Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Regina labai sunkiai dirba. Keliasi ankstų rytą ir prapuola stambios Radviliškio ūkininkės daržų vagose. Kadaise buvusi tikra baltarankė, gyvenusi didmiestyje ir užėmusi aukštas pareigas, dabar ši moteris net pati savimi gėrisi - tokia esanti darbštuolė! Regina "aria" už 10 - 15 litų per dieną! O, kad tuos pinigėlius savo malonumui išleistų - sutaupo apvalesnę sumelę ir skuba į paštą. Arba priperka visokiausių skanėstų ir lekia į kelių valandų trukmės pasimatymą su mylimuoju, jau antri metai atliekančiu bausmę Pravieniškių sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje. Reginos sugyventinis Vidas septyneriems metams laisvės neteko už geriausio draugo Adolfo nužudymą. Šis nesusipratimas, tiesą sakant, įvyko ne be Reginos "pagalbos"...
Nieko blogo nebuvo?
Regina Škutienė pati net nežino, kaip viskas nutiko - buvo "trūkusi plionkė". Pamena tik tiek, kad ankstų rytą sugyventinis Vidas Morkūnas išsiruošė į darbą, o ji, nors ir labai silpnai jautėsi "iš po vakarykščio", pasiėmė kauptuką ir išėjo į daržiuką. Ir reikėjo tuosyk pro šalį žingsniuoti sugyventinio geriausiam draugui Adolfui Krikščiūnui - šis, pamatęs lysvėse sunkiai alsuojančią moteriškę, pakvietė išgerti alaus. Vien pagalvojus apie šaltą alų, Reginai prašviesėjo akyse - kaip atsisakysi!
- Nuėjom pas Adolfą ir ramiai sau gurkšnojome iki pietų, - dabar prisimena Regina. - Namo neskubėjau - sugyventinis planavo sugrįšti tik į vakarą... Tik staiga atsidaro Adolfo trobos durys - Vidas! Ir šis prisėdo, tačiau alaus jau buvo likę ne kaži kiek...
Regina sukrapštė dar litrui kitui svaigalų, ir blaiviausias iš trijulės Vidas išėjo... Moteris dar pamena, kaip staiga apsiblausė akys, ir ji lyg nuvirto į lovą. O sąmonę atgavo jau Radviliškio ligoninės reanimacijos skyriuje...
- Iš pradžių nustebau - kur esu, kame reikalas? - prisiminimais dalijosi Regina Škutienė. - Kai vėliau sužinojau, kad esu žiauriai sumušta, ir kad Adolis jau negyvas - vos vėl nenualpau! Atrodo, nieko blogo tarp mudviejų nebuvo nutikę!
Sugyventinę lovoje užtiko su kitu?
Kaip vėliau Reginai papasakojo kiti, grįžęs su alumi Vidas draugo trobon lengvai nepateko - durys buvo užsklęstos iš vidaus. Pasibarškino vyriškis į vieną langą, priėjo prie kito - jokios reakcijos. Tada arčiau stiklo prikišo nosį ir viename kambaryje pamatė kažką įtartina. Su visais stiklais įdribęs vidun, Vidas tvirtino išvydęs lovoje nuogutuką Adolfą ir jau beveik nuogą savo sugyventinę Reginą! Dar kelios akimirkos, ir meilės su svetima moterimi taip troškęs Adolfas nuo galingų spyrių išsitiesė ant grindų. Šalia jo - ir žiauriai apkumščiuota Regina...
Kaimo gyventojai puikiai pamena, kaip po porelės "nukryžiavimo" Adolfas blaškėsi po aplinkinių sodybas: prašė greičiau iškviesti greitukę. Niekas nenorėjo su girtuoklių kompanija prasidėti - manė, "pijokams" velnias visada pakiša pagalvę...
Tik po ketverto valandų iškviesti medikai kaimą pasiekė greitai, tačiau Adolfas jau buvo atšalęs. Regina, nors ir visa mėlyna nuo sumušimo, dar bandė lavoną prikelti, šaukė "Vidai, nagi stok!", o kai tai nepavyko, iškeikė po akimis pasimaišiusius medikus. Regina to, aišku, nepamena.
