Irena ZUBRICKIENĖ
Lietuvių "gegučių" nusikratyta našta užsienio piliečiams tampa šeimos pilnatvės ir laimės garantu. Tokias išvadas galima daryti sklaidant į Lietuvą atsiųstus laiškus, kuriuose atitinkamų tarnybų darbuotojai pasakoja apie užsienio šalių šeimas, įsivaikinusias Lietuvoje gimdytojams buvusius nereikalingus vaikus. Ne išimtis - dvi kaimynystėje gyvenančios italų šeimos, daugiau kaip metus auginančios 4 įsivaikintus marijampoliečių Egidijaus (41 m.) ir Vilijos (41 m.) vaikus.
Augo vieniši, alkani, ligoti
Priežastys, dėl kurių visi audėja dirbusios Vilijos vaikai (Egidijaus - tik pirmagimis) atsidūrė už šeimos namų durų, yra visai tokios pačios, kaip ir tūkstančių kitų lietuviukų, augančių globos namuose: tėvų nesantaika, "didelė meilė" stikleliui degtinės ir stiklinei vyno, savaip suprantamos laisvės poreikis, netvarka ir nešvara namuose, tuščios spintelių bei šaldytuvo lentynos... Viso to pasekmė - vienas kitą auginantys bei prižūrintys vaikai. Ką ten prižiūrintys, kai vyriausiasis Mindaugas, mamai pradėjus eiti klystkeliais, tebuvo ikimokyklinio amžiaus, o vėliau kartu su juo namuose likdavo visai dar kūdikiai pametinukai Eglė ir Martynas.
Mindaugo tėvas Egidijus nuo šeimos nusigręžė dar anksčiau - sėdėjo kalėjime net žmonai laukiantis pirmagimio. Vėliau sutuoktiniui vietos nebeliko nei Vilijos širdyje, nei pastogėje, nes moteris kitų savo vaikų susilaukė su sugyventiniais. Šitaip ūgtelėjusios "auklės" - Mindaugo - akiratyje turėdavo būti jau ne tik Eglė ir Martynas, bet ir jaunėliai Andrius ir Karolis. Paauglystėn koją vos įkėlęs Mindaugas, niekada nematęs, kaip turi gyventi "normalūs žmonės", ir viliojamas gatvės, suprantama, negalėjo būti rūpestingas mažųjų globėjas. O "gegutė" Vilija gyveno taip, kaip jai norėjosi - valkatavo, gėrė, vedžiodavosi į namus kompanijas, vaikus sumigdydavo prirūkytame, pridvisusiame kambaryje, kuriame nebuvo elektros ir nuolat stigdavo šilumos. Geriausia, ką prisimena Vilijos vaikai iš varganos ankstyvosios vaikystės, - tai geraširdės kaimynės, visada pakalbindavusios kieme lakstančius mažylius, paglostydavusios jų murzinas galveles ir neretai pavalgydindavusios.
Lietuviai mažyliais nesusidomėjo
- Vilijos vaikai, kol buvo galutinai įkurdinti globos namuose, keletą kartų buvo laikinai patekę į juos, - pasakojo Marijampolės vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistė Rūta Šaknaitienė. - Motina vis žadėdavo susitvarkyti - ja patikėdavome. Po kurio laiko - vėl signalai iš kaimynų, kad vaikai alkani, sušalę, palikti be priežiūros. Ką ir kalbėti apie mamą, kuri, palikusi vaikus kieme, pati dėl girtumo slepiasi krūmuose?...
2003-ųjų vasarą visi penki Vilijos vaikai (tuomet vyriausiajam buvo 14 metų, o jauniausiajam - vos 9 mėnesiai) vėl buvo įkurdinti globos įstaigose ir nuo tada pas motiną jau nesugrįžo. Kai kurie ją per pusantrų metų matė tik porą kartų, kai šioji apsilankė globos namuose. Dviejų mažiausiųjų, tuokart įkurdintų Alytaus kūdikių namuose, Vilija neaplankė nė karto - esą nesudarė pinigų kelionei. Tada teismas Vilijai neterminuotai apribojo motinos valdžią.
Kartais augesniuosius Vilijos vaikus iš globos namų laikinai pasiimdavo paviešėti prie Marijampolės gyvenanti globėja, tačiau kai buvo pradėta domėtis beglobių vaikučių galimybe augti šeimoje, globėja tokios minties atsisakė. Neatsirado ir kitų artimųjų, giminaičių bei išvis svetimų lietuvių, galinčių suteikti Vilijos vaikams namų šilumą - vieniems jie buvo per dideli, kitiems - iš per didelės šeimos. Mat paprastai siekiama, kad vienos šeimos vaikai nebūtų išskirstyti. Šitaip 2006-ųjų vasarą keturi Vilijos vaikai, globos namų auklėtiniai, buvo įtraukti į vaikų, galimų įvaikinti į užsienį, sąrašą. Mindaugas į jį nepateko, nes kaip tik tais metais vaikinas tapo pilnametis. Jis, beje, nepareiškė noro globoti savo broliukus ir seserį.
