Svajonė Žukaitienė - viena iš trijų Marijampolėje dirbančių antstolių. Jos klausėme, kaip sekasi kasdien išlaviruoti tarp skolų išieškotojų, kurie ragina kuo skubiau "kratyti" jų skriaudėjus, ir skolininkų, kurie antstolius laiko kone liaudies priešais. Taip pat teiravomės, ar ji jaučiasi laiminga ir saugi, pravėrusi savo namų duris, ar mėgaujasi gyvenimo romantikos blyksniais.
- Dirbote antstole ir prieš antstolių sistemos reformą, tad galite pasakyti, kuo skyrėsi valstybinių antstolių darbas nuo dabartinių - privačių - antstolių veiklos.
- Mano stažas šioje srityje - nuo 1998-ųjų. Prieš tai darbavausi teisme. Valstybiniai antstoliai buvo išlaikomi valstybės, tad nėra ko slėpti, kad būdavo ir atsainaus darbo - "pro pirštus". Arba išieškojai skolą, arba ne, bet vis tiek atlyginimas garantuotas. "Anais laikais" visi buvo pripratę į valstybę žiūrėti kaip į auklę, globėją, kuri už žmogų ir pagalvos, ir padarys. Dabar, kai 2002-aisiais buvo pradėta antstolių sistemos reforma ir valstybinių antstolių nebeliko, dirba tik privatūs antstoliai, pats mūsų darbo pobūdis ir tikslai nepasikeitė niekuo, tačiau skolų išieškome kur kas daugiau. Mes patys to labai siekiame, nes žinome: kaip dirbsime, tiek turėsime.
- Apklausų statistika skelbia, kad pastaruoju metu antstoliais Lietuvoje pasitiki vos 6 procentai gyventojų. Kodėl tiek mažai?
- Tereikia įsigilinti į mūsų darbo esmę, ir tampa aišku: juk pajudinamas žmogaus turtas! Ar gali būti patenkintas asmuo, turintis skolą, jeigu jam ant kulnų nuolat lipa antstoliai su įvairiais pranešimais ir raginimais? Pastarieji suprantami kaip grasinimas, o kas mėgsta tuos, kurie grasina, gąsdina? Ne itin patenkinti ir išieškotojai, nes jie norėtų skolas atgauti kuo greičiau ir be jokių nuostolių. Tokius žmones galima suprasti: praėję varginantį teismų maratoną, jie pagaliau turi rankose teismo sprendimą, kad skolininkas privalo atsiskaityti, tačiau, kreipęsis į antstolius, sužino, kad išieškojimo byla bus pradėta tik sumokėjus antstoliams tam tikrą administravimo mokestį. Išieškotojas tą mokestį sumokės, bet negali būti tikras, kad antstoliams pavyks skolą išieškoti. Uždaras ratas - žmonės nepatenkinti.
- Bene daugiausia antstolių darbu pasipiktinusių žmonių, kurie turėjo kelių ar keliolikos litų skolą (baudą), o ją antstoliai "išaugino" iki keliasdešimties ir net kelių šimtų litų...
- Drįsčiau teigti, kad tai - jau praeitis. Tokių bylų buvo pasipylę pirmaisiais antstolių darbo reformos metais. Kaip jau minėjau, žmonės buvo įpratę, kad valstybė jiems nuolaidžiautų, mažos skolos tarsi prapuldavo. Privatūs antstoliai jų ėmėsi griežtai, tad pelnė "plėšikų" etiketę. Tenka pripažinti, kad visuomenė nebuvo tinkamai paruošta antstolių darbo permainoms, tad ir būdavo tokių kuriozų, kurie kėlė visuomenės nepasitenkinimą. Dabar jau retas kuris, turėdamas menkutę teismo, muitinės ar, sakykime, kelių policijos skirtą baudą, laukia, kol dėl jos savo veiksmus pradės antstoliai. Štai kelių policijoje pareigūnai juokauja, kad po tam tikrų posėdžių asmenys gulte apgula langelį, prie kurio galima sumokėti baudą. Anksčiau tie žmonės, išgirdę sprendimą, išeidavo į namus ir laukdavo raginimų, pranešimų. O juk visa tai kainuoja.
- Ko gero, ne patys geriausi žodžiai antstolių adresu keliauja dar ir dėl to, kad Jums neretai tenka atlikti "beširdės blogietės" vaidmenį - iškraustyti skolininkus iš praskolinto būsto?