Mylėjo ir myli tik sugyventinį
- Adoliui niekada nejaučiau jokios simpatijos, - Regina iškart nutraukė žurnalistės abejones. - Ir jis manęs per tuos kelerius pažinties metus nėsyk nekibino. Tai buvo geriausias Vido draugas, kartais visi trys išgerdavome - tik tiek.
Tai pasakiusi, moteris sekundei kitai susimąstė. O gal esą ir netiesa, gal Adolfas buvo kažką negera suplanavęs? Nors, sakoma, apie mirusį kalbama arba gerai, arba nieko, Regina sakė nesanti įsitikinusi, kad Adolfas tądien tikrai nebuvo ko nors įmaišęs į jos stiklinėje putojusį alų. Kodėl esą taip staiga ji "nusmigusi"?
Kad moteris mylėjo ir myli vienintelį vyrą - Vidą, galima spręsti ir iš to, kaip ji elgėsi po tragedijos. Ogi užuot dėl sunkaus galvos sužalojimo parašiusi pareiškimą policijai, Vidui atleido dar gulėdama reanimacijos skyriuje ir, kad mylimąjį prieš ilgą išsiskyrimą dar kartelį pamatytų, kai po kelių dienų šis buvo atvežtas į kaimą duoti parodymų, Regina net pabėgo iš ligoninės! Ir ne vaistams sau pradėjo taupyti, o... tardymo izoliatoriuje atsidūrusiam sugyventiniui! Taip - iki šių dienų...
- Sau pasilieku odeles, o Vidui skiriu lašinius, - Regina to nė kiek nesigėdija pasakoti. - Pati rūkau pačias pigiausias cigaretes, o Vidui nuperku "Red white" - kaip jis prastas rūkys... Žinau, kad Vidutis labai mėgsta kavą ir saldumynus - kaip skanėstų neįdėsi į siuntinuką! O sesuo tai juokiasi iš manęs, kartais net supyksta, sako - geriau pati tą šokoladinį kremą ant batono susiteptum - ne tam mušeikai temptum...
Regina ir pati suvokia Vidui esanti per daug gera. Tačiau širdžiai, anot moters, neįsakysi - štai ką daro meilė!
Vidas nori susituokti
Kadangi Regina Vidui - tik sugyventinė, bendrų vaikų ši porelė neturi, kalėjimo administracija neskiria ilgalaikių pasimatymų. O trumpalaikiai susitikimai esą tik suerzina. Pažiūri jiedu porą valandų vienas į kitą pro stiklinį užtvarą, pro nedidelį langelį rankomis susikimba - ir tik tiek. Reginai labai norėtųsi Vido glamonių, daugiau artumo, deja. Vidas, anot Reginos, kartais net atstumia mylimosios rankas - kam esą įsisvajoti apie tai, kas neįmanoma... Užtat kiekviename laiške atakuoja Reginą susituokti, mat sutuoktiniams būtų sudarytos visai kitos bendravimo sąlygos.
Kenčia ne tik Vidas - ir Regina. Kai televizijos filme pasirodo intymesni kadrai, Regina iškart perjungia kanalą - nenori įaudrinti vaizduotę... Moteris apskritai vengia galvoti apie seksą, o kai negalvoja - jo kaip ir nepasigenda.
Nejau Regina per tuos septynerius priverstinio išsiskyrimo metus taip ir išsilaikys nesugriešijusi su kitu? Šviesiaplaukė atsainiai sumosuoja rankomis: "Apie kitus vyrus negaliu net pagalvoti - visiems, išskyrus Vidą, jaučiu neapykantą!"
