Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Vis dažniau tenka išgirsti, jog mūsų tautiečiai, išvykę į užsienį uždarbiauti, ne tik nepraturtėja, bet ir patiria nemažai nuostolių, o galiausiai būna priversti grįžti namo. Štai birželio pradžioje į Didžiąją Britaniją išvykusi Vilniaus universiteto studentė Ramunė M. neseniai parvyko namo apytuštėmis kišenėmis. Susirasti gerai apmokamą darbą nepadėjo net tai, kad anglų kalbą gerai mokanti studentė dar turėjo ir kvalifikuotos padavėjos patirties. Jau pirmosiomis dienomis paskambinusi sunerimusiems tėvams, būsimoji vadybininkė guodėsi, jog gatvėse ant kelioninių krepšių guli lenkai, ukrainiečiai laukdami bet kokio darbo. Esą jie pasiryžę pasirašyti net ir nelabai naudingas sutartis, kad tik užsidirbtų bent kiek pinigų, ir dėl to sudarydavę didžiulę konkurenciją kitiems atvykėliams. Tiesa, Ramunė vis dėlto įsidarbino viename restorane, tačiau dirbti teko labai daug, o atlygis - menkas. Nusivylusi studentė patikino daugiau į Angliją nebevažiuosianti...
Grybų augintoja nusivylė darbdaviais airiais
Šiek tiek kitaip klostėsi kaunietės Ligitos likimas. Ši 40-metė moteris Jungtinėje Karalystėje bei Airijoje yra praleidusi ne vienerius metus, tačiau visą šią vasarą buvo priversta atostogauti Lietuvoje. Moteris nusprendė darbo sezoną užsienyje pradėti rudenį, sumažėjus darbininkų srautams iš kitų šalių. Ligita patikino, jog iš pradžių darbdaviai gana gražiai elgėsi su lietuvaičiais, bet palaipsniui jų elgesys ėmė keistis. Moteris įsitikinusi, jog padėtis pablogėjo per televiziją parodžius Šiaurės Airijoje lietuvių nufilmuotą (taip ir liko neaišku, su anglais ar airiais jie kooperavosi) "samdinių" incidentą su darbdaviais, kuomet paslėptomis kameromis buvo nufilmuotos ypač sunkios darbo sąlygos, užfiksuota, kaip žmonės pardavinėjami tarsi vergai... Lietuviai buvo įsitikinę, kad ši medžiaga jokios naudos nedavė, tik pamokė vietos darbdavius, kaip dar blogiau jie gali elgtis su savo darbininkais. Apie tai, ką teko išgyventi jai, auginusiai pievagrybius, moteris sakosi galinti parašyti knygą. Tačiau kalbant trumpai, darbas Airijoje, konkrečiai - fermose, kur auginamos didžiulės grybų plantacijos, labai sunkus, santykiai su darbdaviais įtempti, socialinės garantijos - menkos... Ligita beveik neabejoja, jog santykius darbo rinkoje žymiai pakeitė padidėjęs atvykėlių iš kitų kraštų srautas...
Ambasadų bei konsulatų darbuotojai tiesia pagalbos ranką
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybės sekretoriui Rimantui Kaireliui tenka dažnai bendrauti tiek su Didžiojoje Britanijoje, tiek su Airijoje reziduojančiais mūsų šalies ambasadų bei konsulatų darbuotojais, kurie pateikia faktų apie ne itin sėkmingas mūsų tautiečių darbo paieškas. Susidūrus su tokiais žmonėmis paaiškėja, jog jie vyko į užsienį tikėdamiesi rasti darbą panašiai kaip vasarą Palangoje, įsivaizdavo, kad vos spėjus atvykti darbdaviai pripuls su pasiūlymais, kad iškart bus suteiktas gyvenamasis būstas ir t. t. Tačiau kuomet išlipus iš autobuso su 5 ar 10 eurų kišenėje paaiškėja, jog ten jų niekas nelaukia, o susirasti nakvynę bei tą įstaigą, kuri tarpininkaus ieškant darbo, teks pačiam, žmogus labai susinervina, jį apima stresas. Yra žinoma atvejų, kai po tam tikro laiko tautiečiai būna priversti kreiptis į medikus dėl savo psichinės būklės, nes nesėkmės juos nuvaro į neviltį... Bandydami išsikapstyti iš tokios situacijos, žmonės kreipiasi į ambasadas ar konsulatus prašydami pagalbos. Šių įstaigų darbuotojai pagelbėti gali nedaug, tačiau padeda susirasti įdarbinimo įstaigą, kur yra visa informacija, pataria, kur susirasti nakvynę. Iš tiesų atvykėliui, neturinčiam svetimoje šalyje nei pažįstamų, nei draugų ar giminių, yra labai sunku. Į tokią situaciją žmogus patenka todėl, kad būna visiškai nepasiruošęs darbui užsienyje.
