Antrąjį dešimtmetį teisėsaugos srityje besidarbuojantis Vilkaviškio rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras Kęstutis Jasaitis (38 m.) - ne iš tų žmonių, kurie tikina neįsivaizduojantys savęs kituose darbuose. Nors pareigūno veikla šiam prokurorui, kaip sakoma, prie širdies, jis prasitarė kartais pagalvojantis, ar nebūtų buvę maloniau ir lengviau pasirinkus darbą pagal mokyklos laikų svajonę - būti miškininku...
- Miškininkystė ir teisėsauga - labai skirtingos veiklos sritys, tai kodėl staiga pamynėte svajonę? Gal kuris nors Lietuvos kampelis prarado gamtą labai mylintį girininką, galėjusį pradžiuginti nuostabia poilsiaviete ar net kokiu pavyzdiniu draustiniu, egzotišku parku?
- Žinau tik tiek, kad į darbą visa galva pasinerti privalai ir dirbdamas miške, ir su žmonėmis. To mane mokė amžiną atilsį mano tėvelis. Jam esu labai dėkingas už tai, kuo esu. Juk buvau paprastų kaimo žmonių (užaugau Šakių rajone, šventa vieta pagarsėjusioje Keturnaujienoje) vaikas, žemesnėse klasėse ne itin gerai mokiausi. Tėvelis mane drausmindavo, ragindavo mokytis, net pats pasėdėdavo prie vadovėlių, kad tik labiau susidomėčiau mokslais. Jam pavyko. Taip, svajojau apie miškininkystę, apie gyvenimą tarp medžių, gamtoje, bet lemiamu momentu kažkodėl staiga nuvežiau dokumentus į tuometinio Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Kiek pamenu, tais metais gan dideli konkursai buvo ir į teisėsaugos mokslus, ir į miškininkystę Kaune. Dabar svarstau, gal didesnės įtakos lemiamam pasirinkimui turėjo dėdės Justino Vasiliausko, tuo metu besidarbavusio nemenkame teisėsaugos poste Vilniaus mieste, autoritetas? O gal tai, kad ir mano pusbrolis Raimundas Vasiliauskas, dabartinis Šakių rajono prokuratūros vadovas, pasirinko teisės mokslus?
- Tai giminės tradicija? O gal ir dabartinis šalies generalinio prokuroro pavaduotojas Gintaras Jasaitis yra jūsų giminė, sakykime, "pamėtėjęs" jums aukštą postą provincijoje?
- Ne, Gintaras Jasaitis - visiškai ne giminė, nors irgi kilęs iš mano gimtųjų kraštų. Tik atsitiktinai sutapusios mūsų pavardės. Ir kėdės man niekas nepamėtėjo. Kai 2001-ųjų vasarį Vilkaviškio prokuratūra liko be vadovo, perėjusio dirbti į Generalinę prokuratūrą, gavau pasiūlymą pereiti dirbti čia. Svarsčiau kelias savaites, nes esu sėslus, prieraišus žmogus. Iki tol daugiau nei vienuolika metų dirbau Marijampolėje - policijos Tardymo skyriuje ir prokuratūroje. Šiame mieste su žmona Daiva, kuri yra gydytoja ir su kuria esame kartu dar nuo vidurinės mokyklos laikų, įsikūrėme, ko gero, ilgam. Čia gimę visi trys mūsų vaikai. Kai pradėjau dirbti Vilkaviškyje, gyvenamosios vietos nepakeitėme - taip ir važinėju štai jau ketvirtus metus kasdien po dvidešimt kilometrų iš Marijampolės.
- Ir važinėjate ne vienas - Vilkaviškyje, tarsi kokiame Suvalkijos sostinės priemiestyje, dirba dar keli prokurorai ir teisėjai iš Marijampolės. Ar pareigūnui nebūtų geriau gyventi tame rajone, kuriame jis dirba? Gal ir po darbo valandų pasiektų reikalingos žinios iš jūsų darbo srities?
- Manau, toje pačioje vietovėje gyventi ir dirbti svarbu apylinkės inspektoriui arba operatyviniam darbuotojui. Jie turi pažinoti kiekvieną gyventoją, žinoti jo problemas, domėtis, kas kuo verčiasi ir panašiai, rinktis ir tikrinti netgi gandelius. Kita vertus, tokiam pareigūnui labai nelengva: jis turi būti itin principingas žmogus, kad patrauktų baudžiamojon atsakomybėn, pavyzdžiui, artimą savo kaimyną, sakykime, prekiaujantį pilstuku. O jeigu nepatrauks, kiti kaimynai iškart nuvertins jo pareigas. Šia prasme pareigūnams, gyvenantiems kitur, yra paprasčiau.
- Ir bandyti papirkti nepažįstamą pareigūną turbūt paprasčiau?
