Virginija GRIGALIŪNIENĖ
- Aš, sena, čia turėčiau gulėti - ne jie, - nubraukusi ašarą, sudejavo Ana Petruša (74 m.), nė sapne nesapnavusi, kad teks laidoti ir mylimą sūnų Aleksandrą (38 m.), ir sūnaus vaikelį, pustrečių metukų anūkėlį Povilą Rumbaitį (tėvas ir močiutė berniuką vadino Aleksandru).
Lazdijuose, nedidelėje medinėje trobelėje, seniai gyvenanti sentikė Ana Petruša labai apsidžiaugė, kai vasaros gale kartu gyvenęs jos sūnus Aleksandras teisme susitvarkė visus reikiamus dokumentus ir mažąjį Poviliuką (Aleksandrą) iš Kauno vaikų namų parsivežė į Lazdijus. Ir nors tikroji vaiko mama Regina Rumbaitytė, iš kurios atimtos motinystės teisės į visus penkis nuo skirtingų vyrų pagimdytus vaikus, per šį laiką mažylio nėsyk neaplankė, Aleksandras, pasak močiutės, čia augo "kaip karalius" - laimingas, viskuo aprūpintas. Tiesa, ilgai vargęs su nuotykių mėgėja motina ir nuo kūdikystės pajutęs, ką reiškia šaltis ir badas, Povilas (Aleksandras) buvo be galo geros širdies, jautrus. Gavęs saldainį, niekuomet neužmiršdavo jo pasiūlyti tėčiui ar močiutei, o kai ši ar tėvelis tvarkydavosi, mažiausiasis šeimos narys neraginamas puldavo padėti. Petrušų kaimynai ir pažįstami nematė, kad Ana ar jos sūnus vaikštinėtų po miestą be mažojo Aleksandro - mažasis tėtį ir močiutę labai mylėjo, nesitraukdavo nuo jų nė per žingsnį.
Dieną prieš tragediją Ana Petruša atgulė į Lazdijų rajoninę ligoninę. Ne vieną insultą patyrusią moterį šįkart ant patalo paguldė išvarža. Susirgusią motiną ir močiutę sūnus bei anūkas aplankė ir tą, ir kitą popietę. Tarsi nujausdami, jog matosi paskutinį kartą, antrąją dieną tėvas ir sūnelis ilgai neišėjo iš palatos - nuoširdžiai visi kalbėjosi. Aplink močiutės lovą šmirinėjęs mažasis Poviliukas vienu metu pasiūlė jai keltis ir važiuoti namo - jiedviem su tėčiu, girdi, namie liūdna. Galiausiai tėvas ir sūnus su močiute atsisveikino ir pažadėjo kuo anksčiau pasirodyti ligoninėje kitą rytą.
Gal po poros valandų prie Anos lovos priėjusi medicinos sesuo pranešė gydytojo nurodymu turinti suleisti raminamųjų. Kai vaistai pradėjo veikti, į palatą įėjo tuose pačiuose Lazdijuose gyvenanti Anos marti, sūnaus Sergejaus žmona. Ji anytai pranešė klaikią naujieną - Aleksandrų - ir sūnaus, ir anūkėlio - jau nėra gyvų!
