Kaip ir laukiau, krepšinio fanams nepatiko mintis apie “masinę emociją”. Kam malonu suvokti, kad jis priklauso “kolektyvinei” sielai (nors nė vienas mūsų nėra laisvas nuo tos priklausomybės)? Manau, užbėgau politikų ir apžvalgininkų reakcijai už akių: daugelis jų netrukus pasmerkė R. Paksą būtent dėl to, kad jo nebuvo “minioje”, o ten buvęs V. Adamkus “tapo kolektyvinės sielos dalimi”.
Psichologiniu požiūriu čia viskas suprantama: “kolektyvinė pasąmonė” nepakenčia individualios pozicijos. R. Paksas ir čia parodė savo “individualistinį” pradą, už tai ir sumokėjo.
Bet koks kėsinimasis į “minios įstatymą” (“būk toks, kaip mes!”) sukelia nekontroliuojamas emocijas. Jolanta T., pavyzdžiui, laiške man neparinkinėja žodžių: “Man nusišikt ant tų psichologinių vingrybių. Krepšinis yra jėga ir čia nereikia kišti to Freudo, kuris šiaip man labai patinka, ir visai čia ne esmė - psichologinės problemos”.
Viskas teisinga: krepšinio pergalė pakėlė nuotaiką, tūkstančiai lietuvių iš tiesų atsipalaidavo ir linksminosi. Puiku. Bet kodėl nesupratus, kokia jėga čia veikia? “Kolektyvinė pasąmonė”, apie kurią kalba psichoanalizės klasikas C. Jungas, šiuo atveju pakrovė mus teigiama energija. Tačiau kitu atveju ji gali įgauti ir destruktyvų charakterį.
Bet nebijosime galvoti ir neimsime painioti paaiškinimo su pasmerkimu!
Manęs nesuprato ir Tomas L., Arnas K., Lina M., Roberta L. K. ?. mano: “Per krepšinį mes geriam alų, šokam pergalės šokius arba liūdim. Lygiai kaip anos jūsų paminėtos moteriškės su siaubu ištartuose žodžiuose. Nesuprantu, kas čia negerai, ir ar tai reiškia, kad mes nerealizavom savęs ir bandom atsilošti prie ekranų?”.
Jei taip būna kartą per metus ir esate patenkinti gyvenimu - kokios problemos? O jeigu “sportinės aistros” jums yra kaip narkotikai, kurie leidžia pamiršti jus kankinantį nevisavertiškumo kompleksą, tai jos nieko neišspręs. Veikiau atvirkščiai: nacionalinės rinktinės pergalė tik akimirkai “pripumpuos” jūsų “aš” tam, kad rytoj, “praėjus pagirioms”, pajustumėt dar didesnę tuštumą viduje!
Tačiau kiti internautai gerai suprato mano mintį, kad “rinktinės pergalė” - tai dviejų dešimčių sportininkų darbas, o ne mūsų asmeninis nuopelnas. Mane palaiko Gerda K., Dovilė J., Arnas K., Violeta A., Egita S. ir kiti. Neatsitiktinai dauguma - moterys. “Pagaliau atsirado žmogus, kuris suprato ir mus, žmones, kurie jaučiasi kone Lietuvos išdavikais, jei jie nešokinėja iš džiaugsmo drauge su visais. Aš irgi patenkinta mūsų rinktinės pergale, bet visas tas “seilėtas džiugesys” ne man. Ir tokių, kurie “išsaugo savigarbą”, kai visi aplinkui eina iš proto, daug”.
Ar reikia priešpriešinti šias dvi nuomones? Kiekvienam - savo, priklausomai nuo charakterio, auklėjimo ir nervinės sistemos tipo. O “patriotizmo” sąvoka su tuo visai nesusijusi. R. Paksas turi savo kompleksų, jis susikaustęs, todėl reikalauti iš jo, kad jis nuoširdžiai džiaugtųsi ir mosikuotų alaus buteliu, nereikia.
Ir dar. Mes visi patiriame poreikį užsimiršti “didelėje visumoje”. Kasdieniame gyvenime esame veikiau individualistai. Bet pavargstame nuo individualizmo, nuo “aš”, nuo savęs. Mūsų pasąmonėje gyvena giminiškas pradas. Gyvena mūsų tolimų protėvių, kurie priklausė ne sau, o giminei jausmai. Tai susiję ir su mūsų vaikystės prisiminimais, kai priklausėme savo tėvams.
Krepšininkų pergalė, kada aplanko “didžiulio bendrumo” jausmai - tik laiminga galimybė trumpam nugrimzti į vaikystės palaimą ir archajiškus pasąmonės klodus dabartinėje kraštutinio individualizmo ir egzistencinės vienatvės epochoje.
Kyla psichologinių problemų? Rašykite - [email protected]
