Dirbau įgaliotiniu vienoje miesto nuovadų. "Įprato" pas mane lankytis su įvairiais skundais viena poniutė - niurgzlė ir viskuo nepatenkinta. Tai tas jai negerai, tai anas. Vienais kaimynais skundžiasi, kitais - tai muziką per garsiai leidžia, tai automobilį ne vietoje pastatė, tai laikraštį paštininkas per vėlai atnešė, tai šiukšliadėžę kažkas laiptinėje išvertė. Trumpai tariant, pabodo ji man. Ėmiau aš nuo jos slapstytis. Bet poniutė neatlyžo ir pradėjo jau manimi skųstis.
Ir štai kartą pasitaikė puiki proga jai atkeršyti. Atbėgo ji skųsdamasi, jog pradingo jos vyras. Na, dėl jo aš buvau ramus: žmogelis įnikęs į ugninį vandenį, "užbaliavojo" kur nors, išsipagirios ir parsiras. Bet aš nutaisiau rimtą veido išraišką ir dar rimčiau sakau: girdi, miela ponia, reikalas rimtas, skelbsime paiešką. Bet pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar netapo jūsų vyras nusikaltimo ar nelaimingo atsitikimo auka. Gavęs vyresnybės "palaiminimą" įsisodinau tą poniutę į mašiną ir pradėjom kelionę po visas miesto lavonines, kad ji žvilgtelėtų į neatpažintus lavonus - gal kuris pasirodys besąs jos prapuolęs vyrelis.
Jau iš pirmosios lavoninės moteriškė išėjo prilaikoma už parankių ir išbalusi labiau nei tie lavonai. Bet aš buvau atkaklus ir vežiau ją iš vienos lavoninės iš į kitą.
Į namus teko poniutę nešte įnešti, o čia per tą laiką namo sugrįžęs vyrelis ja pasirūpino. Daugiau savo nuovadoje įkyruolės nebemačiau, bet... kiekvienąsyk sutiktas jos vyras vis skundėsi, jog namuose tiesiog neįmanoma gyventi...