Jaučiasi nevisaverčiais
R. Kairelio teigimu, prieš metus ar pusantrų norinčiųjų įsidarbinti užsienyje buvo žymiai daugiau. Dabar darbdaviai renkasi, kuris iš būsimųjų darbuotojų geriau moka kalbą, turi tam tikrą kvalifikaciją, sutinka dirbti prastesnėmis sąlygomis ir t. t. Taip yra todėl, kad darbo jėgos pasiūla labai didelė. Jeigu anksčiau žmogus buvo kuo nors viliojamas, tai dabar to nebeliko. Lankydamasis Didžiojoje Britanijoje, R. Kairelis buvo susitikęs su profsąjungų vadovais, darbdavių atstovais, kurie pripažino, jog atvykėliai iš naujųjų ES šalių dar yra pakankamai kuklūs, sutinka dirbti tokiomis sąlygomis, kokios netenkina darbininkų britų ar airių. Atvykėliai nepriklauso asociacijoms, nėra jokių kolektyvinių sutarčių dalyviai, be jokių išlygų sutinka dirbti švenčių dienomis ir savaitgaliais. Aišku viena, jog žmonės ten plūsta užsidirbti pinigų, tačiau vis dėlto turėtų įprasti pareikalauti to, kas priklauso. Gaila, tačiau tenka pripažinti, jog mūsų tautiečiai dar nesijaučia esą visaverčiai ES nariai...
Britai moko lietuvius
Didžiojoje Britanijoje veikia vadinamasis "opt autas" - galimybė dirbti ilgesnę darbo savaitę nei numato Europos Sąjungos teisės normos. Didžioji Britanija buvo vienintelė valstybė, įvedusi tokį darbo režimą, nes šiaip ES yra ribojama darbo savaitės trukmė. Dažnai darbdavys spaudžia darbuotoją pasirašyti sutikimą, kad šis dirbs tiek, kiek reikės. Tada jau niekas neatsižvelgia nei į žmogaus sveikatą, nei į reikalingą normalų poilsį... Vis dėlto atvykėliai iš kitų valstybių labai mielai sutinka dirbti ilgiau, nes už tai daugiau mokama. Kadangi pastarieji neprašo ir kitų papildomų garantijų, jie mūsų tautiečiams tampa rimtais konkurentais...
Bandydamos išsaugoti savo žmonėms palankią situaciją darbo rinkoje, Didžiosios Britanijos profsąjungos net yra išleidusios atmintinę lietuvių kalba, kurioje smulkiai paaiškinta viskas, ką reikėtų žinoti pasirašant darbo sutartį ir t. t. Tokiu būdu saugomos darbo vietos ir savo piliečiams, mat jeigu atvykėliai nereikalaus tokių pat sąlygų, kokias turi britai, darbdaviai mieliau samdys būtent užsieniečius...
Lietuviai užsitarnavo komplimentų
Ar mūsų tautiečiai užsienyje nusipelnė pagarbos? Taip... Didžiosios Britanijos profsąjungų vadovai mūsų darbininkus vertina labai gerai, pripažįsta, jog jie yra pakankami kvalifikuoti, motyvuoti ir drausmingi. Panaši nuomonė apie mūsų tautiečius susiklosčiusi ir Šiaurės Airijoje. Net pats šios valstybės ministras per vieną susitikimą su Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovais yra pasakęs, kad lietuviai, dirbantys Šiaurės Airijoje, konkrečiai Belfaste, yra labai drausmingi, patikimi ir kvalifikuoti. Aišku, smagu, kad žmonės susirastą darbą vertina ir dirba labai nuoširdžiai, tačiau visuomet atsiranda ir nepritampančiųjų, manančiųjų, jog nėra reikalo stengtis užduotis atlikti kokybiškai, jog visai nereikalinga mokėti kalbą ir t. t. Toks požiūris čia nepriimtinas ir jo nepakeitus tenka grįžti į tėvynę...
