Giedrė POTELIŪNAITĖ
"Po tokių dalykų negalima sakyti, kad nėra nieko mistiško, nieko antgamtiško, nieko tokio, ko žmogus nesugeba suprasti ir paaiškinti", - sunkiai pasakojimą pradeda Vlado Žiūko (63 m.), kurio namuose ketvirtadienį buvo nužudytas Naudžiūnų kaimo gyventojas Algis Kimbirauskas (56 m.), dukterėčia Danutė.
Naudžiūnų kaimo sodybos išsibarstę miške, todėl surasti V. Žiūko namą nebuvo taip lengva. Paaiškėjo, kad tai - greičiau sukrypus kaimo gryčia, negu gyvenamas ir prižiūrimas namas. Sodas užžėlęs aukšta žole, tvora nuvirtus, stogas įgriuvęs. Šiame name pas niekur nedirbantį ir invalidumą turintį V. Žiūką neretai susirinkdavo išgerti mėgę ne tik vietiniai, bet ir aplinkinių kaimų gyventojai. Vyriškis iš tų "geros širdies" žmonių, pas kuriuos visada atsirasdavo ir, kur prisiglausti ir, ko užkąsti ir, žinoma, ko pagurkšnoti. "Atėjusi aplankyti dėdės dažnai rasdavau pas jį visokiausių "pijokų" išgriuvusių kur papuola: kuris blaivesnis, sugebėdavo nusigauti iki lovos ir ten susirangydavo. Kiti nuvirsdavo ir ant stalo, ir po stalu. Aptvarkydavau namus, surinkdavau butelius, bet toks darbas tik veltui - ateik po dienos, kitos - ir vėl tas pats", - pasakoja Dana. "Aš jam sakiau ne sykį, kad baigtų visus tuos išgėrinėjimus, žinojau, kad anksčiau, ar vėliau geruoju nesibaigs, bet kad baigsis šitaip baisiai, nesinorėjo tikėti".
Prieš beveik pusę metų iš netoliese esančio Birštono pas svetingąjį V. Žiūką atsikėlė Vidmantas Mockapetris (39 m.). Vyriškio tėvai buvo neseniai mirę, o Kaune gyvenantis brolis, matyt, nepanoro priglausti dirbti pritinginčio, tačiau išgerti mėgstančio Vidmanto. Šeimos pastarasis neturėjo, todėl bastėsi po kaimus uždarbiaudamas ir ieškodamas, kur galėtų ilgėliau apsistoti. Jį priėmusiam Vladui vyriškis dėkingas buvo neilgai. Iš pradžių šen bei ten padirbėdavo vėliau dirbti nustojo. Iš pensininko namų ėmė nešti įvairius daiktus, kuriuos dar galėjo parduoti ar išmainyti į svaigalus. "Išnešė net aprūdijusį kirvį, nekalbant apie kitus kiek vertingesnius namų "rakandus"", - pasakojo Vlado dukterėčia. "Būdavo, kai su Vidmantu blaivu šnekiesi, atrodo visai normalus žmogus, tačiau išgėręs tapdavo labai agresyvus, jam tiesiog pasimaišydavo protas. Todėl visai nesistebiu, kodėl dėdė Vladas jo iš namų nevarė - jis labai bijojo to pamišėlio".
"Tą rytą darbavausi prie savo namų, pjoviau žolę - sulūžo dalgio geležtė. Paprastai eidavau pas arčiau gyvenančius kaimynus, bet kažkokia nuojauta tiesiog ginte ginė dėdės namų link. To vaizdo, kurį pamačiau įžengusi pro duris, per visą savo likusį gyvenimą nesugebėsiu pamiršti", - rankomis veidą užsidengė Danutė.