- Jeigu norėjote paklausti, ar gaunu kyšių, tai iškart pasakysiu: Vilkaviškyje niekas nėra man siūlęs jokios "dovanos". O Marijampolėje buvo vienas kartas, kai buvau vos tik pradėjęs dirbti - be patirties, vakarykštis studentas. Tada dirbau tardytoju Marijampolės policijoje. Tyriau bylą dėl apysunkio kūno sužalojimo - vyras buvo praskėlęs žmonai galvą. Kartą bekalbant kabinete kaltinamasis, nieko prieš tai nesakęs, staiga atidarė mano darbo stalo stalčių ir, įmetęs pinigų, skubiu žingsniu išnėrė. Kai supratau, ko jis lindo į mano stalčių, bandžiau žmogų vytis, bet nespėjau. Tada iškart tuos pinigus nunešiau skyriaus viršininkui ir buvo pradėtas tyrimas. Nežinau, gal kas ir pasijuokė, kad esą pasielgiau nesuvalkietiškai, tačiau nuo to laiko gyvenu labai ramiai - niekam nieko neskolingas. Galiausiai niekas po to man ir nesiūlė kyšių - gal pasklido kalbos, kad aš "toks ir toks".
- Ir policijoje, ir Marijampolės prokuratūroje garsėjote kaip rezonansinių bylų tyrėjas - "čiupinėjote" verslininkus, pagal to meto madą rinkusius indėlius iš gyventojų ir juos apgavusius, tardėte stambius kontrabandininkus, narpliojote ne vieną svarbią nužudymo istoriją. Ar galėtumėte dabar kurį nors įvykį išskirti kaip labiausiai įstrigusį atmintin - nuvarginusį, klaidinusį, sujaudinusį ir panašiai?
- Iki šiol neretai pagaunu save galvojant apie jaunos pardavėjos Rasos nužudymą Marijampolės centre, netoli prokuratūros buvusioje parfumerijos parduotuvėje. Ir dabar, po pusaštuntų metų, galėčiau negalvodamas detaliai apibūdinti įvykio vietą su visomis smulkmenomis, tačiau vis dėlto jaučiuosi kažką svarbaus pražiūrėjęs, kažko nepastebėjęs, kad brutalaus žudiko taip ir nepavyko surasti. Beje, man labai įstrigo ir nužudytos moters artimųjų elgesys - jie buvo labai kultūringi, kantrūs, nešūkavo ir nerėkavo, kaip neretai daro kitų aukų artimieji. Jaučiau, kad jie labai pasitikėjo mūsų jėgomis.
- Užsiminėte, kad yra žmonių, kurie po tragedijų nuolat varsto prokuratūros duris ir netgi nemandagiai elgiasi, šūkauja, įžeidinėja. Ar turi įtakos jūsų tolesniam darbui tokių piliečių protrūkiai?
- Tokius žmones labai užjaučiu, nes suprantu, kad netikėta artimojo netektis juos "išderino", tačiau jų emocijos įtakos darbui neturi - negi manote, kad tokiems žmonėms rūpimas bylas tiriame atsainiai? Kartais artimųjų dažni pranešimai ir, kaip jūs sakote, lindimas į akis pareigūnams būna netgi į naudą, o kartais tikrindami gandus ir spėliones tik sugaištame laiko. Ypač daug kantrybės reikia su žmonėmis, kurie lieka nepatenkinti užbaigtu tyrimu ir vis skundžiasi. Jeigu būnu įsitikinęs šimtu procentų, kad priimta išvada negali būti kitokia, jaučiuosi ramus. Jeigu kirba kokia nors dvejonė, grįžtu ir grįžtu prie surinktos medžiagos - ją pats ilgai analizuoju, o jeigu man reikia, pats ir žmones dar kartą apklausiu.
- Vadinasi, nepasitikite policijos tyrėjais, kurie būna apklausę anksčiau. Ir mūsų skaitytojams kadaise esate minėjęs, kad Vilkaviškio policijos tyrėjai, jūsų nuomone, nėra kompetencija, nuovoka, netgi noru gilintis pasižyminti komanda...
- Ir dabar tą patį pakartosiu: mūsų policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus darbuotojams tikrai trūksta ir išsilavinimo, ir patirties. Netgi yra tokių žmonių, kurie nereaguoja į prokurorų pastabas ir patarimus - jiems visi pareikalavimai tarsi vanduo nuo žąsies nubėga. Esu ne kartą dėl to atkreipęs ir Vilkaviškio policijos vadovų, ir Policijos departamento atsakingų darbuotojų dėmesį, tačiau padėtis keičiasi per lėtai. Dėl ko? Vos ne kas antras skyriaus darbuotojas vis dar mokosi, o baigusieji mokslus provinciją be skausmo palieka. Didžiulė kadrų kaita padaro savo. Be to, nėra skatinimo sistemos už geriau, operatyviau atliktus darbus. Pareigūnai nesuinteresuoti dirbti geriau, nes žino, kad gaus tokį patį atlyginimą, kaip ir tas, kuris mėnesį pratinginiaus, plauks pasroviui. Jeigu kurio sąžinė nespiria jo paties dirbti nuo širdies, tai ir turime tai, ką turime. Į mano skundus paprastai atsakoma tradiciškai: didelis darbo krūvis, mažas atlygis, nubausti negalima, nes jau suėjusi senatis...
