Praėjusią savaitę Rusijos Dūma priėmė deklaraciją "Dėl Pabaltijo išvadavimo 60-mečio". Joje smerkiamas nacių ir sovietų okupacijų sulyginimas Baltijos šalyse ir jų reikalavimai Rusijai kompensuoti 50 metų trukusios sovietinės okupacijos žalą. Deklaracijoje rašoma, kad "Pabaltijo valstybėse kai kurių valdančiųjų sluoksnių politika, paremta tendencinga istorijos faktų interpretacija ir pretenzijomis Rusijai dėl "sovietų okupacijos" yra netoliaregiška ir neatitinka tikrųjų šių valstybių tautų interesų. Iš esmės dedamas lygybės ženklas tarp fašistinės Vokietijos okupacijos ir Sovietų Sąjungos išlaisvinimo misijos Antrajame pasauliniame kare".
Deklaracijos atgarsiai
Europos Parlamento narys konservatorius Vytautas Landsbergis pareiškė, jog Baltijos šalims Antrojo pasaulinio karo pabaiga atėjo tik 1990 - 1991 metais, nes Sovietų Sąjungos pergalė 1945-aisiais reiškė ne taiką, bet rezistenciją, masines deportacijas ir vėliau kultūrinį genocidą.
Panašiai rašoma ir Lietuvos parlamento vadovo Artūro Paulausko pareiškime: "Antrojo pasaulinio karo pabaiga mums neatnešė laisvės, išsivadavimo ir nepriklausomybės, nors ir kaip mes šito tikėjomės. Nors karas baigėsi pergale prieš vieną totalitaristinę ideologiją - fašizmą, tačiau kita - totalitarinis komunizmas - sustiprėjo ir išplito". A. Paulauskas ragina sąžiningai pripažinti istorinę tiesą ir ją atminti.
Tokie pareiškimai erzina dalį rusų, todėl pastaruoju metu rusų spaudoje pasirodė vienas kitas straipsnis, kuriuose reiškiama neapykanta Lietuvai. Jūsų dėmesiui siūlome patrumpintą straipsnį iš dienraščio "Moskovskij komsomolec". Tai vienas didžiausių laikraščių, kontroliuojamas Maskvos mero Jurijaus Lužkovo. Lietuvoje lankėsi šio laikraščio korespondentė Jelizaveta Majetnaja. Jos tikslas buvo išsiaiškinti, ar rusai - okupantai ar išvaduotojai, ir kas Lietuvai Didysis tėvynės karas - Hitlerio sutriuškinimas ar Stalino pergalė? Perskaitykite ir sužinosite ne tik tai, bet ir kaip Lietuvoje skriaudžiami veteranai. Panašiai kaip žydai.
"Gyvenu kaip žydas prie vokiečių"
... Mažame kambarėlyje ankšta ir drėgna. Gerai, kad nors toks yra, antraip Lietuvą vadavusiems buvusiems sovietiniams veteranams iš viso nebūtų kur susitikti. Priglaudė žydų bendruomenė - patalpas nuomoja už kapeikas. Pretekstas susitikti paprastai nelinksmas: susimesti draugo laidotuvėms, aptarti reikalus. O jų netrūksta. Kaune, kuris laikomas lietuvių nacionalizmo centru, jau du kartus niokojo karių kapines, kuriose palaidota 5 000 žmonių. Niekino taip, jog teko viską įrenginėti iš naujo.
VI forte, kur fašistai žvėriškai nukankino 35 000 karo belaisvių, merijos sprendimu nugriovė atminimo stelą. Vietoj jos pastatė vieną paminklą. Lentelė ant jo skelbia: "Čia palaidoti sovietiniai ir vermachto kariai". Po vienu akmeniu su savo kankintojais atsidūrė mirę iš bado ir sudeginti krematoriumuose.
- Tai ne tik šventvagystė. Tai mūsų draugų atminimo įžeidimas. Tai spjūvis į gyvųjų sielą. Bet kas čia mūsų apie ką nors klausia? - išgyvena veteranai.
Andrejui Belousovui kovinius ordinus nuplėšė tiesiog troleibuse. Jis kovojo Pirmajame Baltarusijos fronte, prie Vislos ir Oderio, o karą užbaigė prie Elbės. Į gimtąjį Kauną, kur per amžius gyveno jo tėvai ir protėviai, sugrįžo tapęs invalidu. Bet ar ką tai domino? Dėkui Dievui, kad troleibuse drauge važiavo rusų: užstojo senuką ir jo apdovanojimus.
