Visos ekipos sužaidė Europos čempionate po dvi rungtynes. Vienos galėjo pataisyti turnyrinę padėtį ir pakelti prestižą, kitos – įtvitrinti savo, kaip favoritų vaidmenį. Po antrojo turo galima pasakyti, jog pirmasis uždavinys pasirodė įvykdomas kai kurioms komandoms. Antrąjį įgyvendinti sekėsi sunkiau.
Antras turas įdomus tuo, jog galima stebėti, kaip pralaimėjusių komandų treneriai bando pakeisti situaciją. Dažnai tai pasireiškia sudėties koregavimu. Smarkiai, ir labai vykusiai, savo ekipą pakeitė portugalų treneris L. F. Scolaris. Pagaliau jis nutarė neleisti į aikštę kai kurių “neliečiamųjų” ir kur kas labiau pasitikėjo “Porto” futbolininkais. Pasitikėjimas 100 % pasiteisino. R. Carvalho gynybos centre tvarkėsi kur kas geriau, nei lėtas veteranas F. Couto. Kitas “Porto” gynėjas N. Valente aktyviai dalyvavo puolime. Deco dirigavo žaidimui geriau už dar vieną iš ankstesnių “neliečiamųjų” Rui Costą. Pastarajam rungtynių pradžia ant suoliuko irgi išėjo į naudą. Po keitimo pasirodęs veteranas įmušė įvartį.
Be to, pasikeitė L. Figo žaidimas. Trečiadienį (06.16) jis daugiau reiškėsi kairiajame krašte, nei sau įprastame dešiniąjame. Taigi panašu, jog portugalų komandoje įvyko lūžis. Senų stereotipų (bent jau sudėties klausimu) jie atsisakė. Tuo įdomiau bus stebėti portugalų lemiamas rungtynes su ispanais. Pastarieji turi vieną problemą. Vidurio gynėjas C. Marchena praleis varžybas dėl geltonų kortelių, o didelio pasirinkimo šioje pozicijoje ispanų treneris neturi. Antra vertus, panašu, jog atsigavo jų puolėjai. Pridėjus vienus iš geriausių šiame čempionate krašto saugų, tampa aišku, jog atakuoti privalėsiantiems portugalams grės didelis pavojus prie savų vartų. Taigi šeimininkų perspektyvos net po gerų rungtynių su rusais atrodo prastos.
Daug pakeitimų savo sudėtyje padarė ir prancūzai. Tik jiems pokyčiai atnešė vien žalą. S. Wiltordas tikrai nepranoko dešiniajame flange R. Pireso, o M. Desailly apskritai parodė, jog patarlė “senas arklys vagos negadina” dažnai būna neteisinga. Prancūzijos-Kroatijos rungtynėse atrodė, jog varžomasi dėl blogiausio gynėjo vardo. Varžytuvėse M. Desailly pranoko kitą nevykėlį M. Silvestrą, tačiau, prancūzų laimei, nusileido kroatui I. Tudorui, kuris padarė vos ne visas įmanomas nesąmones.
Apskritai prancūzai antrajame kėlinyje atrodė klaikiai. Pasimetę gynėjai, daug netaiklių perdavimų aikštės viduryje ir keistai atsipalaidavę puolėjai, tarsi laukiantys, kad kroatai patys atiduos kamuolį. Tiesa, vieną kartą taip ir įvyko.
Geriausia B grupės ekipa galima pavadinti anglus. Jie turėjo tam tikrų problemų. Šveicarai gan laisvai jautėsi varžovų baudos aikštelės prieigose. Čia tikriausiai turėjo įtakos tai, jog sau neįprastoje atraminio saugo pozicijoje žaidžia F. Lampardas. Sunkiai pirmajame kėlinyje kairiajame krašte tvarkėsi gynėjas A. Colas. O ir atakoje šis flangas buvo silpnoji anglų pusė. Vis tik savo baudos aikštelėje britai žaidė patikimai, išskyrus epizodą, kai S. Gerardas vos neįsimušė įvarčio.