Minėtame sąraše ketvertukas pagyveno tik gerą pusmetį, o tada vaikais susidomėjo dvi poros iš Italijos. Susidomėjo, susipažino, pabendravo ir netrukus įsivaikino bei išsivežė po du įvaikius į Italiją. Nors vienos šeimos vaikai dažniausiai įvaikinami kartu, jų neišskirstant, šįkart buvo padaryta išimtis, nes antraip ketvertukas galėjo visą laiką likti "valdiškais įnamiais", o minėtos italų poros - kaimynės, pažadėjusios įvaikiams bendrą laisvalaikį, kasdienius susitikimus ir... lietuviškas tradicijas.
Tebepiešia smurtą ir kraują
Lietuvos rajonuose esančias vaiko teisių apsaugos tarnybas ir kolektyvus, iš kurių išvyko naujas šeimas suradę vaikai, kas pusmetį pasiekia užsieniečius įtėvius stebinčių specialistų ataskaitos apie įtėvių bendravimą su įvaikiais, apie pastarųjų adaptaciją svetimoje šalyje, apie pomėgius ir nuotaikas. Iš minėtų ataskaitų žinoma, kad abiejų marijampolietės "gegutės" Vilijos vaikų porų - Eglės (12 m.) ir Martyno (10 m.) bei Andriaus (7 m.) ir Karolio (5 m.) - įtėviai iki šiol buvo bevaikiai.
Vyresniuosius du vaikus įsivaikinusi pora - jau garbesnio amžiaus: 51 metų advokatė ir 53 metų privatus farmacininkas. Santuokoje jiedu gyvena 16 metų, o artimai bendrauja jau net 35 metus, kai abiem tebuvo 16 ir 19 metų. Beje, šių sutuoktinių kelias tampant įtėviais nebuvo lengvas ir trumpas - neužteko vien panorėti: tokią teisę teko net išsikovoti - nepalūžti 4 metus. Mat būsimus įtėvius ruošiantys specialistai buvo nustatę, jog porą, išgyvenusią kelis nesėkmingus žmonos nėštumus, apėmęs gilus liūdesys. Sutuoktiniai nenuleido rankų - nuoširdumu gydė savo sielos žaizdas, bendraudavo su psichologais, taip pat - su įtėviais tapusiais savo kraštiečiais.
"Vaikai jau laisvai kalba itališkai, yra sveiki ir linksmi, - pasakojama iš Italijos atkeliavusiuose laiškuose. - Įtėviai - prabangių, erdvių valdų savininkai, nuolat apsupti artimų giminaičių, turinčių panašaus amžiaus vaikų, dėmesio. Martino (taip dabar vadinamas Martynas) neatsitraukia nuo spagečių, vis užsikariauja kitų dėmesį, demonstruoja esąs drąsus ir stiprus. Tik jo piešiniuose - smurto ir kraujo scenos. Eglė labai rūpinasi savo išvaizda, mėgdžioja įmotę, kurią laiko elegancijos pavyzdžiu".
Minėti vaikai Italijoje, patarus specialistams, lanko vieneriais metais žemesnes klases, nei priklausytų pagal amžių. Abiem gana gerai sekasi: Martynas gabus matematikai, Eglė - menams. Plaukimas, gimnastika, jodinėjimas - toks yra lietuviukų laisvalaikis, kokį asocialios gimdytojos namuose jie būtų laikę nepasiekiama egzotika.
Panašiai gyvena ir Vilijos mažesnieji. Andrius (abiejų vaikų vardai irgi palikti nepakeisti) jau baigė pirmąją klasę, o Karolis lanko vaikų darželį. Laisvalaikiu jiedu labai mėgsta piešti ir lipdyti iš plastilino. "Pajusti, kai apie kaklą apsipina mažos vaiko rankelės arba prie krūtinės priglunda puri galvelė - tai didžiausia šeimos laimė", - laiške neslepia šių mažylių įmotė Paola (45 m.), namų šeimininkė, išsakiusi tai, kas tikrajai vaikų gimdytojai Vilijai turbūt ne tik nepažįstama, bet ir netrokštama, nesvarbu. Prie namų dirbantis įtėvis Džiovanė (44 m.) - berniukų autoritetas ir kasdienybės mokytojas, taip pat neslepiantis, kad įvaikiai - jo šeimos nauja laimė ir sėkmės garantas.
Įvaikintieji į užsienį - Lietuvos netektis?
Lietuvos įvaikinimo tarnyba ir jai pavaldžios įstaigos rajonuose džiaugiasi visais įvaikiais - vaikais, suradusiais naujas šeimas tiek gimtinėje, tiek užsienio šalyse, ir teigia, jog įvaikinimo procesas - sveikintinas reiškinys. Tačiau ne paslaptis, kad liaudyje dažna ir kita nuomonė apie Lietuvos vaikus, įsivaikintus užsieniečių. Esą ši dalis lietuvių - aiškus šalies praradimas, amžina netektis.
