Atėjo vasara. Kai kuriems laimingiems šlykštynėms - poilsio metas. Biure 36 laipsnių karštis. Liaudis gelbstisi alumi ir ledais. Padeda prastai. Kažkas bėgioja į tualetą ir apsipila vandeniu. Šukuosena po to - kaip kapitono Hariso is "Policijos akademijos" po pataikymo į arklį. Nugara prilimpa prie kėdės. Užpakalis irgi.
Nuo periodiškų išėjimų "parūkyti" į gatvę, trunkančių daugiau nei valandą, nepalengvėja. Merginos gatvėje vaikšto apsirengusios taip, kad geriau išvis nesirengtų. Trūksta tik užrašų "Įėjimas čia!" ir "Sveiki atvykę!". Mes su vaikinais nusprendėme, kad pirmas iš mūsų, kuris taps prezidentu, išleis įstatymą, pagal kurį taip besirengiančias merginas teis kaip už seksualinį priekabiavimą. Žodžiu, jėgų nėra. Tarybiniai kondicionieriai veikia taip pat, kaip ir tarybiniai kompiuteriai.
Kažkam prasidėjo miražai. Klejoja apie stiklinę vandens su ledu ir bando mėtytis sniego gniūžtėmis. Atgaivinome. Leidome be eilės pasėdėti šaldytuve.
Pamažu žvėrėjame. Valdą, kuris simuliavo nualpimą, norėdamas be eilės patekti į šaldytuvą, pririšome prie kėdės ir pasodinome saulės atokaitoje. Dainius sužvėrėjo tiek, kad nusprendė, be visa ko, jį dar ir kankinti. Pastatė priešais Valdą butelį alaus iš šaldytuvo. Vos nuraminome. Jonas priėjo prie ventiliatoriaus ir ėmė nukreipinėti orą po marškiniais. Pasisuko nugara ir praradęs pusiausvyrą užpakaliu įsirėmė į ventiliatoriaus mentes.
Išsiuntėme namo užsiklijuoti pleistru. Valdas užsiminė, kad žiemą norėjome šilumos. Vos neužmušėme niekšo. Aš pasakiau, kad visame pastate vėsiausia lifte. Nuėjome pasivažinėti. Įstrigome. Liftas nuo karštų vaikinų įkaito nerealiai. Gerai, kad neprisiminė, kad idėja buvo mano. Antraip šitų eilučių nerašyčiau. Stepas pakartojo nežinomo herojaus žygdarbį. Vyriškai nusuko ventiliatorių nuo savęs ir nukreipė į kompiuterį. Vis dėlto senukai ištvermingesni nei mes. Serveriai įkaitino patalpą jau iki 38 laipsnių Celsijaus.
Jiems tai gerai - po du aušintuvus ant smegenų. O mums, programuotojams, smegenys jau lydosi. Koks ten programavimas... Aš jau net su švietimo aparatu sunkiai susitvarkau. Dienos pabaigoj į merginas žiūrėti nebesinori. Jos tokios karštos, o norisi ko nors vėsaus.
Alus išimamas iš šaldytuvo, kad prisidėtume prie kaktos. Valdas pažeidė konvenciją ir įsikišo butelį į kelnes. Ne, suprasti jį, žinoma, visi supranta. Patys raukomės, išgirdę žodį "kiaušinienė". Bet už tokį poelgį vos vos neužvažiavome į akį. Morališkai. Nes atsiklijuoti nuo kėdės nėra nei jėgų, nei noro. Pasakėme - tegu pats dabar jį geria. Alus, žinoma, dalykas geras, bet devintas butelis - jau kiek virš normos. Valdas ir Dainius mušasi dėl ventiliatoriaus pasukimo kampo.
Šefas nebebando priversti mūsų dirbti. Įprastinės frazės "eik velniop, direktoriau" niekas, palyginti su tuo, ką mes dabar galvojame. Gerai, kad jis minčių neskaito. Beje, to, ką perskaitė mūsų veiduose, jam užteko. Jam gerai. Jis turi asmeninį šaldytuvą.
Bet šiaip jis geras dėdulė. Už šortus, sandalus ir nusivilktus marškinėlius nebara. O gal net džiaugiasi, kad aš nusivilkau savo geriausius marškinėlius su užrašu "Fuck everyone". Po dvidešimties minučių darbo dienos pabaiga. Rytoj vėl tas pats. Ir taip iki žiemos. O žiemą mūsų nebara už pirštines, kepures ir striukes. Žodžiu, harmoningas balansas.
