Daiva NORKIENĖ
Vilniaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje įvyko bene didžiausios per pastarąjį dešimtmetį kruvinos "razborkės". Kodėl nuteistieji staiga taip pašėlo, jog nebepaiso ne tik administracijos, bet ir galimų pasekmių? Yra du atsakymai. Pasak kolonijos vadovo, "iš karto privežė labai daug naujokų, kolonija perkrauta". Pasak buvusio kolonijos dvasininko, tvarkos nebėra, nes nebėra teisingo ir drausminančio H. Daktaro, kuris vienas galėjo atvėsinti įkaitusias galveles.
- Seniai žinojau, kad kolonijose dėsis baisių dalykų ir kad laikas spręsti bent jau narkotikų problemą, - "Akistatai" tvirtina dvasininkas. - Bet kai neseniai Teisingumo ministerijoje apie tai pasakiau, į mane pažiūrėjo... kaip į kokį artistą ar klouną. Apgailestauju, bet mano žodžiai buvo pranašingi.
Pjaustėsi ir skraidė pro langus
Trumpai priminsime skaitytojams apie masines muštynes, kurios praėjusią savaitę sukrėtė Vilniaus 2- ąją griežtojo režimo pataisos darbų koloniją. Muštynėse, kurios per penkias dienas įsiplieskė net du kartus, dalyvavo kelios dešimtys nuteistųjų, apie dvidešimt vyrų sužeista.
Neramumai prasidėjo užpraėjusios savaitės trečiadienį. Tiksliau - vėlų jo vakarą. Apie 21 valandą, kaip ir įprasta, kolonijos budėtojai atliko vakarinį patikrinimą. Tuo metu nebuvo pastebėta nieko blogo, vyrai atrodė ramūs ir nusiteikę artėjančiam nakties poilsiui. Tačiau viename iš lokalinių sektorių jau virė tylios, vos pastebimos aistros. 27 metų kolonijos naujokas Aurimas Dilys nenorėjo paklusti kažkurio iš senbuvių reikalavimui palikti patalpas. Jeigu Aurimas būtų paklausęs ir išėjęs, bent tam kartui viskas būtų nurimę. Tačiau vyrukas atkakliai stovėjo jam "uždraustoje" vietoje ir gavo smūgį į paakį. Netrukus A. Dilys jau organizavo savo kraštiečius kruvinam kerštui.
Maždaug 22 valandą kolonijos budėtojai pastebėjo, kad lokaliniame sektoriuje susitelkė apie 20 agresyviai nusiteikusių asmenų. Kai prasidėjo kautynės, pareigūnams nieko kito neliko, tik bejėgiškai laukti, mat nuteistieji sugebėjo užremti pastato duris, kad budėtojai negalėtų įeiti ir sutrukdyti. Taigi vaizdas, kurį netrukus pamatė darbuotojai, buvo panašus į neblogą kovinį filmą: iš pastato pro antrojo aukšto langus skraidė sužeistieji, kurie nespėjus prieiti atsikeldavo ir nerdavo į vidų. Viename pastato aukšte bildėjo, trinksėjo, aimanavo. Viskas truko apie 5 penkias minutes ir nurimo taip pat staiga, kaip ir prasidėjo. Kai pagaliau pareigūnams pavyko atidaryti užremtas duris ir apžiūrėti abu gyvenamojo pastato aukštus, mūšio laukas atrodė pribloškiančiai: visur pritaškyta kraujo, pakampėmis aimanuoja sužeistieji. T. Niauronis, kuris po skrydžio iš antrojo aukšto dar sugebėjo grįžti į vidų, buvo peiliu sužeistas į pilvą, nugarą, pažastį. G. Granzbergiui perrėžta plaštaka, A. Beladzedas peiliu sužalotas į krūtinę, o pats karo "pradininkas" A. Dilys buvo ne tik mėlynais paakiais, bet ir gerokai apibrozdintas. Tą dieną keturi sužeistieji atsidūrė Lukiškėse esančioje Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, maždaug dešimčiai lengviau sužalotųjų pakako kolonijos medikų pagalbos. Mušeikos visi kaip vienas tvirtino niekam neturį jokių pretenzijų, įsipjovę "tepdami sumuštinius", nusibrozdinę "netyčia pargriuvę". Turbūt taip pat natūraliai galima paaiškinti ir skrydžius pro langą. Pavyzdžiui, tvankų vakarą sėdėjo ant palangės ir kvėpavo grynu oru.
Aišku, į "zoną" tvarkai palaikyti buvo įvestas Vidaus tarnybos karių pulkas, sustiprinta apsauga. Ištisas dienas incidento priežastis nagrinėjo sudaryta pareigūnų grupė. Net ir sekmadienį direktorius Alvydas Maknickas iki aštuonių vakaro diskutavo su nuteistaisiais apie tvarką ir dorą.
- Na, ar jau viskas, vyrai, tvarkoj? Ar jau susitaikėte? - klausė direktorius trijuose "karščiausiuose" būriuose.
Vyrai teigiamai linksėjo galvomis, šypsojosi iš savo "pridarytų kvailysčių" ir dėjosi esą ramūs. Bet vos tik direktorius apleido koloniją, po poros valandų pasikartojo trečiadienio scenarijus. Vėl kelios dešimtys vyrų kelias minutes pliekėsi, palikdami dešimtį sužeistųjų. Skirtumas tik tas, kad dabar jie tai darė atvirai, nedangstė nei langų nei durų ir mūšį jau po signalo miegoti (po 23 valandos) pradėjo tiesiog kolonijos kieme, pareigūnų akivaizdoje.
