Jis - 53 metų Skopino agregatų gamyklos darbininkas Viktoras Mochovas. Tylus, kuklus, nepriekaištingas vienišas vyriškis, gyvenantis kartu su senute motina. Pilkas, niekuo neišsiskiriantis.
Jos - paprastos Riazanės merginos. Vyriausioji Lena - šviesi, švelni. Neįstojusi į institutą tęsė mokslus Technikos licėjuje, turėjo įgyti montuotojos specialybę. Tamsaus gymio, ryški Katia - jaunesnioji Lenos draugės iš licėjaus sesuo, tada buvusi dar tik aštuntoje klasėje, į suaugusiųjų diskoteką Riazanės centre tąkart pateko pirmąkart (iki tol lankydavosi tik kaimo šokiuose, kai viešėdavo pas senelę).
Dvi lemtingos klaidos
Vėlų vakarą merginos ištuštėjusiomis gatvėmis ėjo namo. Pirmoji klaida - stabdė nepažįstamą automobilį - baltą "penktuką". Antroji klaida - įsėdo mašinon, kuria važiavo du vyriškiai - vairuotojas (nejaunas, tad atrodė visiškai nepavojingas, o tai yra dažniausias visų žmogžudžių ir prievartautojų aukų apsirikimas) ir jaunas vaikinas, vardu Lioša (vėliau paaiškėjo, kad "Lioša" - keturiskart teista lesbietė, dabar ieškoma milicijos). Galiausiai - trečioji klaida. "Norite degtinės?" - draugiškai paklausė "vaikinas", rodydamas butelį. Argi atsisakysi? Merginos užkibo... Po to - važiavimas mašina. Kaip atsidūrė už 90 kilometrų nuo Riazanės, Skopine, merginos nė nepajuto. Bet net tuomet, kai leisdamosi į rūsį vos neužmigo (į degtinę buvo kažko įmaišyta), Lena ir Katia nė negalėjo įsivaizduoti, kas jų laukia. Pusketvirtų metų iškrypėliško sekso šaltoje betoninėje patalpoje, trys Lenos nėštumai, du gimdymai, kuriuos priėmė jaunesnioji Katia, garsiai skaitydama seną "Akušerijos ir ginekologijos" žinyną (jį apdairiai įmetė į urvą V. Mochovas).
Pirmąjį kūdikį, Vladiką (vardus vaikams išrinkdavo pats iškrypėlis), tėtušis pavogė dviejų mėnesių, paslapčiomis įėjęs naujametį rytą, kai merginos dar miegojo. Sukurpė raštelį: "Gerieji žmonės, prašau užauginti mano sūnų" ir numetė gyvenamojo namo laiptų aikštelėje. O pats pasislėpė savo mašinoje ir laukė, kada kūdikį radę gyventojai iškvies miliciją ir greitąją pagalbą. Tad jaudinosi dėl savo sūnaus likimo... Antrasis berniukas, Olegas, gimė silpnutis, o Lena beveik neturėjo pieno, todėl pati jį beveik neverkdama atidavė savo kankintojui, įsiteigdama, kad taip išgelbės jam gyvenimą. Nešvariame plede juodvi su Katia paslėpė raštelį su savo vardais ir apytikrėmis koordinatėmis. Bet budelis jį rado ir pakeitė. Užrašė: "Vaikelio atsisakau dėl blogos materialinės padėties". Ir vėl paliko ryšulėlį laiptų aikštelėje.
