Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Senatvė už grotų - ne pati geriausia likimo dovana, tačiau taip vos neatsitiko 73 metų Smiltynų kaimo (Lapių sen., Kauno r.) gyventojui Viktorui Enrikui Apolianskui. Kauno apygardos teismas neseniai pripažino jį esant kaltą dėl benamio Aloyzo Kielos nužudymo ir nuteisė penkerius metus kalėti. Tačiau Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog kaltinamasis serga sunkia nepagydoma liga, jį nuo laisvės atėmimo bausmės atleido.
Priglaudė vagišių
V. E. Apolianskas su Melanija gyvena prieš 30 metų įsigytoje sodyboje, kolektyvinių sodų apsuptyje. Namų šeimininkė pasakojo, jog 2003-iųjų vasarą į jų kiemą užklydęs Aleku vadinamas benamis, kurį ji pažinojo iš matymo, pasiprašė pastogės. Ji žinojo, jog šis nekokios reputacijos vyriškis anksčiau glaudėsi pas netoliese įsikūrusį brolį, tačiau galiausiai buvo išvarytas. Alekas (iš tiesų tai buvo praeityje net keturis kartus už įvairius nusikaltimus teistas 50-metis Aloyzas Kiela) už maistą ir pastogę pasisiūlė dirbti bet kokius ūkinius darbus. Melanija pasigailėjo bedančio suvargėlio, tačiau jį į savo namus priėmė tik su sąlyga, jei šis negirtaus ir nevogs. Mat jau seniai sklido kalbos, kad A. Kiela plėšia sodų namelius, o pardavęs pagrobtus daiktus girtauja. Šįsyk jis prižadėjo nei vogti, nei svaigintis alkoholiu.
Naujasis įnamis apsigyveno vasaros virtuvėlėje ir iš pradžių uoliai kibo į darbus - ravėjo daržus, ruošė malkas, darė viską, ko paprašydavo šeimininkė. Vyriškis esą net išplaudavęs grindis. Aloyzas buvo maitinamas sočiai - kaip visi kiti šeimos nariai. Melanija tikino, jog netrukus vyriškis atsigavo, sustiprėjo. Tačiau po kurio laiko jis gerokai aptingo, jau nenoriai kibdavo į darbus, neretai kažkur išeidavo ir grįždavo apgirtęs. Dar po kurio laiko V. E. Apolianską ir jo sugyventinę pasiekė kalbos, jog jų įnamis plėšia kolektyvinių sodų namelius. Kaimynai ėmė atvirai reikšti priekaištus, kodėl šie laikantys vagį. Vėliau paaiškėjo daug jo juodų darbelių. Pavyzdžiui, A. Kiela vieną dieną buvo sugautas įsibrovęs į namelį, iš kurio bandė pagrobti įvairių daiktų. Jis maldavo paleisti, prisiekinėjo daugiau taip nesielgsiąs. Šeimininkai, patikėję graudžiais žodžiais, vagį paleido ir išvažiavo į miestą, tačiau pakeliui sugedo jų automobilis ir jie buvo priversti grįžti atgal. Didžiulei jų nuostabai, savo sodo namelyje jie vėl rado įsibrovusį tą patį plėšiką. Nors gyventojai, netekę kantrybės, jau bandė kviesti policiją, tačiau vagišius maldavo paleisti, pažadėjo grąžinti viską, ką pavogė... Žmonės jo pasigailėjo dar sykį. Tik vėliau neoficialūs A. Kielos globėjai sužinojo, jog jų įnamis buvo netoliese išsikasęs bunkerį, kuriame slėpdavo daiktus, pagrobtus iš aplinkinių sodų namelių. Juos vagišiui padėdavo realizuoti iš Kauno automobiliu atvykę bendrininkai. Taigi išaiškėjus tokiems faktams Melanijos sugyventinis A. Kielą išvijo, liepęs daugiau čia nesirodyti.
