Nors manė ir neturįs laimės loterijoje, bet laimėjo!
- Ką?! Laimėjau prenumeratorių loterijoje? - ir nudžiugo, ir nustebo Jonas Kiela, anapus buto durų išgirdęs, kokiu reikalu pas jį atvyko "Akistatos" žurnalistai. - Kaip galėjau laimėt, jei esu nelaimingas? Niekada gyvenime loterijose nesisekė...
Ponas Jonas įdėmiai perskaitė netikėtų svečių tarnybinių pažymėjimų įrašus - tik tada atkabino durų grandinėlę. O kaip argumentą, jog nepasitikįs nei loterijomis, nei visokiais kitokiais patiklius žmones "tik maustančiais" žaidimais ar akcijomis, senolis papasakojo dar tarybiniais laikais, kai viename Anykščių rajono kolūkyje dirbo buhalteriu, nutikusią paslaptingą istoriją. Girdi, gerokai anksčiau nei buvo laikraštyje išspausdinta anuomet po visą Sovietų Sąjungą platintos loterijos laimėjimų lentelė, po rajoną kažkas paleido gandą, neva vieno kaimyninio kolūkio pirmininkas toje loterijoje laimės moskvičių. Štai pagaliau paskelbiami laimėtojai. Ir - ką tu pasakysi - tasai pirmininkas pasigiria išlošęs moskvičiuką! Iki tol Jonas dar esą kada ne kada "paimdavęs grąžą" loterijos bilietais, bet po šitokio akibrokšto nustojęs tikėti sėkme. Nekaip vyriškis atsiliepė ir apie dabartiniais laikais populiarumo vis dar neprarandantį "Teleloto". Pono Jono manymu, šio žaidimo organizatoriai irgi "kažką makliavoja"...
- Bet vis dėlto susigundėte "Akistatos" paskelbta loterija, prenumeratos kvitelius atsiuntėte net du kartus - iš viso už šešis mėnesius, - nuoširdžiai padėkoję už pasitikėjimą, priminėme ištikimam laikraščio skaitytojui, prisipažinusiam "Akistatą" skaitančiam nuo pat jos leidimo pradžios.
- A, kad jau liepėte, išspausdinote skelbimą, kviečiantį siųsti kvitukus - tai ir išsiunčiau, - nusijuokė pašnekovas. - Pamaniau, kad ir nelaimėsiu, daug neprarasiu - pašto ženklas tekainuoja litą... Nebegeriu - tai per daug ir neišleidžiu...
Beje, Jonas Kiela, kaip ir jo žmona Doma, - aukštaičiai, ilgus metus gyvenę Anykščių rajone. Prieš penketą metų šeima pardavė gražią sodybą Viešintose ir atsikraustė į pakaunę. Be abejo, buvo labai gaila palikti gimtąjį kraštą, tačiau prastėjanti abiejų sveikata vertė glaustis arčiau vienturčio sūnaus, žymaus chirurgo Povilo Kielos, dirbančio Kauno centre veikiančioje gydymo įstaigoje.
- Paskaitau "Akistatoje" istorijų apie plėšikus, vagis, sukčius ir kitokio plauko nusikaltėlius, ir pagalvoju, kaip pats turėčiau elgtis, kokių klaidų nekartoti, kad neužkibčiau ant aferistų kabliuko, - šypsosi Jonas Kiela. - Geriau, kaip sakoma, mokytis iš kitų klaidų - ne iš savų... Dar sūnų ir dvi anūkes perspėju, ko reikėtų pasisaugoti. Tik va kad jie nelabai klauso, tvirtina, kad jų niekas neužpuls, neapgaus... O ką gali žinoti...
Jonas sakė irgi ilgai taip manęs... Kol vienąkart autobuse neužpuolę "žulikai". Trise: vienas "pacanas" ir dvi jaunos panelės. Jie, matyt, pastebėjo, kad Jono švarko vidinė kišenė - pasipūtusi, ir pamanė, kad joje - piniginė. Vienu metu "pacanas" tarsi netyčia tik glust ir išlupo iš kišenės Jono užrašų knygelę. Šis pakėlė aliarmą, o štai kiti keleiviai (matyt, iš baimės) tik nusisuko į šalis ir apsimetė nieko nematantys ir negirdintys. Supratęs, kad iš kitų pagalbos neverta tikėtis, ne per didelio ūgio Jonas drąsiai pareikalavo vagilį grobį sugrąžinti, ir tas neturėjo kur trauktis...
- Jei nebūt geruoju sugrąžinęs, aš greičiausiai būčiau "šratinuką" išsitraukęs, - užpernykštį nuotykį dabar juokdamasis prisimena ponas Jonas. - Turiu tokį nedidelį, kuriam net leidimas nereikalingas. Bet pila skaudžiai...
Kita vertus, Jonas nesąs garantuotas, kad, ginantis panaudojus kad ir nelabai rimtą ginklą, neturėtų nemalonumų. Štai ne per seniausiai vienas Jono jaunystės laikų draugas, toksai Šmočiukas (apie jį irgi skaitė "Akistatoje"), gindamas mokyklos virtuvės turtą revolveriu apšaudė plėšikus ir esą tik per plauką išvengė grotų!
- Prie Smetonos žmogžudžiui nuosprendis būtų buvęs paskelbtas per 72 valandas, - tvirtino ponas Jonas. - Ir ne bet koks! Sušaudymas! Arba kartuvės. O dabar - pasaulio pabaiga: "bandiūgos" plėšia, vagia, žudo, prievartauja, o bausmės - lyg už menką prasižengimą...
Kur, girdi, žiūri policija, valdžia? Nejau bijo banditus užkabinti? O gal bendradarbiauja? Gal sieja giminystės ryšiai? Kaip esą kitaip galvoti, kai aplink - tokia netvarka?.. Štai kad ir nuteisimas iki gyvos galvos. Kokia čia bausmė, jei po dešimt metų tokiam "tiuremščikui" jau galima rašyti malonės prašymą, o gal net išeiti į laisvę? Va, nebūtų panaikinta mirties bausmė, sunkių nusikaltimų tikrai būtų mažiau...
Tačiau kad ir kokiomis sunkiomis ligomis šiais laikais "serga" Lietuva, ponas Jonas nenorėtų sugrįžti į praeitį, į "ruso valdymo" laikus.
- Nors ir sausą duoną valgyti - bet tik kad laisvoj Lietuvoj, - smagiai baigia pokalbį Jonas Kiela ir atsiverčia dar nebaigtą skaityti "Akistatos" laikraščio puslapį...