- Iškeldinimo bylos yra labai nemalonios, bet jų kasmet mažėja. Gal žmonės geriau gyvena, o gal jie tampa sąžiningesni ir pareigingesni. Labai džiaugiuosi, kad man niekada neteko iškeldinti nepilnamečių vaikų. Kai ateini į nurodytą butą, vaikais jau būna pasirūpinta kitų tarnybų. Antra vertus, aš neįsivaizduoju to, kad antstolis mėtytų vaikus iš buto...
- Tai ir ašarų dėl panašių problemų Jūsų veidu turbūt neriedėjo?
- Neriedėjo, bet labai nedaug trūko. Tai buvo patį pirmą kartą, kai teko dalyvauti iškeldinant šeimą. Pamenu, visa pareigūnų komanda įėjome Kazlų Rūdoje į trijų kambarių butą ir labai nudžiugome, kad žmonių jame nebebuvo. Reikėjo iškraustyti daiktus. Kai užėjau į vieną kambarį, kuriame aptikau daug detalių, liudijančių, kad jame gyveno mažametė mergytė, susilaikyti nepravirkus buvo labai sunku. Man iškart prieš akis iškilo mano dukters kambarys, šypsena, daiktai...
- Ar esate sulaukusi padėkos žodžių, gėlių iš žmonių, kuriems padėjote?
- Dėkojančiųjų žodžiu buvo tiek, kad skaičiuojant užtektų vienos rankos pirštų, o apie gėles nė svajoti nesvajoju. Dirbu tarnyboje, apie kurią kiekvienas pagalvoja: su ja geriau neturėti reikalų. Įdomiausia, kad mūsų atžvilgiu priešiškai nusiteikę net ir tie žmonės, kurie niekada neturėjo jokių reikalų su antstoliais! Esame kontora, kurioje džiugių emocijų beveik nebūna.
- O ar sulaukiate grasinimų, įžeidimų?
- Žinoma! Be prakeiksmų ir grasinimų jau turbūt nebeapsieitume kaip ir be duonos! Turime įžūlių klientų, kai kuriuos galime vadinti "etatiniais". Vieni laido prakeiksmus ir grasina atsinešią trotilo, kiti neva beldžiasi į mūsų sąžinę ir žada atvesti penkis savo vaikus pas mus gyventi. Tai mus tik grūdina. Keista, kad žmonės nelaido tokių replikų teisėjams, policininkams, kurie tas baudas skyrė, ar muitininkams, šilumos ir kitų paslaugų tiekėjams, ieškantiems skolų, o viską supila ant mūsų. Mes gi - tik vykdytojai, besivadovaujantys įstatymais, kuriuos kuriame ne patys. Atliekame darbą, kuris mums patikėtas. Suprantame, kad žmogus būna "ant ribos", bet prie jos patys prieina.
- Ar gainiojatės skolininkus, kurie išvyksta į užsienį?
- Tai nėra lengva. Po užsienį migruojantys asmenys, patekę į mūsų akiratį, yra didelis mūsų darbo stabdys. Tai išvykę, tai pakeitę adresą, tai sąmoningai pasislėpę. Būna, kad gauname pranešimą, jog ieškomas asmuo užsienyje jau numiręs. Išieškotojai, laukdami rezultato, pyksta ant mūsų. Tokius guodžiame tik kantrybe ir laukimu, aiškiname, kad senaties termino antstolių darbe nėra - byla bus užbaigta tik tada, kai skolininkas atsiskaitys. Labiausiai nustemba koks nors pensininkas, ilgus metus slapstęsis nuo savo vaikų ir nemokėjęs alimentų. Kai vaikai suauga, alimentininkas mano, kad ir jo skola baigta, todėl lieka šokiruotas, kai iš jo varganos pensijos mes kas mėnesį išieškome senąją skolą jau suaugusiems vaikams, kurie anksčiau buvo pamiršti.
- Kuriozų Jūsų darbe netrūksta...
- Pamenu, viena moteris, kurios vyro, skolininko, ilgai ieškojome, mums vis sakydavo, kad vyro nėra, kol galiausiai išrėžė, kad jis miręs. Kai atsitiktinai sužinojome, kad tas žmogus gyvas, moteris nesutriko, tik, pabrėždama pirmąjį žodį, pakartojo: "Man jis miręs"... Kurioziškai atrodo ir asmens, privalančio mokėti alimentus, elgesys, kai jis, gaudamas nemenkas pajamas, išieškotojui kas mėnesį siuntinėja, pavyzdžiui, tik po penkis litus. Šaiposi, tyčiojasi, ir tiek. Tokiam belieka priminti, kad vis tiek ateis laikas, kai jis bus priverstas sumokėti visą skolą, nes įsiskolinimas nedings.
- Kuo skiriasi moterys, alimentų skolininkės, nuo tokių pačių skolininkų vyrų?