Kad pro Anos trobelės langą iš kiemo pusės veržiasi dūmai, praeivis pranešė netoliese gyvenančiai Anos seseriai Tatjanai. Buvo gal penkta valanda vakaro, jau beveik sutemę. Tatjana kaip stovėjo gryčioje su kambarinėmis šlepetėmis, taip pusplikė ir išlėkė į sesers namus per baisią pūgą. Namelis jau skendėjo dūmuose, o durys iš vidaus buvo užrakintos! Pabandė jas išlaužti - ne moters jėgoms... Nežinodama, ko griebtis, Tatjana ėmė daužyti į lango stiklą ir visa gerkle šauktis aplinkinių pagalbos. Niekas nė šniukšt. Pastebėjusi gatve atriedantį automobilį, Tatjana jį bandė sustabdyti, tačiau veltui mosavo rankomis ir šaukė - mašina pyptelėjo ir nuvažiavo. Kitam automobiliui Tatjana užšoko tiesiog ant kapoto - vis tiek nepavyko priprašyti, kad sustotų. Negana to, nutoldamas vairuotojas moterį dar aprėkė, kam girta kvailiojanti! Tada Tatjana nulėkė pas telefoną turinčius žmones, tikėdamasi, kad bent jie, išgirdę, kokia bėda nutiko kaimynės Anos artimiesiems, neatsisakys, padės patekti į degančios trobos vidų ar nors iškvies gaisrinę. Gaisrininkams, teisybė, pavyko prisiskambinti, tačiau, Tatjanos žodžiais, Kūčių išvakarėse "arba jie buvo durni, arba girti" - keliolika kartų prisiėjo kartoti, kokioje gatvėje ir kieno namas dega! O kai pagaliau gelbėtojai atkaukė ir duris išlaužė, tapo aišku, kad bet kokia pagalba jau pavėluota: lauke, ant sniego, buvo suguldyti jau be gyvybės ženklų vienoje sofoje miegoję tėvas ir sūnus. Šalia lovos buvo tvarkingai sudėti abiejų rūbai ir šlepetės, todėl artimieji mano, jog, mažajam Aleksandrui užsinorėjus pietų miego, šalia sūnelio prigulė ir tėtis.
Teismo medicinos ekspertas nustatė, kad tėvo ir sūnaus mirties priežastis - apsinuodijimas smalkėmis. Jei nors keliomis minutėmis anksčiau juos būtų pavykę prižadinti ir išnešti iš nuodingų garų prisipildžiusios patalpos, viskas būtų galėję baigtis laimingai. Tai sužinojusiai labai norėjusiai padėti, bet taip ir neprisišaukusiai pagalbos tetai Tatjanai tik dar labiau suspaudė širdį...
Kaip netrukus paaiškėjo, gaisro židinys buvo visai kitame nei tėvas su sūneliu miegojo kambaryje. Kol kas nenustatyta, kas šios tragedijos kaltininkas. Liūdintys artimieji neįsivaizduoja, nuo ko kitame kambaryje užsiliepsnojo siena ir lova. Jų nuomone, nelaimę greičiausiai atnešė gedimas elektros įrangoje. Mat krosnis nebuvo pakurta, o sentikių tikėjimą išpažinęs ir tvirtai jo tradicijų laikęsis Aleksandras troboje niekada nerūkydavo.
Beje, tai ne pirmasis asocialų gyvenimą gyvenančios Reginos Rumbaitytės vaikas, kurį ištiko tragiška lemtis. Prieš kelerius metus, kai iš Lazdijų rajono kaime gyvenusios Reginos Rumbaitytės vaikai dar nebuvo atimti, ugnis nusinešė kitų dviejų jos vaikų gyvybes. Mažamečiai motinos buvo palikti be priežiūros.
Tai ne vienintelė praėjusio savaitgalio tragiška nelaimė, kurią atnešė raudonasis gaidys.
Per gaisrą Vilniuje, Liudvinavo gatvėje, V. Dievanagienei priklausančiame name, sudegė Janas Balionis (50 m.) ir Mečislovas Dievanagis (55 m.). Gaisro priežastis dar aiškinamasi.
O štai sostinės Giedraičių gatvės name per gaisrą žuvo net trys žmonės: Irena Vitaitė (52 m.), Stanislova Margenienė (45 m.) ir dar viena moteris, kurios asmenybė dar tikslinama (dvi iš jų - seserys). Viena nukentėjėlė buvo rasta apdegusi, kitos dvi - užtroškusios dūmais. Kadangi per gaisrą užsiliepsnojo šalia lovos patiestas linoleumas, manoma, kad jam degant išsiskyrę nuodingi garai gerokai pagreitino patalpoje buvusių moterų žūtį.
Minėtame bute jau senokai už skolas buvo išjungta elektra, tad jo šeimininkė pasišviesdavo žvake, todėl yra pagrindo manyti, jog šiais metais daugiausia aukų nusinešusio gaisro sostinėje kaltininkė galėjo būti arba be priežiūros palikta žvakė, arba numesta deganti nuorūka.