- Mes išmirštam. Ir tikriausiai tai gerai: geriau viso to, kas vyksta dabar, nematyti, - kalba karo veteranas Jonas Gurskis. - Perkam vainikus, susimetame gėlėms ir važiuojam į kapines. Viešai kalbame tik per laidotuves - šito kol kas mums neuždraudė.
"Kaip gyveni?" - "Kaip žydas prie vokiečių", - nelinksmai juokauja buvę Lietuvos išvaduotojai. Tiesa, dabar juos vadina okupantais ir kolaborantais.
Ar SS, ar KPSS - lietuviams tas pats
- Visas Antrasis pasaulinis karas - Hitlerio ir Stalino suokalbio pasekmė. Jus Rusijoje nesuprantate, kad šiandieninė situacija - bandymas atstatyti teisingumą, - pareiškė savo interviu Lietuvos eksprezidentas, o dabar Europarlamento narys Vytautas Landsbergis. Jį dar vadina vyriausiuoju rusofobu ir Lietuvos demokratijos tėvu. - Tai, ką Lietuvai primetė jėga ir represijomis, buvo didele nelaimė ir žmonėms, ir mūsų valstybei. Juk Lietuvą ne tik vadavo iš fašizmo, bet ir užėmė ją. Švęsti pergalę prieš Vokietiją - taip, tačiau sovietų atėjimas mums reiškė nelaisvę. Ir šio įvykio švęsti nesinori, net bandant atrodyti gerai išauklėtais. Tarp savęs mes juokaujame: "Išlaisvino - tačiau pamiršo išeiti". Rusija net neatsiprašė, kaip tai padarė daugelis kitų valstybių. Vokietijos kancleris Lenkijoje atsiprašė už nacistus, nors su jais neturi nieko bendro. O Rusija?
Pasak V. Landsbergio, valstybė turi atsakyti už savo vadus. Rusija, įstodama į Europos Tarybą, dar 1996 metais įsipareigojo sukurti fondus, kurie mokės kompensacijas ir repatriacijas žmonėms, buvusios SSRS okupacijos metu prievarta išgabentiems iš Latvijos, Lietuvos ir Estijos.
Iš 3,5 milijono prieškarinės Lietuvos gyventojų į stalininius lagerius buvo išgabenta 360 000. 40 000 - kaip banditų gaujų talkininkai. Likę - inteligentija, politiniai, nepatikimieji.
- Mums svarbiausia - pasiekti, jog būtų pripažintas pats okupacijos faktas ir pradėtos derybos dėl žalos atlyginimo, - tvirtino V. Landsbergis.
Tačiau keldamos ekonomines pretenzijas Rusijai, Baltijos šalys gali susilaukti ir priešieškinių. Ir ne tik iš Rusijos, bet ir iš Lenkijos, Baltarusijos - dar už karo metus.
Šauni "miško brolių" praeitis
Sukarintos lietuvių formuotės šaudė taikius gyventojus, lenkus ir baltarusius, naikino žydus. Šie faktai sovietmečiu buvo slepiami.
Iš Rusijos FSB Centrinio archyvo:
"Jau antroje 1940 metų pusėje, tiesiogiai dalyvaujant hitlerininkų specialiosioms tarnyboms, buvo sukurtas Lietuvos aktyvistų frontas, vadovaujamas vokiečių žvalgybos agento, buvusio Lietuvos pasiuntinio Berlyne pulkininko Kazio Škirpos. Įvairiuose Lietuvos miestuose buvo įkurdinti užkonspiruoti Lietuvos gynimo gvardijos būriai, kurie vykdydami vokiečių žvalgybos užduotis verbavo bei ruošė kadrus tiesioginėms karinėms operacijoms ir diversiniams aktams prieš sovietinius karius, prasidėjus karui tarp Vokietijos ir SSRS."
"Aktyvistai" manė, kad fašistai duos jiems nepriklausomybę, bet Hitleris turėjo savo planų, o naujosios Ostlando, į kurį įėjo Lietuva, Latvija, Estija, dalis Baltarusijos bei šiauriniai rajonai iki pat Leningrado, sienos dar 1941 metų vasarą buvo pažymėtos kariniuose žemėlapiuose.
