadovaujamasi vertinant šiandieninę situaciją, ko trūksta lietuviams kaip tautai. Pažvelkime į tolimą istoriją. Jei tauta sugeba sukurti didžiulę valstybę ir ją prarasti, jei atsiduria tokioje situacijoje, kai kyla grėsmė pačiam tautos išlikimui (turiu galvoje 18, 19 amžių), kažko, matyt, jai trūksta. Siūlyčiau tokią hipotezę: trūksta vieno iš visuomenės sluoksnių, kuris iki šiol yra menkai atkurtas.
Kitaip sakant, darni visuomenė susideda iš tam tikrų sluoksnių. Jei pažvelgtume pagal indiškų kastų tradiciją, tai būtų dirbančiųjų sluoksnis (žemdirbiai, amatininkai), prekiaujančiųjų sluoksnis ir, indų tradicija vadinant, kšatrijų (karių ir vadovų) bei brachmanų, arba, paprasčiau sakant, dvasinių vadovų sluoksniai. Tai sluoksniai žmonių, kurie pasakys, kokie tikslai yra geri, kokie - blogi, ko siekti, ko vengti, kas yra dora, kas - nedora. Norėčiau pabrėžti, jog pasakyti gali bet kas, tik klausimas, kas to klausys. Darnioje visuomenėje turi būti moraliniai autoritetai.
Tą sluoksnį - dvasininkų, žinių intelektualų - Lietuva nuolat praranda. Jei vėl pažvelgtume į istoriją ir prisimintume krikštą - ką jis reiškia? Atsisakoma tradicinio tikėjimo principų ir atsisakoma tų, kurie šiuos principus skelbia. Katalikų dvasininkai ilgą laiką buvo svetimi, kalbėjo svetima kalba. Kai galų gale jie tapo savi ir pradėjo kalbėti lietuviškai, juos užgriuvo Rusijos imperijos priespauda ir represijos. Pažvelkime kad ir į dvidešimtą amžių - kur atsidūrė šviesesnė visuomenės dalis? Arba Sibire, arba Vakaruose.
Bendra išvada: nuolat dingsta moraliniai autoritetai, ir pamėginti juos šiandien rasti yra labai sunku. Štai klausimas, kurį galėtų sau užduoti laikraščio skaitytojas ar skaitytoja - kas šiandien Lietuvoje neabejotinai yra laikomas moraliniu autoritetu? Būtų sunku atsakyti - rastume gal kokius penkis - dešimt žmonių. Nesugebėjimas į šį klausimą atsakyti rodo, kad šito sluoksnio visuomenėje kaip tik ir trūksta.
Jei toliau nagrinėsime, kas yra autoritetas, pamatysime, jog šiandien Lietuvoje autoritetingu žmogumi laikomas, aukštus reitingus turi tas, kuris užima tam tikras pareigas. Kitaip sakant, vyrauja formalus autoritetas. Kai tik kas nors pakliūva į aukštesnes pareigas, jo nuomonė, jo asmenybė iškart pradedama vertinti. Tačiau sveikoje visuomenėje yra vertinamas asmeninis autoritetas, pagrįstas žiniomis, patirtimi, plačiu akiračiu, moralinėmis savybėmis; autoritetas žmogaus, kuris gali net ir neužimti formaliai dėkingos vietos. Vėlgi savęs paklauskime - ar tai vertinama Lietuvoje? Matome, kad moralinis autoritetas, ir netgi, sakyčiau, moralinis gyvenimo būdas šiandien tikrai nėra vertinamas. Būtų galima įmesti akmenuką ir į žiniasklaidos darželį: jei koks vyriškis išsiskirs dešimt kartų, apie jį tikrai bus parašyta, o jei kas nors gyvena gražiai ir laimingai, užaugina dešimt vaikų, žiniasklaidą vargu ar sudomins. Kartais žurnalų, rašančių apie elito gyvenimą, puslapiuose atsiduria ir rašiniai apie nusikalstamo pasaulio autoritetus. Tai neabejotinai rodo, kad moralinio autoriteto Lietuvoje labai trūksta. Tą patį matome ir įstatymų laikymesi.
Grįžtant prie Lietuvos prezidento situacijos, galima pastebėti, jog pagrįstai (ar nepagrįstai) iš prezidento buvo tikimasi, kad jis bus moralinis Lietuvos autoritetas.
Jei žvelgsime įstatymų prasme, prezidentas nepažeidė jokių įstatymų. Tai yra akivaizdu. Ir jo patarėjų nusižengimai, jei į juos žiūrėsime formaliai, yra labai menki. Bet štai to lūkesčio, moralinio autoriteto, to tikėjimo prezidentas nepateisino...