Mochovų sodas kažkodėl aptvertas spygliuota viela. Garažas - viduryje daržo. Pažeme - eilė kruopščiai prikaltų metalinių skydų. Nežinodamas niekaip neatspėtum, kad tam tikroje vietoje antrąjį skydą iš kairės paspaudus peiliuku, atsidengia liukas. O ten - mini šachta. Jos dugne - dar viena landa, o ten - mažulytė patalpa, kurios sienos išklijuotos iškarpomis iš pornografinių žurnalų. Visur voratinkliai ir pelėsiai. Čia Mochovas išsikviesdavo savo įkaites. Jaunosios Katios, kol jai suėjo 16 metų, jis gailėjo... Šalia šios patalpos - dar viena visiškai siaurutė landa. Ją saugo dvejos seifinės 15 centimetrų storio durys. Dvi metalines lovas prievartautojas čia įnešė prieš išliedamas betonines sienas. Taigi pats garažas - tik priedanga. O svarbiausia, kas po juo - bunkeris. Lentynėlėje - emaliuoti puodai ir indeliai su kruopomis. Ant grindų - elektrinė plytelė. Maistą merginos ruošdavosi čia, kur ir miegojo, kur prausdavosi šaltu vandeniu pirties vonelėje. Čia jos atlikdavo ir gamtinius reikalus, čia žiūrėdavo televizorių. Ar jos nusipelnė pasiklausyti žinių iš paviršinio pasaulio, Mochovas nuspręsdavo pats, nes elektra bunkeryje buvo tiekiama iš namo.
Bėgti
Bėgti?! O kaip? Per ketverias metalines duris ir metalinį skydą? Vergės neturėjo jokio pasirinkimo. Šauktis pagalbos? Nebuvo jokio tikslo. Prokuratūros darbuotojai per apžiūrą atliko eksperimentą. Į rūsį nusileido statistė. Ji, kaip buvo sutarta, ir rėkė, ir spiegė, ir verkė, bet paviršiuje nieko nebuvo girdėti.
Išvydę filmuotą medžiagą, kai Lena ir Katia išlenda iš rūsio į dienos šviesą, operatyvininkai, matę ir šilta, ir šalta, ir kraujo, ir purvo, nustėro. Buvo dėl ko. Aštuntą mėnesį nėščios Lenos oda buvo kaip lavono. Smulkutės Katios veidas - nenatūralios žemės spalvos. Lena laikosi pilvą, o Katia prie krūtinės glaudžia mažulytį namelį, pagamintą iš degtukų.
Merginas išgelbėjo ne milicija, o sėkmė - balandžio pabaigoje Katiai pavyko perduoti laiškelį į laisvę. Panašu, kad Mochovui pakriko nervai - žiemą jis pateko avarijon (laimė, kad nežuvo, antraip merginos tame rūsyje būtų buvusios palaidotos gyvos), susitrenkė galvą ir tapo išsiblaškęs. Taigi jis leido Katiai ateiti į namą nusiprausti, o ši vyrą pergudravo.
Milicininkai, gavę raštelį, apstulbo, be to, jie buvo gavę ir kitokios informacijos: Mochovas rinko medžiagą apie žmonių numarinimo būdus, kad atrodytų, jog jie mirė natūralia mirtimi. Matyt, jam merginos jau buvo įgrisusios. Užmušti atvirai jam vis dėlto buvo gaila - prie jų buvo pripratęs kaip prie naminių gyvūnėlių. Palikti užrakintas mirti rūsyje irgi negalėjo - o gal šios patalpos jam dar bus reikalingos kitoms belaisvėms laikyti? O paleisti bijojo, nes kartą išgėręs prasitarė ir savo pavardę, ir miesto, kuriame gyvena, pavadinimą.
Katia piešti iki tol visai nemokėjo. Išmoko. Pamatytumėt, kokios švelnios jos piešinių spalvos. Tai - jos sapnai. Kai ji užmigdavo ant narų, sapnuodavo gatves, dangų, žolę. Nieko stebėtina, kad jos piešiniuose daug nešvankybių - nieko kito gyvenime ji nematė... Mochovas paklusniai jai nupirkdavo piešimo albumų, pieštukų. Abiem įkaitėms nupirkdavo net drabužių, jei jos gerai elgdavosi. Seksas - geriausias dresūros būdas. Ką taip išnaudojamos merginos jautė, matyti iš Katios eilėraščių. 321 eilėraštis! Daugiausia - apie meilę. Tiksliau - apie įsivaizduojamą meilę" "Aš žemės glėbyje raudodama drebu, apie meilę amžiną istorijas kuriu". Kelios eilutės skirtos Lenai: "Atmink, kad esi man lyg vyresnioji sesuo, mudvi į vieną susiliejome tuoj".
