Kodėl valdžia mėgsta mistiką? Nes ją mėgsta rinkėjai. Paslaptingumo aureolė virš valdžios visuomet pakelia jos įvaizdį tarp paprastų žmonių. Neatsitiktinės kalbos apie monarchijos Lietuvoje atkūrimą. Kaip visa tai atrodo žiūrint psichologo akimis? Lietuvoje - pavojingas senųjų archetipų prabudimas.
Pavargome nuo racionalizmo, mums reikalingas tikėjimas būrėjomis ir šamanais, antgamtiškumu. Proziška, racionali valdžia gali atnešti realią naudą, bet ji neįdomi.
Sabina prisipažįsta: “Galva sukasi, kai skaitai apie aiškiaregius, kurių rankose aukščiausia valstybės valdžia. Lietuva grimzta į Viduramžius. Gėda dėl savęs, dėl savo šalies. Nė vienas save gerbiantis politikas Vakarų Europoje neafišuotų savo ryšių su būrėjomis, nevadintų jų “artimais žmonėmis”. Kodėl tai galima pas mus?”
Sielai norisi tikėti, kad šalis turi savo “likimą”, “laimingą žvaigždę”, kad nacija yra “Dievo išrinktoji”. Visi mes gyvename pernelyg prozišką gyvenimą. Jei ilgą laiką tik skaičiuojam pinigus, rūpinamės banko sąskaitomis, draudimais, “siela” pavargsta. Tada atsiranda visuomeninis poreikis iracionaliems reiškiniams. T.y. mistikai. Tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje, galima laikyti reakcija į kultūrinį vakuumą (kaip finansuojama mūsų kultūra?).
Mes tik manome, kad pažįstame save. Be mūsų kasdieniškojo ir mums pažįstamo “aš”, mumyse glūdi galingi senoviniai archetipai. Tai stiprūs jausmai, kuriuos išgyvendavo mūsų protėviai ir kuriuos paveldėjome drauge su genais. Todėl “viskas kartojasi” istorijoje, nes žmonės išgyvena tuos pačius jausmus įvairiais laikais. “Rasputinai” nuolat kartosis tam tikrose situacijose.
Kai kalbame apie aukščiausius valstybės valdininkus, tai nepamirškim, kad jie irgi žmonės. Jie turi pasąmonę. Jų pasąmonę galima valdyti. Tas pavojinga. Nors tik gyvenimas gali parodyti, kiek jie yra valdomi.
Tačiau tai ne tik politikų problema. Masės turi tokius vadovus, kurie joms reikalingi. Vakarietiškos nacijos pernelyg racionalistiškos, ten racionalizmas jau nuslopino pasąmonę su jos archetipais. Todėl jokiam politikui nė į galvą neateis apsupti savęs būrėjomis.
Lietuvoje, matyt, dar išlieka “gyva siela” (panteizmas, pagoniška pasaulėjauta). Tai ir tampa psichologiniu pagrindu, leidžiančiu atgimti mistikai ir mistinio valdytojo įvaizdžiui. Kas mistikos apsuptas, tas ir mistiškas! Tai pretenzija į carizmą. Caras visada buvo Dievo pasiuntinys, egiptiečių faraonas laikė save patį dievu. Ir visada šalia buvo žyniai, numatantys ateitį. Viskas pažįstama. Šiuolaikiniai prezidentai gali užimti vietą tame pačiame archetipe (jei šis nėra pakankamai nuslopintas racionalizmo). Dvasiškai nesubrendusiose nacijose (jei tik nelaikysime vakarietiškų nacijų “pernokusiomis”!).
Kaip turime elgtis tokioje situacijoje? Nepasiduoti instinktams, vadinti archetipus tikraisiais vardais. Pagrindinis pavojus individui - pasiduoti visuotinei emocijai, ažiotažui ir pradėti manyti, kad jo likimas priklauso nuo valdytojų ir jų būrėjų likimo. Čia mus gali išgelbėti vis tas pats racionalizmas. Kodėl mistika mažiausiai veikia verslininkus? Nes jų sąmonė susiaurėjusi iki minimumo. Jie užsiėmę “skaičiavimais”. Tai gali ir nuskurdinti jų asmenybę, bet tam tikromis sąlygomis tai ir puikus būdas išsaugoti sveiką protą ir nepriklausomybę nuo aplinkos.
Bet kokia konkreti ir praktinė veikla išblaivina. Įsidėmėkite: pasąmonė mėgsta aukštus žodžius ir abstrakcijas (taip pat ir sampratas “Dievas”, “likimas”, “gėris”, “meilė”). Kartais galima išsigydyti žodžiais “procentai”, “valiutos kursas”, “grynasis pelnas”.
Yra pavojus prarasti save mistikoje. Kai jaučiate, kad aplinkui dedasi “nežinia kas” ir patiriate kažkokius keistus jausmus, konkretizuokite savo mąstymą. Užsiimkite vaikais arba verslu, skaldykite malkas ir kepkite šašlykus. Saugokite save.
Kyla psichologinių problemų? Rašykite - [email protected]
