Ar reikia padėti giminaičiams savo paties šeimos sąskaita? O gal verta atsisakyti pelningo darbo užsienyje, nes nėra kam slaugyti sergančios tetos? Dėl kitų mes daug ko atsisakome. Užmokestis už tai - moralinis mūsų poelgio įvertinimas. Bet jei moralė iš mūsų reikalauja pernelyg daug? Jei tai kenkia mūsų vystymuisi, mūsų psichinei sveikatai? Tada turime teisę būti truputį egoistai.
Neringa L. (vardas pakeistas) rašo: “Gerbiamasis psichologe, perskaičiau jūsų straipsnį "Turėti ir būti..." ir užkliuvau už vienos minties: kad laimės pojūtis susijęs ir su pareigos jausmu. Iš esmės aš jaučiuosi laiminga, tik vienas dalykas temdo šį pojūtį: pareiga vyro močiutei, pas kurią mes gyvename. Gal tai ir žmogiška, bet nevalingai priešinuosi primetamai pareigai ir prievolei - prižiūrėti seną moterį. Protu suvokiu, kad tai turime daryti, bet širdy pykstu ant vyro tėvų, kurie neapsiima žiūrėti savo motinos... Ant jos, kad ji atvirai sako, jog esame jos tarnai... Kartais kyla noras pabėgti iš šios situacijos - išsikelti iš jos namų, bet kartais norisi rasti jėgų ir elgtis, kaip aplinkiniai reikalauja, kaip pridera. Bet čia ir klausimas: kaip pridera? Ar mes nesame įrankiai kitų rankose?”
Visi mes - moralės įrankiai. Bet būtent moralinių nuostatų dėka išliekame žmonėmis. Tačiau kaip suderinti moralę ir asmenybės poreikius? Kai kada turime “aukotis”, “klausytis sąžinės balso”. Tačiau kitais atvejais turime susimąstyti, ar turime teisę tai daryti.
Laima K. - žinoma Lietuvoje mokslininkė, habilituota daktarė. Kai duktė jos paprašė mesti darbą ir prižiūrėti jos vaikus, Laima atsisakė. Taip padaryti jai buvo nelengva, nes paslaugos prašė duktė, be to, Laima labai myli savo anūkus. Tačiau mesti mėgstamą darbą ir tapti “aukle” - toks moralės reikalavimas Laimos asmenybei yra nepriimtinas.
Ypač turi priversti suklusti kitų žmonių reikalavimai, keliami jums. Įsidėmėkite: moraliniai įsipareigojimai visada savanoriški. Neringos atveju matome, kad vyro močiutė laiko savo anūką ir jo žmoną “tarnais”. “Ir tos dvejonės tęsiasi metų metus, kartais net baisu pasidaro, kad savo šeimos kaip tokios net nėra - visą laiką gyvename giminių akivaizdoje (senolė perpasakoja "naujienas"). Jaučiuosi, lyg nuolat būčiau sekama. Todėl gan dažnai su šeima "pasprunkame" iš namų, kad pabūtume vieni... Esu sutrikusi - nebežinau, ko noriu, kas svarbu man, kas - mūsų šeimai, o kas - mūsų giminaičiams... Kokia išeitis?”
Kaip ant delno - visi psichologinės krizės požymiai. Išeitis labai paprasta - surasti jėgų atsilaikyti prieš moralinius reikalavimus, apsispręsti kurti savo pačių, nuo nieko nepriklausomą gyvenimą.
Situacijoje, kai vaikai neprižiūri savo pačių motinos, o tą moralinę pareigą užkrauna savo sūnui ir marčiai, moralė pati save kompromituoja. Kai kas tiesiog naudingai pasinaudoja morale, kad pats pabėgtų nuo savo moralinės pareigos.
Patarimas toks: klausykitės moralės balso tol, kol ji nekelia grėsmės jūsų asmenybei. Nereikia būti nei pernelyg besarmačiu, pernelyg egoistu, nei laikyti kiekvieną moralės žodį šventu.
Idealu, jei atskiriate “sąžinės balsą“ ir moralę. “Sąžinės balsas” - tai gyvas jausmas, kuris verčia mus pasiaukoti be ypatingo vargo: tai užuojauta, gailestis, noras padėti. Jis gali tik praturtinti jūsų asmenybę! Kitas dalykas - “moralės balsas”: tai tie reikalavimai, kuriuos mums kelia visuomenė, aplinkiniai. Kaip ir Neringa, mes jam paklūstame dažnai ne todėl, kad puoselėjame gyvus jausmus, o todėl, kad bijome būti pasmerkti aplinkinių.
Kyla psichologinių problemų? Rašykite - [email protected]