Lenai teko patirti daugiau kančių nei Katiai, bet ji neverkė. Ji sakė: "Katia, aš neturiu ašarų" ir įsčiose augino dar vieną Mochovo kūdikį, kurio nekentė vos pradėto... Ji buvo vyresnė ir neturėjo teisės atsipalaiduoti.
- Aš viską iš laimės pamiršau. Tarsi viskas būtų nutikę ne man. Pirmosiomis dienomis namie aš negalėjau miegoti. Tiek skausmo visiems suteikiau. Kodėl ėjau į tą diskoteką? Kodėl įsėdau į mašiną? Kodėl sutikau išgerti degtinės?
Šie klausimai Katią ir Leną persekios visą gyvenimą.
Kam bulvėms dviaukštė lova
Rusijos "Komjaunimo tiesos" dienraščio korespondentas kalbėjosi su Viktoru Mochovu.
Taigi murzina striukė, nutrintos kelnės, numinti batai. Kalba trumpai, kaip užsienietis, pramokęs kalbos savarankiškai. Kad kitų kalinių nebūtų nuteistas anksčiau laiko, įkalintas atskiroje kameroje.
- Tai jūs buvote mano rūsyje? - džiaugiasi savo architektūros "šedevru". Ir paaiškina: - Tą rūsį įrengiau bulvėms.
- O kam bulvėms dviejų aukštų lova?
- Na, kad galėčiau atsivesti merginų, nes mama neleidžia parsivesti į namus.
- O kaip nors paprasčiau nebuvo galima išlaikyti šalia savęs moterį?
- O kur ją rasti? Jokios minties gaudyti merginas nebuvo. Mudu su pažįstama buvome Riazanėje ir nutarėme pavėžėti merginas. Atsivežėme į Skopiną. Vienai pasakiau: "Eime į daržinę pasimylėti". Ji nesutiko. Tuomet pagrasinau, kad neparvešiu atgal. O po to pasiūliau pernakvoti. Jiedvi sutiko.
- O kur su jomis santykiaudavote? Lovoje? Antroji viską matydavo?
- Ne, ką jūs! Antroji tuomet būdavo didesniojoje patalpoje, o mes - mažojoje.
- Stačiomis?
- Kodėl stačiomis? Ten gi dviejų kvadratinių metrų patalpa. Laiptai pasitraukia, o ant grindų patiesdavau pledą. Šiaip tai norėjau jas kitą rytą nuvežti namo, bet išgirdau: "Ei, vyre, mes - nepilnametės ir pranešime milicijai, kad mus išprievartavai". Tuomet ir užrakinau...
Na galėjote jas šiek tiek palaikyti, o po to paleisti. Kam reikėjo kankinti pusketvirtų metų?
- Tai kad viena pastojo ir norėjo pasidaryti abortą. Pamaniau, kad geriau tegu gimdo...
- O kodėl nesisaugojote? Kam jums reikėjo, kad ji vis pastotų, kad gimdytų?
- Argi tai bloga? Juk pagimdė du sūnus.
- Betgi supratote, kad tai negali tęstis amžinai. Ką rengėtės daryti toliau?
- Būčiau paleidęs... Morališkai nusiteikęs ir paleidęs.
- O kam rašėte dienoraštį?
- Na biudžetui sekti. Kitaip mėnesio pabaigoje nežinai, kur padėjai pinigus.
- Ar daug joms išleisdavote?
- Nedaug. Maždaug 2 000 rublių. O uždirbu penkis tūkstančius.
- Kuo maitinote?