Regina neslepia, kad giminaičiai jau ne kartą jai bandė pripiršti kitą vyrą - labiau, nei Vidas, tinkantį ir pagal amžių, ir pagal išvaizdą (Vidas už Reginą aštuoneriais metais jaunesnis). Tačiau Regina nesileido į jokias kalbas. Be to, išgirdusi apie Vidą prastus artimųjų atsiliepimus, Regina iškart kalbą nukreipia kita tema arba kur nors išeina. "Jei negalite apie jį pasakyti ko nors gražaus, geriau išvis patylėkite," - paaiškina.
Ar Regina galėtų patvirtinti, kad ir Vidas ją dievina? Moteris valandėlei susimąsto ir prataria: "Turbūt taip... Nes kai per pasimatymą užsiminiau, jog buvau ant Adolfo kapo, nunešiau gėlių, Vidas neslėpė pavydo... Kaip aš, girdi, simpatiją pamiršiu!"
Taip, Regina ne kartą su Vido kalbėjosi ir apie įvykusią tragediją. Vidas esą tvirtino nenorėjęs Adolfo nužudyti - siekęs tik vyriškai pamokyti. Bet "iš tų nervų" neapskaičiavęs spyrių stiprumo. Be to, Adolfas esą buvęs "silpniukas" - kai kadaise viena moteris jam trenkė per galvą, be sąmonės išgulėjęs dvi valandas! O čia gi ne moteris spyrė...
Ateitis nebus rožėmis klota
Begalinės meilės Vidui nenuslopino ir gan priešiškas Vido giminaičių nusiteikimas Reginos atžvilgiu. Ką ir bekalbėti - anoji pusė tvirtina, kad tik per "paleistuvę Regą" Vidas pakliuvo už grotų. Vido artimųjų įsitikinimu, dėl šių bėdų anksčiau laiko pasimirė ir jo tėvas - žmogelis Anapilin iškeliavo vos po mėnesio, kai ilgiems metams buvo nuteistas sūnus. Reginos turima informacija, artimieji nori iš Vido ir namą atimti - kad tik išardytų Reginos ir Vido draugystę. O štai Vidas, anot jo mylimosios, jau planuoja, ką pirmiausia padarys atlikęs bausmę: pardavęs sodybą Palonuose, pasiieškos gyvenamojo būsto kur nors arčiau Klaipėdos - kažką jau esą prirodę iš šio krašto kilę kiti nuteistieji. Nes grįžti atgal į tą kaimą, kuriame įvykdyta baisi tragedija, Vidas esą ir gėdijasi, ir baiminasi.
- Bet aš tai bijau iš Radviliškio rajono išsikelti, - atvirai dėstė Regina. - Čia - ir motina, ir sesuo, ir kiti giminės. Be to, neramu ir dėl tų kalėjimo draugų - kad su tuo "prirodymu" tik dar labiau nepakenktų... Argi gali kalėjime būti gerų žmonių?
Ar, tai sakydama, Regina turi omenyje ir savo mylimąjį? Pasak Reginos, josios Vidas - visai kitoks. Geras, švelnus. Net būrio viršininkas kartą esą nusistebėjęs - nesitiki, girdi, kad toks ramus vyras būtų padaręs tokį sunkų nusikaltimą. "Aš tam viršininkui tiesiai pasakiau: duok išgerti butelį - pamatysi, ką mano Vidutis moka!" - prisiminė Regina.
Moteris neslepia: per devynerius bendro gyvenimo metus jų šeimoje būta visko. "Čia, žinokit, irgi Vido darbas, - Regina pirštu parodė į vieną kiek skersokai žiūrinčią akį. - Kitiems sumelavau, kad pasibaidęs arklys išmušė... Išvijau jį, bet tą patį vakarą priėmiau atgal..." Tokių išsiskyrimų ir susitaikymų buvę ne vienas ir ne du. Beje, Regina atleido ir tada, kai Vidas prisipažino du kartus ją išdavęs. "Kaip neatleisi, jei prieš tai buvau davusi žodį nesupykti, kad ir kokį baisų dalyką Vidutis papasakotų..." - atsisveikindama liūdnai nusišypsojo iki ausų įsimylėjusi moteris...
