Pradėjęs rašyti internete pasigavau priklausomybę nuo šypsenėlių (jaustukų). Pastebėjau, kad komentuodamas kitų rašinius, siųsdamas trumpąją žinutę, o neretai ir paprastame rašinyje ar laiške vietoje taško sakinio gale dedu :) . Dėl specifinės grafinės šio ir kitų jaustukų išraiškos tekstas atrodo rašytas mažo vaiko arba imbecilo. Tai kaip čia yra iš tikrųjų?
Faktas, kad nebesu mažas vaikas. Lygiai taip žinau, kad sugebu pakankamai aiškiai reikšti mintis raštu, nes žmonės skaito ir supranta (sprendžiu iš komentarų ar gyvų pokalbių susitikus). Vadinasi nereikia tų jaustukų?
Daugybė elektroninių leidinių ir tinklaraščių jų nenaudoja vardan solidumo. Bet tai pateisinama tik tuo atveju, jei skelbiami tekstai yra parašyti kruopščiai, apgalvotai ir raiškiai. Geriems grožinės literatūros ir publicistikos rašiniams grafiniai jaustukai nereikalingi. Kitas dalykas, kai žmonės rašo trumpomis tekstų nutrupomis, frazių papliūpomis, įtakotomis IM ir SMS žinučių, bet neturinčiomis natūralaus emocinio skiediklio - jaustukų. Tada atrodo, kad tekstą rašė netašyti stuobriai.
Ilgesnis, išsamesnis tekstas paprastai yra apie kokį nors reiškinį, idėją, daiktą - jis skirtas skaitytojui, bet ne nukreiptas į jį. Jis gali turėti aštrų idėjos, bet ne asmeniškumo smaigalį. Net politinis feljetonas, kritika ar satyra paprastai turi daugiau minties ir konteksto, kad nevirstų primityviu paskviliu.
Trumpi tekstai neturi „aplinkos“. Ji yra menama autoriaus galvoje, tačiau skaitytojo - nebūtinai. Todėl visas nematomas žinutės bagažas interpretuojamas asmeniškai, dažniausiai laikant, kad jis yra neigiamas ir nukreiptas prieš skaitytoją. Nes į skaitytoją nukreipstas žinutės ar komentaro smaigalys - dažnai jie siunčiami ir rašomi konkrečiam žmogui, o ne plačiam skaitytojų ratui. Todėl ir priimami taip jautriai.
Štai radau savo priklausomybės nuo šypsenėlių priežastį. Suvokdamas, kad rašau labai glaustą komentarą, toli gražu neatspindintį visos mano interpretacijos, dėl teksto stokos neparodantį pastabos konteksto - privalau kaip nors nukreipti savo pastabos smaigalį. Todėl prie komentaro ieties kabinu vėlevėlę su geltonu paikai besišypsančiu blynu.
Darau tai ir dėl savęs, ir dėl žmogaus, kuriam tas komentaras skirtas. Gėdinuosi pagailėjęs išdėstyti savo nuomonę nuosekliai ir aiškiai, todėl bandau atsipirkti nefonetine grafika. Noriu padovanoti autoriui savo mintį, bet bijau būti klaidingai suprastas iš jos nuotrupos, nenoriu įžeisti, gaišti laiką bergždžiam santykių aiškinimuisi.
Viso to nereikėtų, jei rasčiau laiko parašyti išsamų, apgalvotą komentarą senąja epistoliarine tradicija. Bet žinau, kad ne visada taip bus, todėl ir nuo šypsenėlių neatsikratysiu. Norėčiau tik, kad tarp jų esantys žodžiai palaipsniui neišnyktų, kaip kad išnyko norminiai žodžiai statybininkų leksikoje: tie, kuriuos girdžiu pro atvirą langą, ir klausia, ir atsako, ir paaiškina, ir supranta, ir pasiunčia, ir nueina vien keiksmažodžiais…