- Jos pačios sudarydavo sąrašą, ko nupirkti: grikių, ryžių, pieno, cukraus...
- O neprašydavo ledų, ikrų?
- Katia mėgo džiovintus vaisius. Mes visas šventes švęsdavome: gimtadienius, Kovo 8-ąją, Naujuosius metus. Jos maisto paruošdavo, išgerdavome. Ir spalvų, ir piešimo albumų nupirkdavau. Per šiuos Naujuosius Katia man net atviruką nupiešė. Parašė: "Dėde Vitia, apsigalvokite".
- Pasiilgstate jų?
- Žinoma, buvau prie merginų pripratęs.
- Kaip prie naminių gyvūnėlių?
- Ne, kodėl? Mes kalbėdavomės, pasakodavomės apie gyvenimą. Galima sakyti, buvome susidraugavę.
Neįmanoma nuspėti, kuris - maniakas
Žymus rusų "maniakų specialistas" Aleksandras Buchanovskis paskaičiavo, kad 1993 - 1998 metais maniakų Rusijoje padaugėjo keturis kartus. Naujesnių duomenų nėra. Gal taip ir geriau: kur kas saugiau būti kvailu stručiu nei žinoti tiesą ir drebėti nuo kiekvieno šešėlio. Kriminalinės agresijos lygis pasaulyje didėja, civilizacija to sustabdyti dar nepajėgi.
Mochovas, laimei, nieko nenužudė, bet buvo tam pasirengęs. Nenužudė, bet suluošino merginų sielas, išniekino kūnus.
Bet vis dėlto Skopine kas nors turėjo jausti, kad greta - maniakas. Kaimynai? Spalio gatvės namai aptverti tvoromis. Bet bunkerį Mochovas rausė ne vieną dieną - kaip skruzdė viršun iškėlė ne vieną toną žemių. Negi niekas to nematė? Be to, kaip per pusketvirtų metų buvo galima nepastebėti jo kasdieninių vaikščiojimų iš namo į garažą ir atgal su kibirais švaraus vandens ir paplavų? Nepamatyti, kaip išneša du naujagimius?
Prieš kelerius metus Novosibirske taip pat buvo išaiškintas vienas iškrypėlis, kartu su motina tvirkinęs moksleives. Jo pragaras buvo įrengtas daugiabutyje. Nekaltų aukų dejonės, logiškai mąstant, turėjo aidėti visuose aukštuose, bet kaimynai buvo akli ir kurti.
Ką daryti? Sekti pornografinių žurnalų ir vaizdajuosčių pirkėjus? Gaila, bet mechanizmas, leidžiantis išaiškinti maniakus ankstyvojoje stadijoje, pasaulyje dar neišrastas. 99 procentai tokio pobūdžio nusikaltimų atskleidžiami atsitiktinai.
Kaip ištrūkti iš nelaisvės?
Šimtaprocentinis receptas: nesėsti į svetimas mašinas, negerti nieko, ką siūlo nepažįstamieji. Šią taisyklę žurnalistai, rašantys apie pačius baisiausius nusikaltimus, kartoja kiekviename straipsnyje. Viskas veltui: potencialios aukos lekia lyg plaštakės į ugnį. Po kiekvieno pranešimo: "Išėjo ir negrįžo" norisi nuleisti rankas.
Jei į visus reportažus ir straipsnius apie elementarias saugumo taisykles numojote ranka ir vis dėlto patekote į maniako pinkles, galima patarti tik viena: būtina parašyti raštelį su visa būtina informacija ir laukti patogios progos. Ji vis tiek pasitaiko, nes anksčiau ar vėliau bet kuris žmogus atsipalaiduoja. O tada išvysite šviesą...
Specialus Katios, praėjusios pačią baisiausią išlikimo mokyklą, patarimas: nerodyti savo charakterio, tapti sukalbama ir stabilia, niekada neisterikuoti, nepanikuoti. O svarbiausia - labai mylėti gyvenimą.