Buvęs įnamis ėmė keršyti
Netrukus moteris ir jos gyvenimo draugas pastebėjo, jog iš ūkinių pastatų dingsta įvairūs daiktai, iš tvarto - vištos. Nebeliko abejonių, jog tai buvusio įnamio darbas. Žmonės kasdien pasakojo apie išplėštus namelius Draseikiuose, Lepšiškiuose ir "Tauraupio" kolektyviniuose soduose...
Pernykštės vasario 3-iosios rytą V. A. Apolianskas rado nuplėštą tvarto spyną. Ūkiniame pastate pasigedo aliumininio bidono. Sniege paliktos neprašyto svečio pėdos vedė tolyn, į kaimyninius namelius. Susinervinęs šeimininkas pasiėmė metalinį strypą (savigynai, nes ne kartą pareiškus priekaištus dėl vagysčių, A. Kiela puldavęs muštis) ir nusekė paliktais pėdsakais. A. Kielą V. E. Apolianskas rado viename sodo namelyje nuėjęs maždaug už 200 metrų. Ten pastebėjo ir savo bidoną. Išvadinęs banditu, Viktoras smogė jam strypu ir pataikė į petį. Kuomet vagišius šoko prieš buvusį šeimininką bandydamas atimti strypą, šis smogė juo A. Kielai į galvą. Pastarasis nukrito žemėn, tačiau atsikėlęs vėl puolė, todėl šis jam sudavė strypu dar porą kartų per rankas ir apsisukęs nuėjo namo.
Apkaltintas žmogžudyste
Netrukus į V. E. Apoliansko namus atvyko policijos pareigūnai, iš kurių šeimininkas sužinojo, jog yra įtariamas A. Kielos nužudymu. Ši žinia niekada neteistą garbaus amžiaus vyrą labai sukrėtė. Paaiškėjo, jog sumuštas A. Kiela dar turėjo jėgų ir pėsčias patraukė į Kauną. Vasario 4-osios rytą jis pasibeldė į Panerių gatvėje gyvenančios Laimutės Osanovos namų duris. Šeimininkė A. Kielą pažinojo iš matymo, todėl kai šis pasiskundė, jog jam šalta, skauda galvą, moteris jo neišvarė, o paguldė kambaryje, davė kažkokių vaistų. Po kurio laiko A. Kiela pradėjo purtytis, kažką neaiškiai kalbėti, todėl L. Osanova iškvietė greitąją pagalbą. Ligonis buvo atvežtas į Kauno medicinos universiteto klinikas ir paguldytas į Neurochirurgijos klinikų Intensyviosios terapijos skyrių, tačiau po keleto valandų mirė. Teismo medicinos ekspertai konstatavo, jog A. Kielos mirties priežastis - galvos sumušimas bei kraujo išsiliejimas į smegenis.
Sunkus kaltės jausmas
Laukdamas teismo, V. E. Apolianskas labai išgyveno. Jo sugyventinė neslėpė, jog kurį laiką buvo labai neramu, kad jis ko nors nepasidarytų. Vieną dieną moteris pastebėjo, jog jos draugas po lova pasikišo virvagalį. Naktį vyriškis ilgai blaškėsi lovoje, paskui tyliai atsikėlė, išsitraukė iš palovio virvę ir pasuko durų link. Visą laiką sugyventinį akylai sekusi Melanija šoko iš lovos, ištraukė iš vyro rankų virvę ir vietoj bandymo aiškintis, jog jis norėjęs tiktai pakvėpuoti grynu oru, sugirdė raminamųjų...
A. E. Apolianskas prisipažino, jog skaudžiausia buvo dėl to, kad jis nusikalto ne eidamas vogti ar plėšti, ne iš anksto tyčia turėdamas tikslą atimti benamiui gyvybę, o bandydamas apsiginti ir pamokyti iki gyvo kaulo įkyrėjusius vagišius... Vyriškis vos ne su ašaromis akyse tikino jau pavargęs su jais kovoti, nes vagys ne kartą "apšvarino" jo namus, išnešė įvairių daiktų, vištų, bandė pavogti paršiuką, pagrobė už parduotą arklį gautus 3 000 litų...