- Turbūt kartais sėkmingam tyrimui koją pakiša ir teismo medicinos ekspertų išvados? Štai praėjusių metų pabaigoje Gražiškiuose mirė jaunas vyras, dėl kurio mirties ekspertas apkaltino šaltį ir kūną apgraužusias žiurkes, nors vėliau buvo patikslinta, kad vyras mirė dėl ligų. Prieš kelerius metus Kybartų stadione mirė jaunuolis, kuriam ekspertai nustatė smurtinę mirtį, o vėliau - ligą...
- Nėra ką slėpti, kad iš tiesų buvę, kai pirminės ekspertų išvados, pradėjus tyrimą, nuorientuoja visai į kitą pusę. Tai ypač sujaukia netekties prislėgtų artimųjų mintis, žmones sujaudina, tarsi sukursto ieškotis kitokios tiesos ir niekuo nepasitikėti. Juk gedulo prislėgti žmonės į kiekvieną detalę žiūri tarsi pro padidinimo stiklą. Jie labai jautrūs. Ir kartu pikti. Nesinori sumenkinti ekspertų darbo, tačiau tikrai jų pirminės išvados kartais mums - "kupra". Tai reti atvejai, bet jų būna. Beje, kartais nukentėjusiuosius "išderina" ir netiesą parašantys žurnalistai. Iš viso to palaipsniui dar labiau gilėja jau suformuota nuomonė, kad teisėsauga nekompetentinga ir korumpuota. Bet, kaip sakoma, neklysta tik tas, kas nedirba.
- Kaip apibūdintumėte Vilkaviškio prokuratūros kolektyvą? Gal puoselėjate kokias nors įdomesnes tradicijas?
- Dirba septyni prokurorai - dar vieną galėtume priimti, bet neatsiranda norinčiųjų darbuotis provincijoje. Be to, dabar siekiant darbo prokuratūroje jau reikia išlaikyti specialų egzaminą, o tai kažkodėl, kaip pasirodė, yra labai nelengva. Mūsų kolektyvas labai jaunas - prokurorų amžiaus vidurkis siekia vos 30 metų. Tačiau manau, kad jaunystė - daugiau privalumas negu trūkumas. Matau, kaip mūsiškiai jauni pareigūnai nori dirbti, siekia tobulėti, domisi, gilinasi, imlesni naujiems įstatymų reikalavimams. O patirtis ateina bedirbant. Kolektyvo nariai mielai bendraujame ir po darbo - kartais ir su šeimomis. Mėgstame išvykas į gamtą, susitikimus su kaimyninių prokuratūrų darbuotojais. Visada kovo mėnesį švenčiame prokuratūros darbuotojų dieną. Turime labai smagią tradiciją - Kalėdų išvakarėse visi vykstame drauge išsiperti į pirtį. Ir linksma, ir simboliška!
- O kokias tradicijas puoselėjate savo daugiavaikėje šeimoje? Ar turite laiko paauklėti savo atžalas?
- Nepavadinsiu to tradicija, bet laisvalaikiu labiausiai mėgstu žvejoti. Žmona dėl to pyksta. Anksčiau su manimi į žvejybą išsiruošdavo ir vyriausioji duktė Lina (12 m.), o dabar dažniau norą rodo jaunėlė Jovita (10 m.). Pagrandukas Jonas (5 m.) irgi norėtų, tačiau jis žvejyboje man tik trukdo, nes dar nesukoncentruoja dėmesio. Vaikus dažniau auklėju ne atskirais momentais, o paties elgesiu. Manau, kad vaikai pasisavina viską, ką mato iš tėvų - auklėjamės tiesiog gyvenimo būdu, kasdienybe. Kaip ir kiekvienas tėvas norėčiau, kad mūsų vaikai užaugtų sveiki, padorūs piliečiai ir nesėdėtų gimdytojams ant sprando visą gyvenimą. To siekiu viena auklėjimo priemone - viešu kiekvieno vaiko gerų ir blogų darbų sąrašu, nuolat kabančiu namuose prie šaldytuvo. Visus dienos darbus ir darbelius aš pats vakare įvertinu balais, o paskui skatinu už gerus poelgius. Žinoma, po atlyginimo. Nežinau, ar tai gerai, bet mūsų vaikai žino, kad kiekvienas poelgis pastebimas.
- Tai gal tokius sąrašus pradėkite viešai kabinti ir prokuratūroje, jei tik atsirastų kapšas, iš kurio būtų atlyginama už gerus darbus!.. Sėkmės jums ir jūsų kolektyvui. Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Irena ZUBRICKIENĖ
Rimo VENCLOVO nuotrauka: Vilkaviškio rajono prokuratūros vadovas K. Jasaitis
