Stasys VARNECKAS
Naujasis lietuvis Kleopas Počiupaila krito pačiame jėgų žydėjime. Negailestinga reketininko kulka, paleista iš modernizuoto Kalašnikovo automato, paliko jo pakaušyje vos įžiūrimą skylutę, pro kurią naujalietuvio siela purptelėjo lyg žvirblis ir nulėkė tiesiai pragaran.
Į pragarą kelias trumpas. Dangun jei nori įsiprašyti, reikia gerokai pavargti, visokių pažymų pažymėlių apie gerus darbus pririnkti, rekomendacijų, protekcijų. O tie mūsų biurokratai vis vilkina, slenksčius neperlipamus stato ir, žinoma, kyšio laukia. Todėl dažna siela, net ir apyskaistė, nusivylusi lietuviškosios biurokratijos vangumu ir savanaudiškumu, numoja ranka ir pasirenka lengviausią kelią - į pragarą.
Prašydamas skaitytoją atleisti už šį visai nelyrišką nukrypimą, skubu pranešti, kad Kleopo Počiupailos siela buvo tokia pašvinkusi, jog nė nemanė ieškoti rekomendacijos dangun - nė vienas doras Lietuvos valdininkas, net ir labiausiai kyšius mėgstantis, nebūtų jos pasirašęs. Tad po keliolikos akimirkų, pralėkusi visada atvirus pragaro vartus, Kleopo siela jau buvo namie.
Pirmiausia naujojo lietuvio siela pamatė ilgą pragaro koridorių, o jame - dar ilgesnį nuodėmingų likimo sesių eilę. Stovi vargšės, sustirusios nuo šalčio, dreba, o koridoriaus gale vos smilksta lauželis, verdantis dervą. Malkos žalios, nedega, nors nususęs kipšiukas šoka apie jas lyg verslininkėlis apie banką.
- Ei, kipše, kokias ten lambadas išdarinėji? - sarkastiškai pasiteiravo Kleopo siela. - Jei tokiais tempais derva virs, mes į ledą sustipsim.
- Ramiau, sieliūkšte, - atkirto kipšas. - Dar suspėsi dervos prisiryti.
- Laikas - pinigai, - toliau dėstė Kleopo siela, - Sukis vikriau, kipšeli!
- Tai ten, aname pasaulyje, - atsakė kipšas, - laikas tau buvo pinigai. Dabar jau nebeskubėk.
Kleopo siela pasimuistė lyg antausį gavusi, tačiau drąsos neprarado:
- Aš tave, kipšeli, pačiam Liuciferiui apskųsiu. Nė mirktelėti nesuspėsi, kai iš darbo išlėksi.
Šis argumentas kipšą, matyt, išgąsdino, nes nedarbas jau buvo įsimetęs ir į pragarą. Paslėpęs įžūlumą, jis pradėjo verkšlenti:
- Matai, kokios malkos! Nedega, kad jas kur nelabasis...
- O kas tau neleidžia geresnių atsivežti? - neatlėgo Kleopas. - Atsivežk beržinių. Arba pušies sausuolių. Derva kaipmat suburbuliuos.
- Matau, apie malkas išmanai, - atšovė velniūkštis. - Ar tik nebūsi, tamstele, tas pats naujasis lietuvis, kuris Lietuvos miškus kirto ir į užsienį vežė? Jei tavo įpėdiniai darbuojasi taip mikliai, jau greit Lietuvoje ne tik malkų dervai virti, bet ir pagaliuko dantims pasikrapštyti nebeliks.
Kleopo siela stovėjo ir galvojo, kad tas velnias tikrą tiesą kalba. Tokių planų iš tiesų būta. Ir su ministerijomis jie suderinti, ir su departamentais. Jau ir kyšiai buvo įkišti. Net apmaudu, kad tas kvailas reketininkas galvą prakiurdė. Labai nelaiku prakiurdė. ..
Apgailestavusi dėl tokios netikėtos savo lemties, naujalietuviška Kleopo siela vėl tapo veikli ir išradinga.
- Na ir atsilikęs tu, kipše, nuo gyvenimo, - tęsė diskusiją Kleopo "dūšelė". - Kas gi dabar malkomis kūrena! Dabar tik dujomis, mazutu, elektra. Ir spartu, ir, svarbiausia, ekologiška.