- Moterys skolininkės nuo vyrų turbūt niekuo nesiskiria. Pavyzdžiui, už alimentus įsiskolinusių moterų yra daug mažiau nei vyrų - paprastai tokios būna degradavusios, puolusios. Išieškotojos moterys neretai būna nesąžiningos, kerštingos. Štai skundžia vyrą, kad jis nemoka alimentų, o mums tas vyras pateikia įrodymų apie sumokėtus alimentus. Arba kreipiasi moteris, kad vyras užsienyje - vaikams pinigų nemoka. Mums pakrutinus, bankas pateikia faktų, kad pinigų iš užsienio ... siunčiama sistemingai! Matyt, moterys šitaip kerštauja jas palikusiems sutuoktiniams arba yra be galo godžios. Neslėpsiu - tokiais atvejais būna pikta. Apskritai alimentų išieškojimo bylos yra sunkios. Skolininkai slapstosi, gudrauja, meluoja arba neturi iš ko mokėti.
- Ar yra koks nors receptas, kad žmonės turėtų kuo mažiau problemų su antstoliais?
- Patarimas vienas - neturėti skolų. O jeigu jų yra, nelaukti, kol kas nors nurodys sąskaitą, į kurią pervesti pinigus, ar atneš kvitą, pareikalaus, ragins. Nesitikėti, kad "maža skola bus pamiršta" - dovanų karalių nebėra. Atidžiai skaityti ir iš teismo, ir iš antstolių gautus raštus. Kuo greičiau bus sumokėta skola, tuo mažiau bus skolos išieškojimo išlaidų.
- O nuolaidų Jūsų kontorose galima tikėtis?
- Visi mes esame žmonės... Paprastai tik teismas išdėsto skolą dydžiais ir terminais. Tačiau būna, kad žmogus sąžiningai kas mėnesį moka dalimis ir vieną kartą nuoširdžiai prisipažįsta, kad buvo kitokių finansinių problemų, tad skolos daliai pinigų neliko. Tokiais atvejais nepuolame skambinti visais varpais - laukiame kito mėnesio. Jeigu žmogus sąžiningas, juo galime pasitikėti.
- Tenka girdėti kaltinimų ir įtarimų, neva antstoliai lobsta skelbdami butų varžytynes - esą iš anksto praneša apie jas "reikalingiems" žmonėms, supirkinėtojams, iš kurių po to "nubyra"...
- Sakyčiau, tai tik nepagrįsti gandai. Varžytynės vykdomos laikantis įstatymų. Apie jas viešai paskelbiama prieš mėnesį. Dalyvauja visi, kas nori. Posėdis būna rimtas ir solidus. Gali dalyvauti ir pats išvaržomo buto savininkas. Jeigu vyktų kas nors "užkulisiuose", nepatenkintieji tuoj pat viską išviešintų. Rizikuoti gali tik tas, kuris nebrangina turimo darbo ir vardo, negalvoja apie ateitį, nes už tokią veiklą numatyta baudžiamoji atsakomybė.
- Ar Jūsų paauglė dukra žino, su kokiais nervingais, įtariais, nelaimingais, kartais - agresyviais žmonėmis mamai tenka susidurti darbe?
- Dabar, kai Erikai jau penkiolika, ji daug ką žino ir supranta. Anksčiau neretai pati, po pamokų būdama mano kabinete, matydavo piktų žmonių, girdėdavo jų svaičiojimus. Buvo laikas, kai ji rytais stipriai apkabindavo mane ir su nerimu klausdavo, ar man niekas nieko blogo nepadarys, ar nenuskriaus. Mano darbo ji kol kas nelinkusi rinktis. Erika yra labai muzikali ir ateitį sieja su muzika.
- Jūsų šeima - trys asmenys. Ar jaučiatės laiminga, pravėrusi namų duris?
- Taip, esu laiminga moteris. Negaliu pasigirti kokiais nors išskirtiniais šeimos požymiais, bet džiaugiuosi, kad mane visada traukia į namus, kuriuose randu užuovėją, paramą, atjautą, vyro petį. Mudu nesame iššaukiančios romantikos ieškotojai, tačiau namų šilumos ir dėmesio man tikrai nestinga. Net ir tada, kai kyla kokių nors nesutarimų, triukšmo pas mus nebūna - "garso lempos perdegdavo" tik anksčiau.
Kalbėjosi Irena ZUBRICKIENĖ
Letos KAULINIENĖS nuotr.:
- Antstolė Svajonė Žukaitienė stengiasi būti atlaidi ir pakanti įžūliems bei nervingiems klientams
2006 01 26
