Tam, kad tikėtumėte savimi, reikia, kad jus kažkas nuolat girtų. O jei jūsų niekas neglosto, o dar kritikuoja darbą, atsako nepagarbiai, prarandate tikėjimą savimi. Nusvyra rankos. Toks “tikėjimas savimi” yra nieko vertas! Kaip tikėti savimi, nepaisant neteisingos kritikos, šmeižto? O ką reiškia tikras tikėjimas savimi, savo jėgomis? Kaip jį pasiekti?
Silvija rašo: “Jums rašo Silvija. Man 40 metų. Išsilavinimas - aukštasis. Pagrindinės mano problemos - nepasitikėjimas savimi ir galvojimas apie save labai blogai. Aš tiesiog negaliu ištrūkti iš rato. Man kartais darosi labai sunku gyventi. Ir dar kenčiu nuo to, kad man labai svarbi kito nuomonė apie mane. Ir, duok Dieve, jeigu ji dar ir bloga. Man taip sunku, kad net nežinau nė ką daryti. Šiuo metu kenčiu žiauriausias dvasines kančias. Tikiuosi sulaukti atsakymo ir kokių nors paguodžiančių patarimų. Ačiū”.
Silvija neatsitiktinai sako, kad jai svarbi bet kokia nuomonė apie ją, tegul ir bloga. Blogiausia - jei iš viso neatsispindite aplinkinių akyse. Tada jus persekioja jausmas, kad “jūsų nėra”, tuštumos jausmas. Ar tai normalu?
Ne, Silvijos psichikoje esama tam tikrų sutrikimų. Normali psichika - tai kai aplinkinių nuomonė yra svarbi, bet be jos galime ir apsieiti! Galime gerai jaustis, naudodamiesi gamtos dovanotomis meilės sau atsargomis (bet reikia, kad kas nors tas atsargas į mus sudėtų!).
Susirašinėjimas su Silvija leido suprasti, kame slypi chroniško nepasitikėjimo savimi priežastys. Jai buvo pateikti šie klausimai: ar jus mylėjo vaikystėje motina ir tėvas, ar turite artimuosius, šeimą? Ir štai Silvijos atsakymai: ji ištekėjusi, turi dukrą. Vyras - “geras žmogus, ta prasme, kad negeria, nerūko, turi “auksines rankas”, todėl mūsų buitis sutvarkyta iki smulkmenų. Pinigų stygius nuolat jaučiamas, bet tai nėra tragedija”. Tai kame gi reikalas? “Tačiau, - rašo Silvija, - mano vyras toks žmogus, kuris per 17 bendro gyvenimo metų nėra pasakęs gero žodžio, pagyręs, gimtadienio proga padovanojęs gėlių, ištaręs žodį “myliu”. Žinoma, jis ramus, nesibara, bet ir nepaguodžia”. Bet svarbiausia: “kalbant apie mano vaikystę, tai ties kiekvienu klausimu galima dėti minusą. Niekada nejaučiau tėvų meilės, neturėjau vaikystės, kurią galėčiau ir norėčiau prisiminti. Su tėvais nebuvo ir nėra artumo, aš buvau įrankis atlikti darbus, kurių nespėdavo mama”.
Visa tai išdėsčiusi Silvija ir pati suprato, kodėl taip yra: “kitaip tariant, priežastis mano tokios būsenos aš ir pati žinau, tik nerandu būdų, kaip išeiti iš tokios būsenos”. Panacėjos nėra, bet štai keletas paprastų patarimų.
Pirma, tokiais atvejais reikia atvirai pasikalbėti su vyru. Jei vyras vertina jus, šeimą (o tas iš laiško matyti), tai jis gali pasikeisti, jei supras, kiek tas rimta. Vyrai dažnai nesako švelnių žodžių ne todėl, kad neturi jausmų, o todėl, kad yra taip išauklėti ir nesupranta, ko reikia moteriai.
Antra, suprasti, kad visa, kas sunku, praeina, taip pat ir “netikėjimas savimi” (“toks periodas”).
Trečia, reikia išsivaduoti nuo sukauptos per metų metus nuoskaudos. Ji taip pat trukdo save mylėti.
Ketvirta, jei negalite surasti savyje atramos taško, būtina užsiimti psichoterapija. Silvija, nemanykite, kad tik jūs viena išgyvenate nepasitikėjimo savimi periodus. Visi mes pažeidžiami, kartais pakanka “nepagarbaus” tono, kad mes išsimuštume iš vėžių. Bet svarbu surasti būdą greitai susigrąžinti pasitikėjimą. Pagalvokite, už ką galėtumėte save mylėti. Sudarykite savo teigiamų savybių sąrašą ir kiekvieną rytą jį skaitykite!
Penkta, bendraukite su žmonėmis, kurie jus vertina. Ieškokite tokių žmonių, kad galėtumėte pasitikėti jų nuomone. Taip lengviau pakelti ir išlaikyti savigarbą.
Įsidėmėkite: gyvename žiauriame pasaulyje, kur labai retai kažkas mums “glosto galvelę”. Ir išgyvena jame tie, kurie ignoruoja aplinkinių nuomonę, kas “pats sau teisėjas”. Ir tam nebūtinai reikia būti primityviam ir akiplėšiškam!
Kyla psichologinių problemų? Rašykite - [email protected]