Žmonos neištikimybė vyrui nebuvo staigmena
Labai panaši šeimyninė tragedija neseniai nutiko ir Ukmergėje: Ričardas Petkevičius (37 m.) kaimyno lovoje savo žmoną Ramutę (30 m.) užtiko su svetimu vyru ir, pagautas baisaus įniršio, moterį puolė peiliu. Nukentėjusioji dar buvo nugabenta į Ukmergės ligoninės reanimacijo skyrių, tačiau net nespėjus pradėti operacijos pasimirė. Tuo pačiu peiliu kliuvo ir žmonos sugulovui Juozui Gelūnui (43 m.), tačiau šio vyriškio sužalojimai nebuvo mirtini. Pabūgęs suimto konkurento giminaičių keršto, Juozas net negulė į ligoninę - pabėgo tiesiai iš priėmimo skyriaus.
- Nesuprantu, kam Ričardui reikėjo žudyti, - po tragedijos praėjus keliems mėnesiams kalbėjo nenorėjęs prisistatyti Ramutės giminaitis. - Jis juk puikiai žinojo, kad išgerti mėgusi Ramutė gali sugulti ir su kitu, kad už tai gal kada ir litą kitą namo parnešusi, jam pačiam duonos už tuos pinigus nupirkusi. Kas kita, jei tai būtų buvusi staigmena...
Ne kartą išgelbėjo savo žudiką
Šios tragedijos tyrimas dar nebaigtas. Prokuroras Darius Žvirblis neseniai priėmė sprendimą suimtajam Ričardui Petkevičiui skirti teismo psichiatrinę ekspertizę, nes kilo abejonių dėl vyriškio psichikos. R. Petkevičius, pasak prokuroro, tvirtina išvydęs tokį vaizdelį labai susijaudinęs ir dėl to neatsimenąs, ką padaręs.
Psichiatrinės ekspertizės reikia ir dėl to, jog paaiškėjo, kad Ričardas Petkevičius anksčiau yra ne kartą bandęs nusižudyti. Vieną kartą jį iš kilpos ištraukė Ramutės teta (pas šią moterį sutuoktiniai gyveno), mažiausiai du kartus - jau pradėjusį kriokti - atgaivino pati Ramutė.
Kam - laidotuvės, o kam - linksmas nutikimas
Palyginti lengvai kudašių išnešęs Ramutės sugulovas Juozas Gelūnas nė nebandė aplinkiniams slėpti, į kokią painią istoriją buvęs įkliuvęs. Priešingai - šiam vyriškiui, pasak jį pažįstančių, tai buvo linksmas nutikimas. Juozas esą ne vienam gyrėsi buvęs užkluptas su svetima moterimi ir tik per plauką kartu su ja nenukeliavęs pas Abraomą.
Kaip būtų pasielgęs, jei Ričardo situacijoje būtų atsidūręs pats?
Ar nesijaučia esąs kaltas dėl Ramutės žūties?
Ar labai buvo baisu akis į akį susidūrus su mirties grėsme?
Ar ryžtųsi tą patį pakartoti - ar tai bus rimta pamoka ateičiai, stimulas surimtėti, su svetimomis ir priklausomoms jau kitiems, neprasidėti?
Kokią įtaką tokiais atvejais turi degtinė? Ar negirtas būtų galėjęs taip pasielgti?
Kodėl nešoko ginti Ramutės? Juk moteris buvo sužalota per kelis kartus - iš pradžių vienoje vietoje, po to - kitoje?
Ar su Ričardu buvo geri draugai, ar tik pažįstami? Sąžinė negraužia?
Meilė ir pavydas - neatskiriami
Panašiai pasibaigusių meilės trikampio istorijų - per akis. Išvada peršasi viena: moterų išduoti vyrai nė nemano ramiai su tuo susitaikyti - dažniausiai tokia problema išsprendžiama per keletą begalinio įsiūčio akimirkų, ir beveik visada - praliejant kraują. Nejau lietuviai vyrai tokie karštakošiai ir pavydūs? Ką apie tai pasakytų psichologai?