Skandinavijos šalys nepopuliarios
Šiuo metu daugiausia lietuvaičių plūsta į Didžiąją Britaniją ir Airiją. Tai šalys, kuriose dabar galima įsidarbinti oficialiai. Švedija yra trečioji valstybė, kuri lietuviams yra atidariusi savo darbo rinką su visomis garantijomis. Tačiau čia lietuvių dirba nedaug. Pirmasis barjeras - kalbos mokėjimas. Švedų kalba ypač reikalinga dirbant mažuose miesteliuose. Šioje šalyje labai trūksta slaugių, ši specialybė net vadinama deficitine. Kadangi viduriniajam medicinos personalui tenka labai daug bendrauti su ligoniais, todėl kalba tiesiog būtina. Antra, Švedija nelabai patraukli dar ir dėl pakankamai brangaus pragyvenimo lygio. Žmonės jau įprato skaičiuoti pinigus, o ypač - sunkiai uždirbtus, todėl nenori jų tiesiog pravalgyti... Be to, Švedijoje nėra mūsų tautiečių bendruomenių, kur žmogui lengviau pritapti. Kol kas tarp lietuvių nepopuliarios ir Suomija bei Danija. Minėtų valstybių ambasadų darbuotojai yra patikinę, jog čia dirbti važiuoja tiktai pavieniai asmenys.
Srautai dideli, problemų daug
Šiuo metu trečioji po Didžiosios Britanijos ir Airijos šalis, į kurią plūsta daugiausia mūsų tėvynainių, norinčių dirbti nekvalifikuotą darbą, yra Ispanija. Šis tolimas kraštas vilioja žemės ūkio, statybos darbais. Tokia darbo kryptis čia intensyvi nuo seno. Tačiau Ispanijoje yra žymiai daugiau problemų nei kitur, nes ispanai dar nėra oficialiai atidarę savo darbo rinkos. Tačiau gavus leidimą dirbti čia galima sudaryti darbo sutartis. Deja, jos nebus tokios, kokios galioja Didžiojoje Britanijoje ar Airijoje, kur pakanka deklaruoti, jog dirbi, ir be jokių išlygų išduodamas leidimas. Ispanijoje nustatytos kvotos, daug dėmesio skiriama savo rinkos gynimui. Atvykėliai neskuba legalizuotis - įpratę dirbti nelegaliai. Be to, Ispanijoje žymiai agresyvesnė ir kriminalinė atmosfera, žmonėms neteikiamos socialinės garantijos.
JAV ir toliau lieka svajonių šalimi
Prieš kurį laiką darbo ieškančius lietuvaičius traukė Portugalija, tačiau pastaruoju metu tas populiarumas pranyko. Visų pirma todėl, kad ši šalis nevilioja dideliais atlyginimais, čia nėra palankios darbo sąlygos ir t. t. Vokietija taip pat domina mūsų tautiečius, tačiau ji nesistengia atverti savo darbo rinkos iki pereinamojo laikotarpio pabaigos. Kitų metų gegužę šios šalies valdžia žada peržiūrėti kvotas, darbo leidimų išdavimą, mat bent kol kas vokiečiai ir patys turi pakankamai bedarbių. Tvirtą poziciją šiuo klausimu priėmusi ir Austrija - ji taip pat neskuba įsileisti svetimšalių. Šį rudenį turi paaiškėti valstybės, kurios nuo kitų metų gegužės atidarys savo darbo rinką. Tikėtina, jog taip pasielgs visos Šiaurės šalys, Pietų valstybės - Italija, Ispanija, Portugalija, galbūt Belgija, Liuksemburgas. Vis dėlto didžiausia lietuvaičių svajonių šalimi iki šiol lieka Jungtinės Amerikos Valstijos. Didžioji dauguma nori išvykti būtent ten. Greičiausiai pagrindine ir vienintele kliūtimi kol kas tampa tiktai vizų klausimas.
Gerai išmokime "žaidimo taisykles"
Į ką, susiruošus uždarbiauti už mūsų šalies ribų, reikėtų atkreipti dėmesį, kad netektų nusivylus grįžti atgal? Į šį klausimą Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybės sekretorius R. Kairelis atsakė labai paprastai - esą vykstant į bet kurią šalį, pirmiausia reikia gerai žinoti "žaidimo taisykles". Šiuo metu pakankamai informacijos galima rasti internete, nemažai jos pateikia ir ministerija. Tačiau dar patogiau yra apsilankyti EURES centruose, įkurtuose prie stambiausių Lietuvos darbo biržų. Specialiai parengti EURES konsultantai pateikia reikalingą informaciją apie darbo rinką visose Europos Sąjungos šalyse. Be to, čia galima susipažinti ir su savo teisėmis bei pareigomis, sužinoti, kaip sutvarkyti dokumentus. Panašias paslaugas teikia ir privačios įdarbinimo agentūros, tačiau už tai reikia mokėti nemažus pinigus. R. Kairelio teigimu, vis dėlto važiuoti į užsienį nežinant, kas ten laukia, - pats pavojingiausias dalykas.