Anglų stichija šiame čempionate – kontratakos. Visų pirma W. Rooney dėka. Šį kartą gerai sužaidė ir vienas pirmo turo antiherojų D. Beckhamas, aštriais perdavimais pastoviai kėlęs įtampą. Kokie anglai pavojingi kontratakose, galės įsitikinti ir kroatai, kuriems būtinai reiks laimėti. Manau, jog Balkanų atstovai beveik neturi galimybių pasiekti ketvirtfinalį.
C grupėje tik vienos rungtynės buvo tikrai įdomios. Nors bulgarai vėl pademonstravo, kad gali sukurti epizodišką įtampą prie varžovų vartų, prie savųjų jie ir toliau lieka bejėgiai. Su tokia gynyba kažko siekti Europos čempionate beviltiška. Danus buvo įdomu stebėti dėl dviejų pagrindinių saugų sugrįžimo. Jį galima įvertinti tik teigiamai. T. Gravesenas buvo aktyvus, o J. Gronkjaeras netgi įmušė įvartį. Danai kol kas C grupėje atrodo bene geriausiai, bet jiems tikriausiai prireiks pergalės rungtynėse su kaimynais švedais. Tai vienintelis faktorius, neleidžiantis M. Olseno vadovaujamai rinktinei vadinti grupės favoritais.
Italai nusipelnė pagarbos už varžybose su švedais pasirinktą taktiką. Buvo galima laukti, jog jie bijos puikaus švedų lyderių trejeto ir daugiau ginsis. Vis tik F. Totti pakeitė ne saugas, o puolėjas. Dar svarbiau, kad vietoj C. Zanetti pasirodė labiau pasižymintis kūrybiniais sugebėjimais atraminis saugas A. Pirlo. Sveikintina italų iniciatyva atakuoti, bet jiems gali sutrukdyti vienas faktorius. Tiek rungtynėse su danais, tiek su švedais jie atidavė inciatyvą paskutinį pusvalandį. Jeigu tai blogo fizinio pasirengimo pasekmė, italai gali tikėtis tik patekimo į kitą etapą. Ne daugiau.
Pirmajame ture fizinis pasirengimas nuvylė ir latvius. Tačiau vakar (06.19) jie sugebėjo aktyviai įsimaišyti į kovą dėl patekimo į antrą etapą, sužaisdami lygiosiomis 0:0 su vokiečiais. Pastarieji pademonstravo visas blogąsias savo savybes. Latvius jie spaudė. Taip. O kas daugiau? Tradicinis, jau seniai nieko nestebinantis futbolas. Daugybė aukštų perdavimų iš kraštų, kartais smūgiai iš toli. Daug kovos, bet mažai technikos ir improvizacijos. Vis tik nereikia per anksti nurašyti vokiečių. Jie pasirodė prastai rungtynėse, kuriose buvo laikomi favoritais, bet griovėjų vaidmuo jiems tiks geriau. Varžybose su atakuojančiomis ekipomis vokiečiai tai įrodys.
Daugiausiai malonių emocijų buvo galima laukti iš Olandijos-Čekijos rungtynių. Abi ekipos noriais atakuoja ir (dažniausiai) moka tai daryti. Be to, olandai turėjo siekti revanšo už pralaimėjimą atrankos turnyre. Tiek viena, tiek kita komandos įrodė, jog atakuoti tikrai moka. Tik atakuoti. Gynyboje pas abi ekipas matosi tokios didžiulės skylės, kad jos niekaip neleidžia būti priskirtoms į favoritų tarpą. Čekai užsitikrina pirmą vietą, vokiečiai praktiškai yra nustumiami į trečiosios komandos vietą. Kyla nedaug abejonių, ar olandai laimės prieš latvius, o štai vokiečiai...
Intriga. Žodis, geriausiai apibūdinantis ligšiolinį čempionato vyksmą. Turime tik dvi ekipas, pasitraukusias iš kovos. Ir neturime nei vienos komandos, kuri būtų iki šiol nusipelniusi favoritų vardo.
