Prieš mėnesį internautai skundėsi pinigų, perspektyvų stoka, aseksualia atmosfera Lietuvoje. Vasario mėnesį tendencijos, deja, nepasikeitė. Tą galima paaiškinti sezonine nuotaika: Kalėdų būsenos, leidžiančios džiaugtis šalčiu ir sniegu, praeityje. Vasario mėnesį visi laukiame pokyčių, esame pavargę nuo tamsos ir šalčio. O saulės vis nėra...
Elena L. rašo: “Gyventi Lietuvoje nėra prasmės. Mokslas mokamas, medicininė priežiūra mokama, jau teks mokėti ir už lovą ligoninėje, jei susirgsi. Kam tuomet atiduoti valstybei mokesčius, jei viskas mokama?! Kodėl turiu mokėti už mokslą, jei valstybė iš manęs atima trečdalį uždarbio? O kur dedami mūsų pinigai, kuriuos atiduodame į Ligonių kasas? Pervedami (milijonai!) į sąskaitas draugeliams, kurie neva aptarnaus Ligonių kasų kompiuterius...”
Kaip nesuprasi Elenos nuotaikų? Bet ar jos produktyvios iš psichologinio taško? Elena rašo, kad jai dvidešimt treji: ir tas labiausiai verčia nerimauti. Turint šešiasdešimt tokia nuotaika dar gali būti pateisinama (yra susijusi su “amžiaus nuotaika”), turint keturiasdešimt ar penkiasdešimt ji atrodo kiek keistai, o turint dvidešimt ji neleistina! Tai nenormalu, tai pagyvenusio žmogaus pasaulėjauta!
Lietuvoje tai didelė problema. Masinės informacijos priemonės kasdien veikia mūsų sąmonę, sukurdamos joje neigiamus centrus. Jie skatina mūsų pavydą, formuoja “pasipiktinimą neteisybe”. Nuo to priklauso tiražai... Bet ką mus tas duoda asmeniškai? Ką prideda prie mūsų laimės? Elena rašo apie “korumpuotus politikus”, Tomas R. piktinasi “tvarka Lietuvoje”. Apie tai taip pat rašo Janina D., Ilona S., Benediktas A..
Daugelis iš mūsų gyvena realybe, kurią kuria laikraščiai ir televizija. O mūsų vidinė realybė? Gyvename “šiandien ir čia”, o ne “kažkur ir kada nors”. Reikia išmokti atskirti, kur “mūsų realybė”, o kur realybė, kurią mums primetė žurnalistai, jų pasaulėjauta. Nuo to sugebėjimo dažnai priklauso mūsų dvasinė jėga. Stipriausias yra tas, kuris gyvena savimi.
Atsargiai su veidrodžiu, į kurį žiūrime! Negalima pernelyg pasikliauti svetimų žmonių nuomone. “Jums rašo Silvija. Man 40 metų. Išsilavinimas - aukštasis. Pagrindinės mano problemos - nepasitikėjimas savimi ir galvojimas apie save labai blogai. Aš tiesiog negaliu ištrūkti iš rato. Man kartais darosi labai sunku gyventi. Ir dar kenčiu nuo to, kad man labai svarbi kito nuomonė apie mane. Ir, duok Dieve, jeigu ji dar ir bloga. Man taip sunku, kad net nežinau ką daryti. Šiuo metu kenčiu žiauriausias dvasines kančias. Tikiuosi sulaukti atsakymo ir kokių nors paguodžiančių patarimų”.
Silvijos C. atvejis tipiškas ir vertas atskiro straipsnio. Bet dviem žodžiais galima atsakyti: Silvijai reikia labiau mylėti save. Tačiau tam reikia sukurti tokį savęs įvaizdį, kuris nepriklausytų nuo kitų nuomonės. Tai sudėtinga, bet kito kelio nėra.
Kad mūsų laimė būtų nepriklausoma, reikia mokėti ignoruoti aplinkinius, jų nuomonę apie mus. Vienas kraštutinumas - narcisizmas, savikritikos nebuvimas. Kitas - nemokėjimas “gyventi pačiai sau”, turėti savyje nepriklausomą veidrodį, kuris jums pataikauja... Dar neaišku, kuris kraštutinumas blogesnis. Bent jau Lietuvai, kur toks didelis savižudžių skaičius, yra aktualesnis antras kraštutinumas.
Kiekvienas mes turime talentų, bet jų niekas nepripažįsta. Yra gerumas. Bet jo nevertina. Yra kilnumas. Bet jo nemato. Tai ką gi daryti? Kartis? Ne, pradėkim pagaliau patys save vertinti! Tapkime šiokie tokie savimylos. Kad išgyventume tame “neteisingame”, kaip rašo savo laiške Dangira K., pasaulyje.
Kyla psichologinių problemų? Rašykite - [email protected]