Bėdos dėl perkrovimo
- Mes vėl su jais kalbėjomės, vėl įtikinėjome nusiraminti, - "Akistatai" pasakojo kolonijos direktorius Alvydas Maknickas. - Dabar, atrodo, jau viskas gerai. Dabar jie susitaikė ir jau patys juokiasi iš to, kas įvyko.
- Bet, direktoriau, sklando kalbos, kad tos kruvinos peštynės nėra atsitiktinis reiškinys. Šiandien juokiasi, rytoj ir vėl plieksis. Kalbama, kad nėra tvarkos tik todėl, kad čia nebeliko tvirtos rankos, tai yra Henriko Daktaro. Tik jis, o ne administracija, esą sugebėtų įvesti tvarką.
- Kas taip mano, tegul mano toliau...
- Gal galima kaip nors kitaip paaiškinti, kodėl kalint Henytei per daugiau nei penkerius metus tokių įvykių čia nebuvo?
- Na, viskas prasidėjo po to, kai čia ėmė masiškai vežti naujus nuteistuosius. Viskas prasidėjo nuo naujokų.
- O kada gi jų nevežė? Lietuvoje nusikalstamumas juk nemažėja.
- Buvo metas, kai po amnestijų pas mus liko vos apie 500 nuteistųjų. Kai kolonija neperkrauta, ir problemų mažiau. O dabar ir vėl jų skaičius, kaip sunkiausiais laikais, artėja prie tūkstančio. Štai todėl ir bėdos didesnės.
"Padėties nekontroliuoja"
"Akistatos" žurnalistė susitiko su Aušvydu Belicku, buvusiu kolonijos kapelionu dar tada, kai kruvinų maištų beveik nepasitaikydavo, o nuteistųjų skaičius taip pat svyravo apie tūkstantį. Kapelionas, kaip jau esame rašę, koloniją paliko per praėjusias Kalėdas, kai norint įžeisti praleidimo punkte buvo iškratytas tarsi koks narkotikų kurjeris.
- Jeigu kolonijų vadovai (ir Vilniaus, ir nuo ŽIV kenčiančio Alytaus) tvirtina, kad jie "jau kontroliuoja padėtį", tai meluoja! - tvirtino Aušvydas Belickas. - Jie nieko nekontroliuoja ir nieko realiai negali. Jaučiu, kad Alytuje bręsta negeri dalykai, ir tik viliuosi, kad visa tai prasiverš su kuo mažesne jėga. Ne šiaip sau iš ten būriais bėga pareigūnai!
- Apie narkomaniją kolonijose ir visas dėl to galimas pasekmes kalbėjau seniai. Prisimenate interviu, kurį jums daviau žiemą? Aš atvirai sakiau, kad Vilniaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje klesti narkomanija, kad Vidaus tyrimų tarnyba nekontroliuoja padėties ir visa tai žiūri pro pirštus, kad anksčiau ar vėliau tokia padėtis skaudžiai atsilieps. Kaip manote, kodėl jie manęs nepadavė į teismą? Kodėl manęs nekvietė į Teisingumo ministeriją, į Kalėjimų departamentą papasakoti to, ką žinau? Ogi dėl to, kad visi seniai žinojo, kad esu teisus, tačiau kai kam tokia padėtis naudinga. Atspėkite, ką patyriau, kai Teisingumo ministerijoje per kapelionų susitikimą garsiai prabilau apie Vilniaus griežtojo režimo kolonijoje globojamą narkotikų biznį? Ogi aukšti Kalėjimų departamento ir ministerijos šulai vienas kitam rodė į mane pirštu, tylėjo ir sarkastiškai juokėsi! Vienas kitam sakė: "Tu paklausyk, paklausyk, ką jis kalba!" Ir jaučiau, kad į mane žiūri tarsi į kokį artistą, į menką klouną!
Buvęs kapelionas, Vilniaus Aušros Vartų koplyčios klebonas A. Belickas įsitikinęs, kad įvykiai svarbiausiose Lietuvos kolonijose yra dėsningas atsakas į nusikalstamą pareigūnų bei valdininkų abejingumą.
Jis apgailestauja, kad įkalinimo įstaigose galioja ne administracijos, o per amžius nusistovėjusi "sava tvarka".
Į žurnalistės klausimą, kodėl nuteistieji neįsiklauso į tokius pat protingus administracijos patarimus, dvasininkas atsakė, jog kai kurių administracijos darbuotojų negerbia dėl jų moralės dvilypumo.
- Aš, pavyzdžiui, kai kurių pareigūnų bijau labiau negu nusikaltėlių!- pareiškė dvasininkas. - Kai kurie iš nuteistųjų man atrodo žmogiškesni ir garbingesni.
Kas galėtų sustabdyti kolonijoje prasidedančius neramumus? Pasak A. Belicko, anksčiau ar vėliau čia iškils koks nors autoritetingas ir gerbtinas lyderis. O kolonijų administracijoms reikia atsisakyti dvilypumo (vienokie su kaliniais, kitokie prieš visuomenę). Reikia valdyti protingai, teisingai ir... mokėti susitarti su "zonos" autoritetais.