Iš vakaro pas Vladą su buteliuku degtinės pasisvečiuoti atėjo tame pačiame kaime gyvenęs A. Kimbirauskas. Kaimynai šį Vlado svečią apibūdino kaip labai ramų, lėtą, gero būdo žmogų, nelinkusį veltis į konfliktus. Prie vakaroti besiruošiančių vyriškių prisijungė ir išgerti niekada neatsisakantis V. Mockapetris. Vyriškiams girtėjant, Vidmantas darėsi vis agresyvesnis ėmė ieškoti priekabių. Kuo jam užkliuvo ramaus būdo Algis - pasakyti sunku, tačiau Vidmantas daužė Algį tol, kol jis išleido paskutinį kvapą. Štai tokį baisiai sumušta galva, kraujo klane jį ir rado ryte atėjusi Danutė.
"Kai pamačiau Algį kraujuose, puoliau prie visai šalia ant lovos gulinčio Vidmato ir ėmiau jį rankomis daužydama rėkti :"Ką padarei?", tačiau jis tik nustūmė mane ir toliau sau ramiai drybsojo. Dabar galvoju, iš kur tokia drąsa? Gal dar tikėjausi Algį išgelbėti, o gal tiesiog nesąmoningai norėjau tą išgamą primušti. Dėdė Vladas irgi gulėjo nekrutėdamas savo lovoje, tame pačiame kambaryje. Tikrai žinau, kad jis nemiegojo, tik apsimetė. Iš tiesų, jis visą naktį bluosto nesudėjo. Iš baimės jam, kaip sako, visos blusos apmirę buvo. Jis gi puikiai suprato, kad tas agresyvus nevisprotis gali užmušti ir jį. Juk nebūtų apsigynęs - jo dešinės rankos pirštai susisukę ir tos rankos jis beveik nevaldo. Vidmantas gi, pačiame jėgų žydėjime, galėjo jį "užploti" vienu mostu", - pasakojo Danutė.
"Kaip atsidūriau pas kaimynus, gerai net nepamenu. Lėkiau tekina per laukus, žinau, kad ne kartą kritau, nes keliai ir dabar skauda... Bet, kaip nulėkiau ir ką nulėkus sakiau, tikrai nepamenu. Turbūt prašiausi pagalbos ir šaukiau, kad nužudė žmogų, nes kaimynai nedelsdami iškvietė policiją ir greitąją.
Koks tas Algis bebūtų, kad ir pijokas, bet vistiek žmogaus labai gaila", - susigraudina Danutė. "Iš kur toks žiaurumas, kad žmogų negyvai uždaužyti? Netgi žvėrys taip nesielgia... Kokia nelaimė šitiems šventiems namams, kas galėjo patikėti, kad čia šitokia bėda nutiks", - braukia ašaras moteris ir atsigręžusi žegnojasi priešais šventųjų paveikslus, kuriais nukabintos visos kambario, kuriame negyvai buvo uždaužytas A. Kimbirauskas, sienos.
Ant namų slenksčio pasirodęs pusamžis vyriškis teiraujasi Vlado. "Jau dabar Vlado reikia? O kodėl, kai Vladui jūsų reikėjo, niekam tai nerūpėjo?, - užriko Dana. - Juk galėjot padėti jam atsikratyti tuo nevispročiu, bet argi jums rūpėjo? Išgert gaudavot, o visa kita nusišvilpt..."
A. Kimbirausko žmona mirusi prieš porą metų. Vyriškis turėjo dvi dukras ir anūkę, su kuriomis ir gyveno netoli Vlado namų.
"Buvo daug blogą lemiančių ženklų. Prieš gerą mėnesį Vlado kieme atsirado juoda kalytė. Aš jo klausiau, iš kur ji? Dėdė sakė, kad greičiausiai bus atsekusi jį iš miško. Vladas pririšo šunį prie būdos, bet jos staugimas buvo toks baisus, toks gąsdinantis, kad liepiau jam kalytę nuvedus į mišką palikti, bet jis neklausė. O prieš pat tragediją sapnavau baisų sapną, kuriame buvau įspėta apie ateinančią bėdą. Dabar vis galvoju, o jeigu būčiau atėjusi iš vakaro, gal būčiau išgelbėjusi Algį?"
V. Mockapetriui skirta kardomoji priemonė - suėmimas 3 mėnesiams.