Panašias mintis deklaruoja ir garsus vokiečių psichoterapeutas Bertas Helingeris, pripažintas šeimos santykių autoritetas. Anot jo, įvaikintas žmogus negrįžtamai atsiplėšia nuo savo aplinkos, giminės, tautos, ir tai jį, netekusį savo šaknų, sužaloja visam gyvenimui. Psichoterapeuto teigimu, kartų ryšius tyrinėjantys specialistai nustatę, kad svarbi psichinė informacija perduodama iš kartos į kartą pasąmonės keliu, tad dar negimusį kūdikį su motina sieja stiprūs nesąmoningi ryšiai, turintys jam lemiamos įtakos. Esą nematoma virkštelė driekiasi per kartas ir tempia žmones ieškoti savo artimųjų - net ir per žiniasklaidą. "Kad ir kokie būtų vaiko tėvai, niekas neturi užimti jų vietos, - teigia B. Helingeris. - Niekas neturi teisės pasisavinti svetimo vaiko - net ir pats geriausias, nuoširdžiausias žmogus". Jis - kategoriškai prieš įvaikinimą, bet - už betėvių vaikų globojimą. Psichoterapeutas nepasiduoda svarstymams ir teigia, jog pagrindinė vaiko teisė - turėti tėvą, motiną, priklausyti savo šeimai ir giminei.
Skeptiškai vertinantieji minėto vokiečio mintis linkę su juo ginčytis vien dėl to, kad Lietuvoje yra itin didelis ir nemažėjantis būrys tėvų paliktų vaikų - jų priskaičiuojama apie 7000. Jeigu šie nelaimėliai išsiskirstytų po lietuvių šeimas, būtų džiuginantis rezultatas. Tačiau, kaip teigė ir patyrusi Marijampolės apskrities vaikų globos namų direktorės pavaduotoja Nijolė Stoškutė, lietuvių šeimos nelinkusios labai rūpintis be tėvų likusiais vaikais - daugiau domisi nebent labai mažyčiais (kūdikiais) ir visiškai sveikais, o juk ir paaugliai svajoja būti įvaikinti. Anot N. Stoškutės, šioje įstaigoje per pusketvirtų pastarųjų metų įvaikiais tapo 10 globotinių - visi jie su užsieniečiais įtėviais išvyko į Italiją, JAV, Prancūziją. Esą net ir pirmieji nepatogumai - tik mėnesį (iki įvaikinimo teismo) matyti įtėviai, svetima šalis be jokių pažįstamųjų ir nesuprantama kalba - betėviams vaikams nieko nereiškia prieš didžiulį norą pagaliau turėti žmones, kuriuos bus galima vadinti tėvais, ir šeimos namus. Pavaduotoja neslėpė, kad kiekvieno į užsienį išvykstančio įvaikio atsisveikinimą globos namuose likę vaikai išgyvena pavydžiai.
- Jeigu vaikai norės, jų lietuvybė niekur neišgaruos, - svarstė jau minėta specialistė R. Šaknaitienė. - Juk ir marijampolietės Vilijos vaikų įtėviai laiškuose pasakojo, kad vaikai tarpusavyje kartais kalbasi lietuviškai, atskirų žodžių moko ir įtėvius, varto turimas nuotraukas, neretai raginami prisiminti vaikystę gimtinėje ir draugus, tik, deja, patys nelabai nori tų skaudžių prisiminimų, kuriuose - girtos, skeryčiojančios arba besislapstančios motinos paveikslas. Teismo posėdyje įtėviai įsipareigojo domėtis Lietuvos tradicijomis bei papročiais ir juos puoselėti, prisiminti. Žadėjo ir Lietuvą su įvaikiais aplankyti. Manau, kad ir įtėviai, ir įvaikiai - tai gyvenimo laimės paukštę prisiviję vakarykščiai nelaimėliai.
***** Lietuvos įvaikinimo tarnybos duomenimis, pernai buvo įvaikinti 229 Lietuvos vaikai: 81 liko lietuvių šeimose, o 148 tapo užsieniečių įvaikiais. Iš viso nuo 1993 iki 2008 metų iš gimtosios Lietuvos po pasaulio šalis pasklido 1493 betėviai lietuviukai. Daugiausia - į JAV (685), Prancūziją (235), Italiją (309).
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- Marijampolės apskrities vaikų globos namų direktorės pavaduotoja N. Stoškutė apgailestavo, kad per pastaruosius metus nė vienas šios įstaigos auklėtinis nebuvo įvaikintas lietuvių šeimose
- Užsieniečių įvaikinti lietuviukai dabar turi tokį laisvalaikį, kokį savo gimdytojų šeimose būtų pavadinę nepasiekiama egzotika
2008 06 27