1916 metais Vilniuje gyveno 140 000 gyventojų: 50 procentų lenkų, 43,5 procento žydų ir tik 2,6 procento lietuvių. Faktiškai lietuvišku jis tapo tik pasirašius Molotovo - Ribentropo paktą, dėl kurio Rusiją, kaip SSRS teisių perėmėją, dabar ir kaltina okupacija.
Lietuvos teritorijoje hitlerininkai, aktyviai padedant LAF, sukūrė 20 policijos batalionų (apie 8 000 žmonių), kuriuos pirmiausia naudojo baudžiamosiose operacijose. Fašistinės specialios paskirties komandos drauge su lietuvių partizanų grupėmis bei latvių pagalbine policija sunaikino 80 311 žydų ir 860 komunistų.
5 000 moterų, 1 000 vaikų, 200 mokytojų buvo sušaudyti "miško brolių". Šie duomenys sovietmečiu buvo slepiami: oficialiai skelbta, kad Lietuva su šūkiu "Valio!" sutiko sovietų valdžią. Pagal oficialią versiją pasipriešinimas buvo senų seniausiai sutriuškintas. Dabar apie tai niekas iš viso neprisimena: vėl ne ta politinė situacija.
Miške sugavo partizaną...
Leonidas Zavirkinas buvo sužeistas prie Leningrado ir papuolė į nelaisvę. Buvo kalinamas Pravieniškių konclageryje netoli Kauno, tačiau sugebėjo pabėgti. 1943 - 1944 metais kariavo partizanų būryje "Už Tarybų Lietuvą", vertė nuo bėgių traukinius. Dabar beveik 80-metis partizanas teisiamas pagal "genocido" straipsnį, jam gresia 80 metų kalėjimo.
- Šioje byloje atsakomybėn patraukta 10 partizanų, mus kaltina 7 žmonių sunaikinimu Jonavos rajone. Visi kiti kaltinamieji jau numirė, todėl teis tik mane, - sako L. Zavirkinas. - Mes visi buvome tik geležinkelių diversantai. O dabar iš kažkur iškapstė, kad mes naikinome civilius gyventojus taikiuose kaimuose ir niekas neprisimena, jog tuose kaimuose buvo dislokuoti fašistų užnugario daliniai. Už ką nori mane pasodinti - už tai, kad mušiau fricus ir vadavau Europą?
Visus karo nusikaltimų dokumentus, anksčiau saugotus KGB archyvuose, dabar tvarko Genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Per pastaruosius dešimt metų jo "teikimu" iškėlė 105 baudžiamąsias bylas dėl genocido ir karo nusikaltimų. Teismą pasiekė tik 13 iš jų. Pusė šių bylų - dėl nacistinių nusikaltimų, pusė - dėl sovietinių. Išnagrinėta tik viena byla, kurioje kaltinti keturi sovietiniai agentai. Šie KGB darbuotojai persirengdavo Lietuvos pasipriešinimo uniforma ir naikindavo "miško brolius" jų pačių miškuose. Visi keturi kaltinamieji mirė proceso eigoje, dar prieš paskelbiant nuosprendį.
Pabaigoje straipsnio autorė daro išvadą: "Prie lovų prikaustytiems buvusiems sovietiniams senukams nusispjauti ant aukštų politinių kategorijų. Jie tiesiog aukos - karo, perestroikos, "nepriklausomos" šalies, kurios labui dirbo visus pokario metus. "Atidirbta" žmogiškoji medžiaga neįdomi nei tai, nei kitai Tėvynei..."
Galima ginčytis dėl tokios išvados, tačiau straipsnyje apstu faktinių klaidų dėl kurių nepasiginčysi. Minimi karių kapų išniekinimai Kaune - jokia politika, nes metalines raides nuo antkapių nulupo ir metalo supirkėjams pardavė dabar jau nuteisti "bomžai". Daugelio ordinų savininką 80-metį Leonidą Zavirkiną irgi būtų galima nuraminti, kad 80 metų kalėjimo jo niekas nenuteis, nes Lietuvoje didžiausia bausmė - 20 metų. Bet teisybė čia dar tokia, kad L. Zavirkinui dar pavasarį bylos tyrimas buvo nutrauktas nesant pakankamai duomenų. Beje, įtarimai L. Zavirkinui buvo pateikti ne už lietuvių, o už 4 rusų tautybės civilių, tarp kurių buvo ir vaikas, sušaudymą.