Velnias klausėsi net išsižiojęs, o kai Kleopas baigė savo kalbą, ambicingai užrietė savo purviną uodegą ir pasakė:
- Tai stok, kad toks gudrus, mano parankiniu. Arba, kaip jūsų baltam pasauly, - tiekėju. Ir pritiek man to ekologiško kuro, kad visiems katilams pakaktų. Netesėsi - aš tave, sieliūkšte, į patį eilės galą nugrūsiu, stipsi ten per amžius amžinuosius.
- Nieko nėra lengvesnio, - šauniai atsakė naujalietuvio siela ir pasitaisė kaklaraištį. - Žinoma, jei suteiksi man, kipše, visus pragariškus įgaliojimus.
- Imk, - sukikeno kipšas ir numetė Kleopui sustingusios dervos gabalą, ant kurio buvo paties Liuciferio kanopos atspaudas. Imk ir dink!
... O tuo metu sostinėje kaip tik vyko visokių politikų ir politologų pasitarimas. Tarėsi vyrai, tarėsi moterys, ką daryti su Lietuvos elektros ūkiu. Per tą prakeiktą sovietmetį tiek pristatyta įvairiausių jėgainių, kad jų pakaktų užvirinti pusę Baltijos, jau nekalbant apie kokį Sartų ar Dubingių ežerėlį. Du atominiai blokai Visagine, Elektrėnai, Kaišiadorys! O dar smulkmės!
- Perteklinės elektros turime tiek, - labai rimtai ir liūdnai dėstė solidus ponas, - kad visam pragarui pakaktų.
- Tai ko laukiate? - tai pareiškė Kleopo Počiupailos siela, stebuklingu būdu atsiradusi ant pasitarimų salės slenksčio. - Tai ko laukiate? - tęsė Kleopo siela. - Ko neieškote ryšio su pragaru? Pragaras, ponai, - tai nepasotinama elektros ir kitokios energijos realizavimo rinka. Aš įpareigotas...
- Tamsta, - nutraukė Kleopo sielos prakalbą vienas garbus ponas, - tamsta man labai matytas...
- O kaipgi? Pameni, abu miškus parce...
Neleido baigti šio sakinio garbus politikas.
- Matyt, apsirikau. Tiek žmonių susitinki politiku bedirbdamas - nieko stebėtina... Aš tik norėjau pažvelgti į tamstos įgaliojimus...
- Prašau! - atsainiai tarstelėjo Kleopo siela ir parodė politikui dervos gabalą su Liuciferio kanopos atspaudu. - O dabar - prie reikalo. Aš įpareigotas nupirkti visą jūsų perteklinę elektrą.
Politikams - kas? Negi jiems svarbu, su kuo sutartis pasirašinėti? Jau kokia pragariška buvo sutartis su "Viljamsu", ir tai pasirašė. Vienas, tiesa, dėl viso pikto pasiteiravo:
- O kaip mokėsite? Per tarpininkus ar tiesiogiai? Patyrimas su Baltarusija mus moko...
- Tiesiai! Ir ne kokiais nuzulintais litais, o auksu. Grynuoliais!
Politikai dar labiau apsidžiaugė, tik kažkuris, matyt, labai patyręs, nusprendė patikslinti sutarties sąlygas.
- Mums labai nepatinka, kai atsikaitymas vėluoja. Ar jūs įsipareigojate?..
- Taip, įsipareigoju, - užtikrino Kleopo Počiupailos siela. - Elektra vakare, auksas rytą. Elektra rytą - auksas vakare. Tinka?
Politikams ši sąlyga labai patiko.
... Netrukus visas renovuotas pragaras nušvito skaisčia Ignalinos AE šviesa. Sukunkuliavo dervos katilai, iki minimumo sumažėjo laukiančių sielų eilutė. Patenkintas kipšas nebešoko lambadų, o Kleopo Počiupailos siela, užrietusi nosį, vaikštinėjo po pragarą. Ji buvo paskirta pragaro direktore energijai tiekti.
Na, o koks mūsų politikų ir pragaro sutarties likimas? Ji tebeegzistuoja. Pragaras šalies iždui sumoka laiku ir auksu. Elektra vakare - auksas rytą. Elektra rytą - auksas vakare. Tik gaila, kad tas žvilgantis metalas iš Lietuvos iždo labai greitai išgaruoja - be pėdsakų.
Prokurorai kaltę visada suverčia velniams.
